Vaikų rašytojos Virginos Šukytės monologas apie tikrąją meilę, likimo jai ir visai šeimai suduotus smūgius, akimirkos stebuklą ir begalinę viltį bei tikėjimą laiminga pabaiga.

Meilė nuo pirmo bučinio

Savo vyrą Arvydą Genį – poetą, prozininką, eseistą ir vertėją, o tuomet studentą – įsimylėjau iš pirmo bučinio.

Abu mokėmės tame pačiame Vilniaus universitete, jis buvo neseniai grįžęs iš kariuomenės, o aš – antrakursė. Susitikome Čiurlionio gatvės bendrabutyje ant laiptų. Buvo ką tik pasibaigęs poezijos vakaras, kuriame jis ir kiti studentai skaitė savo eiles. Man parūpo kai ko paklausti, pasikalbėti, tad ir įstrigome ant tų laiptų. Kalbėjomės apie poeziją, jis paskaitė keletą savo eilėraščių, galop pasibučiavome...

Vilniuje dar neturėjau draugo, Arvydas man patiko – rudaakis, dailaus sudėjimo, puikios iškalbos, apsiskaitęs, nuoširdus... O rytą, prieš išskubėdamas į paskaitas, jis įbėgo į mano kambarį su pačiu naujausiu, naktį sukurtu eilėraščiu, skirtu man. Tai buvo daugiau nei prieš 40 metų, tačiau iki šiol neatlimpame vienas nuo kito. Vis dar įdomu klausyti naujų jo eilėraščių.

Sukrėtė skyrybų grėsmė

Tais laikais už studentišką stipendiją galėjome ne tik kukliai išgyventi, bet ir retkarčiais aplankyti kavinę ar restoraną. Mėgome šokti. Tačiau gimus sūnui norėjosi ramybės. Nors Arvydą labai mylėjau, bohemiški jo įpročiai ne kartą tapdavo šeimyninių ginčų priežastimi. Gal tik trisdešimties jis subrendo. Pirmąjį bendro gyvenimo dešimtmetį vyras neretai grįždavo... ne tik su kvapeliu. Atsivesdavo draugų rašytojų, kurie dabar yra žymūs klasikai... Iš pradžių būdavo įdomu su jais pasikalbėti iki išnaktų, bet kur juos dėti paskui? Oi, kiek literatūros įžymybių matė mūsų senoji virtuvės sofa...

Ir gražiuoju, ir piktuoju kalbinau vyrą ieškotis pagalbos, mačiau, kad vis giliau klimpsta. Sukruto tik tuomet, kai stovėjome prie skyrybų bedugnės. Abu perėjome tikrą skaistyklą. Vyrą smarkiai sukrėtė mano suruošti skyrybų dokumentai, taigi jis ryžosi keistis. Drauge lankėmės pas šeimos psichologą. Reikėjo didžiulių ir jo, ir mano pastangų, bet aš jaučiau atsakomybę, nenorėjau jo palikti... Kaip rašė Antuanas de Sent-Egziuperi, jei prisijaukini lapę ar rožę, esi už jas atsakingas...

Gera turėti kaimą, čia abu rašytojai ilsisi nuo miesto, džiaugiasi pačių sukurta aplinka. Asmeninio archyvo nuotr.

Žemė ištraukia blogą energiją

Jokiais klausimais nesu kategoriška – nei dėl bohemiško gyvenimo būdo, nei dėl rūkymo nesiuntu. Kartais žmogui reikia išgerti, atsipalaiduoti, kartais svarbu žaizdas išsilaižyti, juk gyvenimas toks įtemptas. Buvo visko, kartais sutuoktinį tekdavo net fiziškai pamokyti. Šitaip išliedavau susikaupusį pyktį. Dabar, ačiū Dievui, jau daugybę metų nėra tų daugiadienių bohemiškų šėliojimų.

Vėliau mūsų gyvenime atsirado toji geltona žalumoje paskendusi sodyba Arvydo gimtinėje... Gera turėti kaimą. Čia mes ir pailsime, ir dirbame, ypač jis: kasa žemę, sodina augalus, laisto, pjauna veją... Žemė ištraukia neigiamą energiją. Pati stebiuosi, kaip jis pasikeitė! Arvydas labai prieraišus, švelnus, rūpinasi namais, manimi. Būna, grįžtu susiraukusi, pavargusi. Jis pajunta, kad man blogai, sako: „Gulk, pamasažuosiu kojas, tu pavargusi.“ Aš pasipasakoju jam, jis – man. Na, kaip tėvas ar brolis, kaip geras draugas.

Po vienos krizės kita

Jau buvome įveikę savo santykių krizę, tačiau šeimoje įvyko nelaimė. Sūnus Mantas buvo ką tik pabaigęs Gedimino technikos universitetą, dirbo, vairavo mašiną, turėjo merginą. Būdamas dvidešimt dvejų per nelaimingą atsitiktinumą iškrito iš daugiabučio balkono. Lengviau būtų papasakoti, ko jis nesusilaužė, ko nesusižeidė. Savaitę gulėjo reanimacijoje komos būsenos, o mes su vyru meldėme Dievą stebuklo. Ir jis įvyko.

Sėdime su Arvydu ŠV. Jonų bažnyčioje, užpirkę mišias už vaiko sveikatą, o mums skambina iš ligoninės ir praneša, kad Mantas pabudo. Kaip netikėti į Dievą?! Kritęs nuo tokio aukščio nė vienas nelieka gyvas... Dabar manau, kad mes tiesiog išmeldėme Dievą malonės. Arvydas ir dabar kasdien tebesimeldžia dėkodamas.

Patyręs daugybę operacijų, mūsų su vyru slaugomas, sūnus gijo kokius ketverius metus. Iš pradžių gulėjo ligoninėje, vėliau teko sėdėti neįgaliojo vežimėlyje, vaikščioti su ramentais, kol atsistojo ant savo kojų ir iš naujo išmoko vaikščioti. Niekas netikėjo, kad jis išgyvens, o paskui – kad pagis... Stebiuosi, kad šiandien ne mes jį, o jis mus ramina: „Nesirūpinkite, aš laimingas, aš gyvenu.“ Susitaikė su tuo, kas atsitiko, nelaimę vertina kaip lemtingą gyvenimo pamoką.

Pasakas rašiau savo vaikui

Patyrusi šį išgyvenimą sugniužau, išėjau iš darbo laikraštyje, nebegalėjau rašyti. Žurnalistika man tiesiog pabodo: tie patys žvaigždžių veidai ir tušti jų skandalai, tos pačios sezoninės temos, tie patys veikėjai, einantys į rinkimus. Nusprendžiau: užtenka. Tuomet Arvydas paragino rašyti pasakų knygą vaikams, mat nemažai jų buvau sukūrusi sūnui augant. Susitikime su moksleiviais jis paeksperimentavo – perskaitė mano pasaką ir paklausė, ar patiko? Kaip nepatiks, jei ta pasaka apie juos pačius – mažą berniuką, kuris paklydo zoologijos sode, o žirafa, būdama aukšta, jį pastebėjo ir išgelbėjo. Aš maniau, kad tai nėra rimta literatūra, juk pasakos buvo skirtos tiesiog mano vaikui...

Įvyko tikras lūžis – ėmiau rašyti tai, kas man patinka, ką prisiminiau iš Manto arba savo vaikystės (Virgina šiandien – šešių knygų autorė, Rašytojų sąjungos narė). Arvydas tuo metu galėjo mus visus išlaikyti, todėl vis ragino mane rašyti Staiga pajutau atsirandantį antrąjį kvėpavimą: vaikas pasveiko, ir mes abu pasveikome. Kas mūsų neužmuša, padaro stipresnius.

Virginijos knygą "Karalaitis ir šunys" iliustravo dailininkė Irena Žiliuvienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Mirtis pati pasirenka

Mirtis, kai ją prisijaukini, nebaisi. Ji vienus pasiima ir išlaisvina nuo kančių, kaip pasiėmė mano mamą, vėliau Arvydo brolį, anytą, o kitus palieka gyventi.

Tuoj po Manto nelaimės nuo streso susirgo ir atgulė mano mama. Ją slaugėme penkerius metus. Bet kuriuo paros metu reikėdavo pervilkti, sodinti ant puodo, dieną naktį suduoti vaistų, maitinti, maudyti... Jei ne Arvydo pagalba, man būtų tekę ją paguldyti į slaugos namus. Jis ją kilnojo, nes aš nepajėgiau, jis slaugė, maitino, kai aš dirbau. Rašė namie, tad visa slaugos našta gulė ant jo pečių. Vos išėjo mama, netikėtai mirė Arvydo brolis. Nė metams nepraėjus susirgo anyta. Laimė, ji nuo mūsų sodybos tik per kelis žingsnius, tad visą vasarą ir bėgiojome pas ją. Iškeliavo ant mano rankų, dėkodama Dievui, kad suspėjo pagyventi.

Pasitikėjimas – turtas

Mus su Arvydu sieja ne vien džiaugsmai, pomėgiai, bet ir nelaimės, išbandymai, skausmingi išgyvenimai. Nors rašydamas jis neuždirba daug pinigų, bet ištikus bėdai nėra kito tokio žmogaus, į kurį galėčiau atsiremti. Argi tai ne didžiausias turtas?

Kaip visam tam užteko jėgų? Pasitikime Dievu – tai mažutėlių stiprybė. Stresas manęs nepalaužė, atsigavau, atgimiau, visi vargai – ne pragaras, bet skaistykla. Įvertini gyvenimo skonį!

Sakai, esu stipri? Galbūt, tačiau aš remiuosi į Arvydo stiprybę. Tiesiog darau tai, kas būtina, neinkšdama ir nesispyriodama. Galėčiau padejuoti, kad labai pavargstu, bet išmokau dėkoti gyvenimui ir už mažus džiaugsmus. Už pražydusią gėlę darželyje, ežiuką pakelėje, galimybę eiti pasivaikščioti su šuniuku. Taip, turime tokį, išgelbėtą nuo mirties šunų prieglaudoje. Kartais man atrodo, kad vienas žmogus, kurį kadaise mylėjau, sugrįžo pas mane šuniuko pavidalu... Apie tai parašiau savo paskutinėje knygoje „Laimės formulė.“

Rašytojos laimės formulė

Kas man yra laimė? Būti arti savęs, arti žmonių, arti gamtos.

Būti arti savęs – tai elgtis, gyventi taip, kaip reikalauja prigimtis. Daryti tai, kas iš tiesų patinka, ko norisi, kas užveda, nesvarbu, kiek tau metų. Skirti laiko sau. Realizuoti savo slapčiausias fantazijas. Išdrįsti sau leisti. Tai ne siekis, tai realybė, aš taip gyvenu. Tam nereikia daug pinigų, laiko, svarbu jausti vidinę laisvę ir išdrįsti. Ir mylėti save.

Būti arti gamtos man svarbu, kad gerai jausčiausi. Man būtina jausti ryšį su žeme, vandeniu, oru, saule, ugnimi, medžiais, gyvūnais... Esu pagoniškos pasaulėjautos, jaučiuosi esanti gamtos dalimi. Ji suteikia jėgų ir sielai, ir kūnui. Mėgstu vaikščioti, klajoti po pievas, maudytis jūroje, ežeruose, kol užšąla. Arba mirkti šiltame vasaros lietuje – ypač jei tolumoje trankosi griaustinis. Užklupta netikėto lietaus, neiškenčiu nenusiplėšusi šlapių drabužių... Gal į senatvę imu raganėti?

Mėgstu stebėti gyvūnus ir paukščius. Anksti rytą, kai rasoti voratinkliai lyg deimančiukais nusagstyti spindi saulėje, o maži voriukai prausiasi rasoje, prisėlinusi juos fotografuoju. Jau antri metai fotografuoju savo sodybos varles. Negaliu jomis atsigrožėti...

Būti arti žmonių – tai bendrauti su tokiais žmonėmis, su kuriais gera. Ne tik išsikalbėti, bet ir patylėti. Jei išsikalbėti – tai atvirai, iki skausmo, iki odą krečiančio šiurpo... Man svarbu bendrauti su žmonėmis, su kuriais galiu ne tik pasidalyti džiaugsmu, bet ir būdama greta jų išsiverkti. Su ašaromis išeina skausmas, apmaudas, gailestis sau. O kai verkiame dviese – tai įvyksta dvigubai greičiau. Tokie žmonės yra mano šeima – vyras ir sūnus.

Užrašė Virginija Barštytė