Jau ry­toj mo­kyk­las už­pil­dys moks­lei­vių šur­mu­lys. Ko­kie bus pri­ar­tė­ję moks­lo me­tai, pri­klau­sys nuo sce­na­ri­jaus, ku­rį kiek­vie­nam ša­lies re­gio­nui brai­žo epi­de­mio­lo­gi­nė si­tu­a­ci­ja. Su ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis Rug­sė­jo 1-osios lau­kia Dau­gų Vla­do Mi­ro­no gim­na­zi­jos lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja Si­gi­ta Juš­ke­vi­čie­nė?

Il­ga­me­tę mo­ky­to­ją kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Mie­la Mo­ky­to­ja, su ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis lau­kia­te Rug­sė­jo 1-osios? Ar pa­kan­ka­mai pail­sė­jo­te po ne­leng­vų nuo­to­li­nio ug­dy­mo me­tų? Ar to­kia­me ne­si­bai­gian­čių re­for­mų, au­gan­čių rei­ka­la­vi­mų pe­ri­ode du mė­ne­siai atos­to­gų su­grą­ži­na vi­sa į sa­vo vie­tas?

– Be­si­ar­ti­nan­tis rug­sė­jis nuo­lat pa­skan­di­na sa­vo pa­slap­ties rū­ke. Jis dvel­kia ra­my­be ore, ta­čiau šir­dy­je ke­lia tiek ne­ri­mą, ku­ris kuž­da „o kas gi da­bar bus?“, tiek džiu­ge­sį bei pa­lai­mą, lei­džian­čią su­vok­ti sa­vo gy­ve­ni­mo pras­mę.

Žo­džiu, tai la­bai jau­di­nan­tis lai­kas.

O šian­dien po to­kių ne­įpras­tų me­tų (tu­riu min­ty­se pan­de­mi­ją) rug­sė­jis ar­ti­na­si su dar ki­to­kių, nau­jų jaus­mų pa­le­te. Kib­ti į dar­bus su nau­ja jė­ga, ener­gi­ja, min­čių skaid­ru­mu ir kū­ry­biš­ku­mu man la­bai pa­de­da va­sa­ros po­il­sis. Jis to­bu­las, jei spė­ji ir pa­ke­liau­ti, ir pa­bū­ti na­muo­se.

Per atos­to­gas aš skai­tau ne tik nau­jas kny­gas, bet ir pa­kar­to­ju anks­čiau skai­ty­tus kū­ri­nius, ku­riuos ap­ta­ri­nė­siu su mo­ki­niais, ieš­kau nau­jo žvilgs­nio, po­žiū­rio į juos, tar­si ir ruo­šiuo­si nau­jiems moks­lo me­tams. Ži­nau, kad ne vie­nas ko­le­ga ir se­mi­na­ruo­se da­ly­vau­ja, ir daug įdo­mių veik­lų, vie­naip ar ki­taip su­si­ju­sių su dar­bu, at­lie­ka. Su ko­le­go­mis se­ka­me švie­ti­mo nau­jie­nas, da­li­ja­mės me­sen­dže­rio gru­pė­je ir ki­tur in­for­ma­ci­ja apie jas. Tai su­ak­ty­vė­ja ypač rug­pjū­čio mė­ne­sį. Jei jau­ti, kad jau no­ri ei­ti į dar­bą, va­di­na­si, po­il­sio pa­kan­ka – aš vi­sa­da taip pa­ma­tuo­ju.

– Pan­de­mi­ja dar ne­nu­ga­lė­ta. Kaip ma­no­te, ka­da su­grį­ši­te į anks­čiau bu­vu­sias dar­bo vė­žes?

– Pa­me­nu žie­mą, kai su drau­gais be­si­kal­bė­da­mi apie iš­gy­ve­na­mą­jį lai­ko­tar­pį, sa­ve tar­si ra­min­da­vo­me sa­ky­da­mi, kad tai lai­ki­na, kad ne­sto­ko­ja­me to, kas rei­ka­lin­ga iš­gy­ven­ti (mais­tas, elek­tra, van­duo...), kad mie­ga­me sa­vo lo­vo­se ir ant sa­vų pa­gal­vių, kad nie­kas fi­ziš­kai ne­si­ver­žia į ta­vo na­mus ir ne­ke­lia tau ir ta­vo ar­ti­mie­siems pa­vo­jaus.

Ir ta­da su­vo­kė­me, kad no­rė­da­mi pa­si­guos­ti ly­gi­na­me šį lai­ko­tar­pį (pan­de­mi­ją) su ka­ru, tik ieš­ko­me sa­va­ja­me lai­ke po­zi­ty­vo – o kas gi da­bar ge­riau nei per ka­rą.

Ir jau gi­lią pra­ėju­sią žie­mą dar gi­liau ir dar jaut­riau su­vo­kiau žmo­nių, iš­gy­ve­nu­sių ir da­bar be­iš­gy­ve­nan­čių ka­rą, tra­ge­di­ją. Mus su jais sie­ja tik su­vo­ki­mas, jog ne­ži­no­me, ka­da vis­kas baig­sis ir iš­vis ar baig­sis.

– Ar jau aiš­ki mo­ky­mo­si tvar­ka, ap­sau­gos rei­ka­lai, ku­rių dar teks pai­sy­ti?

– Grei­čiau­siai ug­dy­mo pro­ce­sas pri­mins pra­ėju­sių moks­lo me­tų pra­džią – mo­ky­si­mės ki­taip, rei­kės su­val­dy­ti mo­ki­nių ju­dė­ji­mo srau­tą, dė­vė­ti kau­kes, mo­ki­niai ne­lauks prie ka­bi­ne­to – mo­ky­to­jai eis pas vai­kus, ne­šio­sis kom­piu­te­rius, kny­gas, že­mė­la­pius, są­siu­vi­nius.

Žo­džiu, ju­de­sys, sku­bė­ji­mas. Ne­leng­va taip dirb­ti, bet iš­mo­ko­me.

– Jau dau­ge­lis mū­sų, dir­ban­čių­jų, taip pat ir mo­ky­to­jų, įpra­to dirb­ti nuo­to­li­niu bū­du ir tur­būt yra ne­pa­gei­dau­jan­čių­jų ke­liau­ti į kla­ses?

– Nuo­to­li­nis mo­ky­mas (-is), be abe­jo, tu­ri ir pliu­sų, ir mi­nu­sų. Ma­nau, ne vie­nam mo­ky­to­jui jis kė­lė ne­ri­mo ir bai­mės, bet sy­kiu ir smal­su­mo.

Mū­sų gim­na­zi­jos mo­ky­to­jai daug įdė­jo pa­stan­gų, kad nuo­to­li­nis mo­ky­ma­sis bū­tų kuo ko­ky­biš­kes­nis.

Gim­na­zi­jos ad­mi­nist­ra­ci­ja su­da­rė vi­sas įma­no­mas ga­li­my­bes to­bu­lin­ti IT kom­pe­ten­ci­jas, da­ly­va­vo­me ne vie­nuo­se mo­ky­muo­se, o svar­biau­sia – pa­tys mo­kė­mės, da­li­jo­mės pa­tir­ti­mis.

Mes bu­vo­me ne­pa­pras­tai vie­nin­gi ir drau­giš­ki! Ne­gai­lė­jo­me lai­ko nei sau, nei ko­le­goms. Nors iš­ban­dė­me daug IT ga­li­my­bių, su­si­kū­rė­me dar­bo stra­te­gi­jas bei daug me­džia­gos, bet vis tiek grįž­ti į dar­bą, į kla­sę pas vai­kus no­ri­si. No­ri­si ma­ty­ti vai­kų akis, jaus­ti jų nuo­tai­kas, emo­ci­jas, skai­ty­ti iš jų žvilgs­nių.

Ne­ži­nau nė vie­no, ku­ris ne­no­rė­tų grįž­ti. Tai, kad žmo­gus (tiek mo­ki­nys, tiek mo­ky­to­jas) ra­do pri­va­lu­mų nuo­to­li­nio mo­ky­mo me­tu, dar ne­sa­ko, kad jis ne­no­ri grįž­ti į mo­kyk­lą, į kla­sę pas drau­gus.

– Mo­ki­niai, ma­nau, kad lau­kia kon­tak­ti­nio mo­ky­mo­si?

– Tik­rai dau­ge­lis no­ri grįž­ti, nors da­liai mo­ki­nių, ma­nau, net­gi la­bai ti­ko toks mo­ky­mo­si bū­das, ypač vy­res­nie­siems, ku­rie są­mo­nin­gi, sa­va­ran­kiš­ki, mo­ka mo­ky­tis, tu­ri tiks­lų.

– Ką iš mo­ki­nių at­ėmė pan­de­mi­ja?

– Ben­dra­vi­mą. Mo­ki­niai ypač pir­mai­siais mė­ne­siais kal­bė­jo, kaip no­ri į mo­kyk­lą, no­ri drau­gų, šven­čių, ke­lio­nių, trūks­ta po­kal­bių ne tik su drau­gais, bet ir su mo­ky­to­jais.

Juk žmo­gus ga­li bū­ti žmo­gu­mi tik tarp žmo­nių.

– Ar pa­ste­bi­mas pa­di­dė­jęs, daž­niau­siai ne­pa­ma­tuo­tas tė­vų reik­lu­mas?

– Tė­vams taip pat bu­vo la­bai ne­ra­mu, nes vis­kas nau­ja. Te­ko ir­gi pa­si­mo­ky­ti, ypač pra­di­nu­kų tė­vams, nes vai­kui rei­kia pa­dė­ti, o tik­rai ne vi­si mo­ka nau­do­tis kom­piu­te­riais.

Di­de­lę pa­gal­bą tei­kė mo­ky­to­jai, nuo­lat ben­drau­da­mi su tė­vais. Tė­vų su­si­rin­ki­mai taip pat vyk­da­vo nuo­to­li­niu bū­du „Te­ams“ plat­for­mo­je.

Na, tė­vai, be abe­jo, bu­vo jaut­res­ni nei pa­pras­tai, bet kiek man te­ko su jais ben­drau­ti, ne­ga­lė­čiau pa­va­din­ti tai per­dė­tu reik­lu­mu.

Aš ir pa­ti esu ma­ma, man taip pat kil­da­vo klau­si­mų, bet pa­si­do­mė­ju­si gau­da­vau at­sa­ky­mus. Taip pat ir į ma­ne krei­da­vo­si tė­vai (kar­tais tar­pi­nin­kau­jant kla­sės auk­lė­to­jai) ir tek­da­vo at­sa­ky­ti, ko­dėl toks pa­žy­mys, ko­dėl pa­ra­šy­ta n...

Ma­nau, kad tai tė­vų pa­rei­ga – klaus­ti, do­mė­tis, iš­si­aiš­kin­ti. Mes juk kar­tu ug­do­me vai­ką. Tik la­bai ne­pa­tik­da­vo už mo­ki­nį tė­vų at­lik­ti dar­bai, tai jau meš­kos pa­slau­ga, ne as­me­ny­bės au­gi­ni­mas, ne ug­dy­mas.

– Ką Jums reiš­kia mo­ky­to­jo pro­fe­si­jos pres­ti­žas? Psi­cho­lo­gai pa­ste­bi, kad mo­ky­to­jams kal­bė­ti apie tai, kad jiems yra sun­ku, nė­ra pa­pras­ta. Kur ran­da­te at­ra­mą?

– Ne­leng­va at­sa­ky­ti. Gal pra­dė­siu nuo to, kas su­tei­kia stip­ry­bės. Aš esu ti­kin­ti, esu ka­ta­li­kė. Man vi­si at­sa­ky­mai ir pa­guo­da yra Šven­ta­ja­me Raš­te. Mo­kau­si iš Kris­taus. Net į vi­sus jū­sų pa­teik­tus klau­si­mus ga­lė­čiau at­sa­ky­ti pa­si­rem­da­ma De­ka­lo­gu, bet...

Juk vi­sas moks­las apie emo­ci­nį in­te­lek­tą yra su­dė­tas Tes­ta­mente. Vi­sa gė­rio, tar­nys­tės, at­lei­di­mo, to­le­ran­ci­jos fi­lo­so­fi­ja ja­me.

Na, dar di­de­lė pa­guo­da ir džiaugs­mas – ge­ri drau­gai. Jų ne­tu­riu daug, be ga­lo juos bran­gi­nu, ger­biu ir my­liu.

Mo­ky­to­jo pro­fe­si­jos pres­ti­žas? Ši­tas klau­si­mas tik­rai su­dė­tin­gas. Vis bė­gau nuo jo. Bet vis­gi. Pres­ti­žas. Ne­ži­nau, aš ne­si­jau­čiu blo­gai bū­da­ma mo­ky­to­ja, no­riu pa­sa­ky­ti, kad ma­nęs tai ne­žei­džia ir ne­žei­džia kar­tais iš­girs­ti žo­džiai: „...ma­tai gi, kaž­ko­kia mo­ky­to­ja man čia aiš­kins...“

Taip ga­li­ma pa­sa­ky­ti kaž­ko­kia gy­dy­to­ja, kaž­ko­kia par­da­vė­ja, kaž­ko­kia ad­vo­ka­tė ir t. t. To­kiu at­ve­ju no­ri­si kal­bė­ti ap­skri­tai apie žmo­gų. Šven­ta­ja­me Raš­te pa­ra­šy­ta: „Lenk­ty­niau­ki­te tar­pu­sa­vio pa­gar­ba.“ Vis­kas. Tai la­bai gi­lu.

O pyk­čio ar pa­vy­do pa­gim­dy­ti žo­džiai ne­ga­li su jais kon­ku­ruo­ti. Va­di­na­si, jei tu­ri į ką ly­giuo­tis, iš ko mo­ky­tis ar į ką at­si­spir­ti, ga­li gy­ven­ti ir nau­do­ti sa­vo ver­ty­bių pa­le­tę, ku­ri ne tik puo­šia ta­vo gy­ve­ni­mą, bet ir sau­go jį.

– Vie­na iš mo­kyk­los funk­ci­jų – orien­tuo­ti mo­ki­nį į svei­ko gy­ve­ni­mo ver­ty­bių pa­sau­lį. Ar pa­ruo­šia at­ei­ties gy­ve­ni­mui šian­die­nė mo­kyk­la? Ko­kių įgū­džių ir ži­nių ne­su­tei­kia pa­kan­ka­mai?

– Ko ge­ro, no­rė­čiau pa­suk­ti tru­pu­tį ki­taip klau­si­mą. Mes esa­me lin­kę daug ką pro­jek­tuo­ti į at­ei­tį, gal dėl to, kad daug ra­šo­me pla­nų, ku­riems pa­tei­kia­mi ter­mi­nai, ne­ži­nau.

Bet, kai ra­šo­me pla­ną, tuo mo­men­tu mes taip pat gy­ve­na­me, tuo mo­men­tu slen­ka nie­ka­da ne­su­grį­šian­čios mū­sų gy­ve­ni­mo se­kun­dės, mi­nu­tės.

No­riu pa­sa­ky­ti, kad mo­kyk­lo­je taip pat vyks­ta gy­ve­ni­mas, jau­nas žmo­gus gy­ve­na ir kau­pia sa­vo pa­tir­tį, ku­ri pa­de­da for­muo­ti ver­ty­bes. Jau­nas žmo­gus gy­ve­na ir na­muo­se, ir kie­me su drau­gais ir vi­sur jis kau­pia pa­tir­tį.

Su­au­gęs žmo­gus (mo­ky­to­jas, tė­vai, kai­my­nas...) ga­li jam tik pa­dė­ti su­vok­ti tai, kas ne­aiš­ku, kas gal­būt jį bau­gi­na.

Ir, ap­skri­tai, kad mes ne­ži­no­me, ko mums rei­kės gy­ve­ni­me, mes vis ban­do­me tai nu­ma­ny­ti. Vie­nas bus lai­min­gas so­din­da­mas gė­les, o ki­tas – ra­šy­da­mas kny­gas.

Vai­ką rei­kia steng­tis pa­žin­ti ir tai ne tik mo­kyk­los rei­ka­las. La­bai nuo­šir­džiai apie mo­ki­nių po­mė­gius, lais­va­lai­kį, mėgs­ta­mą da­ly­ką ir pa­na­šius rei­ka­lus esu kal­bė­ju­si in­di­vi­du­a­lių po­kal­bių me­tu su auk­lė­ti­nių tė­vais. To­kie po­kal­biai dau­ge­lį pa­ska­ti­no ati­džiau pa­žvelg­ti į vai­ką, o ką gi jis vei­kia?

Ir, pa­si­ro­do, ne tik te­le­fo­ną mai­go, o jei nar­šo te­le­fo­ne, ga­li­ma pa­si­do­mė­ti, kas jam ten įdo­mu.

Ma­nau, tik pa­žin­da­mi sa­vo vai­kus ga­li­me jiems pa­dė­ti bū­ti lai­min­giems da­bar ir at­ei­ty­je. Tai­gi lai­ko la­biau trūks­ta nei pi­ni­gų.

– Kas Jums yra mo­kyk­la? Ko­kią ma­to­te at­ei­ties mo­kyk­lą?

– Man ne vis­kas pa­tin­ka, kas vyks­ta šian­die­nos gy­ve­ni­me. Mes nuo­lat gir­di­me (TV, įvai­rūs so­cia­li­niai tin­klai ir pan.), kad tu­ri­me bū­ti to­bu­li ir ge­riau­si.

Ne­svei­ka ir ne­tei­sin­ga kon­ku­ren­ci­ja dar­be, šei­mo­je dėl įvai­rių įsi­pa­rei­go­ji­mų ke­lia ne­pa­pras­tai di­de­lę įtam­pą ir bai­mę, dėl ku­rios žmo­gus pra­ran­da pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi, jį ap­nin­ka abe­jo­nės, smuk­dan­čios jo sa­vi­ver­tę. To­kiam žmo­gui sun­ku ne­pa­lūž­ti.

O ką jau kal­bė­ti apie jau­nuo­lius, apie pa­aug­lius, kaip jiems su­vok­ti, kad de­monst­ra­vi­mas sa­vo gy­ve­ni­mo feis­bu­ke dar ne lai­min­go gy­ve­ni­mo ga­ran­ti­ja, kaip, ko­kiu bū­du jiems su­vok­ti, kad žmo­gus lai­min­gas ga­li bū­ti kuk­liai ty­lė­da­mas, ta­čiau gi­liai su­vok­da­mas ir iš­gven­da­mas sa­vo bū­tį, pras­mę. Kaip pa­dė­ti jau­nuo­liui su­vok­ti, kas yra tik­ro­sios ir am­ži­no­sios ver­ty­bės? Kas yra gar­bė, ką reiš­kia gar­bin­gai gy­ven­ti? Ir kaip ga­li pa­dė­ti tai su­vok­ti Ale­xan­dre’o Du­mas ro­ma­nas „Trys muš­kie­ti­nin­kai“ (ne fil­mai, o kny­ga).

Ma­nau, šian­dien mo­kyk­la, mo­ky­to­jai tu­rė­tų pa­dė­ti jau­nam žmo­gui ieš­ko­ti at­sa­ky­mų, ieš­ko­ti tik­ro­sios, tik jam vie­nam skir­tos ke­lio kryp­ties.

Mo­ky­to­jo pa­rei­ga ne tik sa­vo da­ly­ką dės­ty­ti, bet ir pa­dė­ti jau­nam žmo­gui su­vok­ti, kad ga­li­ma klys­ti, kad klai­da tai ne pa­sau­lio pa­bai­ga, kad iš klai­dų mo­ko­ma­si, kad gy­ve­ni­mas dėl to jam ne­už­da­ro du­rų, o kaip tik gal­būt su­tei­kia nau­jų ga­li­my­bių.

Tei­sus po­pie­žius Pran­ciš­kus sa­ky­da­mas, kad „nė­ra šven­tų­jų be pra­ei­ties, kaip nu­si­dė­jė­lių be at­ei­ties“.

– Gal ir links­mes­ne te­ma pa­kal­bė­ki­me. Ko­kių juo­kin­giau­sių pa­si­tei­si­ni­mų esa­te iš­gir­du­si iš gim­na­zis­tų?

– Oi, vi­so­kiau­sių bu­vo! Ir ka­ti­nas už­šo­kęs ant kla­via­tū­ros su­spau­dė myg­tu­kus, ir kai­my­nas re­mon­tą da­rė sa­vo bu­te, to­dėl ne­ga­lė­jo pa­mo­ko­je da­ly­vau­ti, nes triukš­mas di­de­lis.

Vie­ną kar­tą mo­ki­nys pa­ra­šė ži­nu­tę, kad su tė­vais iš­vy­ko į Aly­tų, o pats ma­no gat­ve, pro ma­no lan­gus, pra­ėjo.

O penk­to­kiu­kas per pa­tį pa­mo­kos įkarš­tį stai­ga pa­sa­kė: „Aš pa­var­gau, Vi­so ge­ro.“ Ir iš­jun­gė kom­piu­te­rį. Jis tai at­li­ko taip grei­tai ir na­tū­ra­liai, kad iš­jun­gu­si kom­piu­te­rio gar­są ir vaiz­dą pa­ti pra­pliu­pau juo­ku.

– Kiek­vie­nas gy­ve­na­me tą lai­ką, ku­rį sky­rė li­ki­mas. Gy­ve­na­me la­bai gra­žiai, kū­ry­bin­gai. Ir ne­la­bai. Kaip Jūs įver­tin­tu­mė­te nu­ei­tus me­tus?

– Mums kaž­kiek at­sei­kė­ta lai­ko šia­me pa­sau­ly ir nie­ko ne­ga­li­me pa­keis­ti, kad ir kaip no­rė­tu­me pra­tęs­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, nors ke­lias va­lan­das ar die­nas pri­si­dė­ti – ne­pa­vyks! Man at­ro­do, kad kaip tik to ir ne­su­vo­kia­me, nors ir ži­no­me. Jau­čia­mės to­kie ga­lin­gi val­dy­da­mi, nu­ro­di­nė­da­mi, smerk­da­mi ar nie­kin­da­mi – o kam to rei­kia, kur tai ve­da?

Juk sa­vo vie­nin­te­les ir nie­ka­da ne­pa­si­kar­to­sian­čias va­lan­das ar die­nas be­pras­miuo­se pyk­čio liū­nuo­se pra­lei­džia­me.

O juk ga­li­me ki­taip pa­si­rink­ti.

Tai ir nu­ei­tus me­tus ver­ti­nu kaip di­džiau­sią do­va­ną, ku­pi­ną iš­ban­dy­mų, liū­de­sio, džiaugs­mo, at­ra­di­mų.

Aš po dau­ge­lio me­tų (ka­ran­ti­no me­tu) vėl pa­ma­čiau, kaip sprogs­ta ir su­ža­liuo­ja ber­žai, vėl užuo­džiau pa­va­sa­rio gai­vą, tu­rė­jau ga­li­my­bę ste­bė­ti, kaip pra­žys­ta gė­lės.

Tie­siog su­sto­jau. Gal ne, nie­ka­da ne­bū­čiau pa­ti su­sto­ju­si – su­stab­dė. Taip pra­ėjo ma­no vie­nin­te­liai, nie­ka­da ne­pa­si­kar­to­sian­tys me­tai.

My­liu juos. My­liu sa­vo gy­ve­ni­mą, bran­gi­nu vi­sas aki­mir­kas, net pa­čias bai­siau­sias, net ir tas, ku­rių gal ne­no­rė­čiau pri­si­min­ti.

Juk ži­nau, kad jos, ne­lei­du­sios už­mig­ti, vers­da­vu­sios ieš­ko­ti at­sa­ky­mų, ver­tin­ti ir pri­im­ti spren­di­mus, su­tei­kė pa­tir­ties, be ku­rios ne­bū­čiau to­kia, ko­kia esu.

– Ar ki­ta­me, ne mo­ky­to­jos, vaid­me­ny­je sa­ve įsi­vaiz­duo­ja­te?

– Gai­la, bet ne. Ne­mo­kė­čiau gy­ven­ti ki­taip. Vis pa­ban­dau įsi­vaiz­duo­ti, tik vaiz­das, tar­si se­nas fil­mas, nu­trūks­ta. Nors, ką ga­li ži­no­ti.

Iš tie­sų tai tu­riu vie­ną sva­jo­nę, ji ne taip jau ir nu­to­lu­si nuo ma­no pro­fe­si­jos, bet vis trūks­ta drą­sos, o gal bran­dos. Ne­ži­nau. Dar pa­gal­vo­siu.