Pa­svei­kin­ti su gra­žiu ju­bi­lie­ju­mi bu­vu­sios il­ga­me­tės Aly­taus ap­skri­ties S. Ku­dir­kos li­go­ni­nės dar­buo­to­jos Ni­jo­lės Alek­ne­vi­čie­nės su­si­rin­ko pa­tys ar­ti­miau­si žmo­nės – gi­mi­nai­čiai, drau­gai, kai­my­nai. To­kie su­si­bū­ri­mai – tai pro­ga pri­si­min­ti gra­žiau­sius ju­bi­lia­tės gy­ve­ni­mo epi­zo­dus, įsi­ti­kin­ti, ko­kie svar­būs se­ni ge­ri drau­gai, pa­si­žiū­rė­ti, ko­kius po­ky­čius su­si­rin­ku­sių­jų vei­duo­se pa­li­ko lai­kas, pa­si­džiaug­ti, ko­kiu gra­žiu jau­nuo­liu ta­po au­gan­tis anū­kas…

Ni­jo­lė, bai­gu­si Sei­ri­jų vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, me­di­ci­nos se­sers spe­cia­ly­bę įgi­jo čia pat, Aly­taus li­go­ni­nė­je, ku­rio­je bai­gė ta­da Lie­tu­vos Rau­do­no­jo Kry­žiaus ir Rau­do­no­jo Pus­mė­nu­lio or­ga­ni­zuo­tus dve­jų me­tų kur­sus. Pa­skir­ta į li­go­ni­nės Aku­še­ri­jos sky­rių ten ir pa­si­li­ko.

Šia­me sky­riu­je pra­bė­go ir jau­nys­tė, ir pa­tys gra­žiau­si 38 dar­bo me­tai. Kei­tė­si sky­riaus gy­dy­to­jai ir ko­le­gės se­se­lės, o Ni­jo­lė sa­vo gra­žią nau­ja­gi­mių prie­žiū­ros mi­si­ją at­li­ko iki iš­ėji­mo į už­tar­nau­tą po­il­sį.

Sa­vo as­me­ni­nia­me ar­chy­ve su­kau­pu­si dau­gy­bę nuo­trau­kų su ką tik gi­mu­siais Aly­taus mies­to pi­lie­čiais, gra­žiau­siais lais­va­lai­kio su ben­dra­dar­biais epi­zo­dais.

Ni­jo­lė va­lan­dų va­lan­das ga­lė­tų da­lin­tis pri­si­mi­ni­mais apie mei­lę ir di­de­lę at­sa­ko­my­bę už gy­ven­ti at­ke­lia­vu­sį žmo­gų. Per il­gus dar­bo me­tus jai te­ko su­si­tik­ti su net dvie­jų kar­tų mo­te­ri­mis – ma­mo­mis ir vė­liau jų duk­ro­mis, to­dėl mies­te ne­re­tai pra­kal­bi­na dau­gy­bė ją pa­žįs­tan­čių ir jau­čian­čių pa­gar­bą spė­ju­sių už­aug­ti žmo­nių.

Su­kaup­ta me­džia­ga ir pri­si­mi­ni­mai yra svar­bi Aly­taus li­go­ni­nės, prieš ke­le­tą me­tų at­šven­tu­sios 100 me­tų ju­bi­lie­jų, is­to­ri­jos da­lis.

To­dėl ne­keis­ta, kad ju­bi­lie­jaus pro­ga Ni­jo­lės bu­tas pra­žy­do gra­žiau­sio­mis gė­lė­mis ir svei­ki­ni­mų pos­mais. Ją pri­si­mi­nė ir kla­sės, ir gy­ve­ni­me su­tik­tos drau­gės, at­ke­lia­vo gra­žiau­si žo­džiai net iš Uk­rai­nos, kur gy­ve­na bu­vu­si ben­dra­dar­bė.

Bet di­džiau­sia staig­me­na bu­vo kur­je­rio pri­sta­ty­ta praš­mat­ni or­chi­dė­jų puokš­tė su svei­ki­ni­mais ma­mos Ste­fa­ni­jos Va­la­vi­čie­nės ir jos duk­ros Edi­tos Va­la­vi­čiū­tės, ku­ri, gi­mu­si 1972 me­tais, pa­si­ro­do, bu­vo 35-tūks­tan­to­ji mies­to gy­ven­to­ja.

Aly­taus gy­ven­to­jų skai­čius la­bai di­na­miš­kas –1989 me­tais jis pa­sie­kė dau­giau kaip 73 tūks­tan­čius, vė­liau žen­kliai ma­žė­jo, da­bar, kaip skel­bia sta­tis­ti­ka, mies­te gy­ve­na per 49 tūkst., bet yra žen­klų, kad vėl šiek tiek di­dė­ja.

N.Alek­ne­vi­čie­nė bu­vo spar­taus gy­ven­to­jų skai­čiaus au­gi­mo liu­di­nin­kė, nes tą au­gi­mą la­bai at­spin­dė­jo pa­la­tos su pil­no­mis lo­ve­lė­mis nau­ja­gi­mių.

„To­kios aki­mir­kos, kai po dau­ge­lio me­tų ta­ve at­si­me­na bu­vę pa­cien­tai, ir yra di­džiau­sias at­pil­das už dar­bą, už įver­ti­ni­mą, už pri­si­mi­ni­mą, kad ta­vo ran­kos pa­si­ti­ko, glo­bo­jo ir pa­ly­dė­jo į gy­ve­ni­mą ką tik pa­sau­lį iš­vy­du­sį žmo­gų“, – sa­ko ju­bi­lia­tė.