Daiva Pakalniškienė – profesionali vizažistė ir mados stilistė, padariusi sėkmingą karjerą ir turinti darbo patirties visame pasaulyje: Niujorko mados savaitėje, filmuose, su dizaineriais, modeliais ir įžymybėmis. „Tai buvo didžiulė ir ilga kelionė ten, kur esu dabar, tačiau dėl savo sunkaus darbo ir artimųjų palaikymo sugebėjau įveikti kiekvieną iššūkį“, – sako Collette Dunhill vardu JAV žinoma kūrėja. Ji sako esanti labai dėkinga savo tėvams, leidusiems vaikystėje puoselėti kūrybiškumą, piešti net ir ant sienų. Tai leido atrasti profesinį kelią, kuris teikia labai daug džiaugsmo: „Galiu sukurti nuostabių dalykų ir paversti žmones galingais ir pasitikinčiais savimi tiesiog naudodama tinkamas technikas.“ Šią savaitę Daiva grįžta neilgų atostogų į gimtąjį Alytų ir galbūt netgi surengs čia meistriškumo klasę.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te sa­vo is­to­ri­ją, at­ve­du­sią nuo gim­to­jo Aly­taus iki Niu­jor­ko? Kas pa­ska­ti­no rink­tis ma­dos sti­lis­to pro­fe­si­ją?

– Esu tik­ra tik­rų tik­riau­sia aly­tiš­kė. Au­gau Pu­ti­nų mik­ro­ra­jo­ne, bai­giau Šal­ti­nių vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, ku­rią iki šiol la­bai šil­tai pa­me­nu. Mes bu­vo­me la­bai drau­giš­ka kla­sė, to­kia kū­ry­bin­ga ir mu­zi­ka­li. Su sa­vo kla­sio­kė­mis iki šiol pa­lai­kau la­bai drau­giš­kus ry­šius. Jei­gu ban­dy­čiau at­sek­ti sa­vo po­lin­kio į me­nus pra­džią, tai tei­sin­giau­sia pra­dė­ti bū­tų nuo tė­vų. Ma­no ma­ma bu­vo auk­sa­ran­kė vi­sa­da, kiek aš ją pa­me­nu. Se­sės (tu­riu dvi vy­res­nes) tu­ri ge­rus bal­sus, va­ka­rais na­muo­se gro­jo gi­ta­ra ir dai­nuo­da­vo. Aš pa­ti nuo kū­di­kys­tės pra­dė­jau pieš­ti – iš pra­džių ant sie­nų, o vė­liau jau rim­čiau. Lan­kiau re­ži­sie­rės Al­do­nos Ba­la­lie­nės žy­mų­jį tuo me­tu liau­dies te­at­rą. Bū­tent čia su­bran­di­nau sa­vo mei­lę sce­nai, te­at­rui, ki­nui. A.Ba­la­lie­nei iki šiol taip ir ne­pa­dė­ko­jau, o tu­rė­čiau! Ji man tik­rai pa­dė­jo pa­mil­ti me­ną. Ir tik jos dė­ka, bai­gu­si vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, įsto­jau į Vil­niaus me­no aka­de­mi­ją. To­dėl, jei­gu taip ati­džiau se­kant ma­no ke­lią ir ban­dant at­sa­ky­ti į klau­si­mą, kaip at­si­dū­riau ten, kur esu – nie­ko at­si­tik­ti­nai ne­įvy­ko. Aš vi­sa­da bu­vau pa­ke­liui į da­bar­ti­nę sėk­mę.

– Ar kar­je­ra Niu­jor­ke bu­vo Jū­sų sva­jo­nė, ar tai tie­siog di­de­lės sėk­mės is­to­ri­ja?

– Jei­gu są­ži­nin­gai, tai aš ne­la­bai ti­kiu di­de­le sėk­mės is­to­ri­ja. Iš sa­vo pa­tir­ties, iš pa­tir­ties žy­mių Ho­li­vu­do ak­to­rių, su ku­riais dir­bu, iš pa­tir­ties tų pa­čių gar­sių Niu­jor­ko ba­le­to ar­tis­tų, vi­si jie ne­tu­rė­tų jo­kios sėk­mės, jei­gu ne­bū­tų įdė­ję daug dar­bo. Pa­na­šiai ir man – iš ša­lies at­ro­do, kaip pa­si­se­kė, o iš tik­rų­jų ta sėk­mė yra sun­kus, daug mo­ra­li­nių ir fi­zi­nių jė­gų rei­ka­lau­jan­tis kas­die­nis dar­bas. Ir vie­nin­te­lis da­ly­kas, va­ran­tis į prie­kį, yra di­de­lė mei­lė tam, ką da­rai. Be mei­lės sa­vo dar­bui ir be už­grū­din­to ir už­si­spy­ru­sio dzū­kiš­ko cha­rak­te­rio ne­bū­čiau at­ėju­si iki šio taš­ko, ku­ria­me da­bar esu. Juk įšok­ti į va­žiuo­jan­tį ma­dos ir gro­žio in­dust­ri­jos trau­ki­nį tik at­vy­ku­si, ne­la­bai su­si­vok­da­ma nau­jo­se žai­di­mo tai­syk­lė­se, ne­la­bai sklan­džiai kal­bė­da­ma an­glų kal­ba, ga­li tik be pro­to be­si­steng­da­ma ir įro­dy­da­ma kiek­vie­na­me pro­jek­te, kad esu ge­riau­sia, kad ati­duo­du sa­ve 110 pro­cen­tų. Pri­va­lė­jau dirb­ti taip, kad kiek­vie­nas už­sa­ko­vas no­rė­tų pa­kvies­ti ma­ne vėl.

– Esa­te ma­dos sti­lis­tė ir vi­za­žo įvaiz­džių kū­rė­ja, ku­ri dir­ba su di­džiau­siais ma­dos na­mais Niu­jor­ko ma­dos sa­vai­tė­se, taip pat sti­li­zuo­ja­te įžy­my­bes. Ko­kia sėk­mės pa­slap­tis?

– Sėk­mės pa­slap­tis? Ne­ži­nau, ar ga­lė­čiau su­dė­lio­ti for­mu­lę, pa­gal ku­rią jau­niems pra­de­dan­tiems kū­rė­jams bū­tų aiš­kiau, kaip ei­ti sa­vo ke­liu. Pir­ma, bū­ti­nas pro­fe­sio­na­lu­mas vi­sur – dar­be, įvaiz­dy­je, punk­tu­a­lu­me, ben­dra­vi­me… net­gi ta­vo ma­ni­kiū­ras tu­ri reikš­mės! Apie ko­kį sti­lių ga­li­me kal­bė­ti, jei­gu na­gai ap­kram­ty­ti? Re­a­liai Niu­jor­kas yra toks dar­bo­ho­li­kų ir su­per žmo­nių ro­jus. To­dėl vi­siš­kai aiš­ku, kad pri­va­lai pa­si­steng­ti bū­ti bent jau šiek tiek „la­biau su­per“, kad ta­ve pa­ste­bė­tų. Ir, ži­no­ma, tam, kad at­si­ver­tų ke­liai į aukš­čiau­sios ma­dos, te­at­ro, ba­le­to, ki­no aka­de­mi­jos in­dust­ri­ją, tu­ri nu­ei­ti ke­lią, ku­ria­me su­tik­ti žmo­nės bū­tų už­tik­rin­ti ta­vo pro­fe­sio­na­lu­mu.

– Ar sun­ku yra at­lai­ky­ti kon­ku­ren­ci­ją, ku­ri tur­būt yra mil­ži­niš­ka, mums net sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­ma?

– Taip, kon­ku­ren­ci­ja mil­ži­niš­ka ir kas­dien di­dė­jan­ti... Kiek­vie­ną die­ną at­ei­na nau­jų ir be ga­lo ta­len­tin­gų jau­nų kū­rė­jų. Pra­džio­je tos kon­ku­ren­ci­jos su­vo­ki­mas la­bai slė­gė, tar­si per­se­kio­jan­tis bai­sus jaus­mas, bet da­bar ši sta­di­ja jau pra­ei­ty­je. Nes šiuo me­tu esu su­kū­ru­si la­bai tvir­tus ry­šius su sa­vo klien­tais, ak­to­riais, ba­le­to ar­tis­tais, šiuo­lai­ki­nio me­no ku­rė­jais, ki­no in­dust­ri­jos žmo­nė­mis. Pui­kiai ži­nau, kad nė­ra ne­pa­kei­čia­mų, bet tas ma­nęs jau ne­sle­gia. Man ne­be­rei­kia nie­kam nie­ko įro­di­nė­ti, ir tai su­tei­kia lais­vę kur­ti.

– Gal esa­te tu­rė­ju­si ir įžy­my­bių iš Lie­tu­vos už­sa­ky­mų su­kur­ti sti­lių?

– Ne­su. Lie­tu­vos įžy­my­bių bur­bu­le nie­ka­da ne­si­su­kau. Aš sa­vo kar­je­rą pra­dė­jau Ma­ja­my­je, vė­liau plė­čiau­si į Los An­dže­lą ir da­bar esu Niu­jor­ke. Ki­taip ta­riant, aš su ma­lo­nu­mu se­ku mū­sų Lie­tu­vos kū­rė­jus, la­bai džiau­giuo­si ir di­džiuo­juo­si jų sėk­me, bet dir­bu­si drau­ge ne­su. Ma­nau, kad sa­vam kraš­te pra­na­šu ne­bū­si. Kaž­ka­da krei­piau­si su sa­vo pa­siū­ly­mu į vie­nus kū­rė­jus Lie­tu­vo­je, bet ga­vau at­sa­ky­mą: „Ačiū. Ne.“ Nuo to mo­men­to kaip ir ne­su­kau sau dėl to gal­vos.

– Ar sun­ku bu­vo pa­da­ry­ti kar­je­rą Niu­jor­ke ir kas lė­mė, kad pa­vy­ko?

– į Niu­jor­ką at­vy­kau jau ne vi­sai pli­ka (čia spau­džiu šyp­se­nė­lės iko­ną), jau tu­re­jau su­dė­lio­tą kar­je­rą Ma­ja­my­je. To­dėl ne­bu­vo la­bai sun­ku, bet bu­vo la­bai sma­gu, nes Niu­jor­kas at­vė­rė vi­sai ki­tas ga­li­my­bes. Ma­ja­my­je dir­bau dau­giau­sia su fo­to­se­si­jo­mis re­kla­moms, žur­na­lams, tai Niu­jor­kas at­si­vė­rė su Niu­jor­ko ma­dos sa­vai­tė­mis. Vos at­vy­ku­si jau po tri­jų mė­ne­sių da­ly­va­vau Niu­jor­ko ma­dos sa­vai­tė­je „Spring Stu­dio“. Be to, Niu­jor­ke at­ra­dau sa­vo my­li­mus pa­si­sė­de­ji­mus su įžy­my­bė­mis. Pa­pras­tai tai vyks­ta taip. Ži­no­mas žmo­gus no­ri pa­si­da­ry­ti sa­vo fo­to­se­si­ją ir pa­pil­dy­ti sa­vo nuo­trau­kų ga­le­ri­ją. Tuo­met įžy­my­bių fo­to­gra­fas or­ga­ni­zuo­ja pa­si­sė­dė­ji­mo va­ka­rą (sit­ting). Mes vi­si, fo­to­gra­fas, aš – sti­lis­tas, įžy­my­bė, asis­ten­tai, ruo­šia­mės fo­to­se­si­jai. Po jos vi­si ra­gau­ja­me ska­nų vy­ną ir ben­drau­ja­me lais­va­me sti­liu­je. Man ši­tie pa­si­sė­dė­ji­mai – tur­būt di­džiau­sias ma­lo­nu­mas, ko­kį esu tu­rė­ju­si sa­vo dar­be. Taip ne tik da­li­ja­mės sa­vo nuo­tai­ko­mis, is­to­ri­jo­mis, bet ir su­ku­ria­me ry­šį, kad bet ku­riuo me­tu su­si­ti­kę ant rau­do­no­jo ki­li­mo ar tie­siog gat­vė­je esa­me jei­gu ne drau­gai, tai bent jau ge­ri pa­žįs­ta­mi.

– Ko­kių rei­kia sa­vy­bių, ge­bė­ji­mų, no­rint da­ry­ti to­kią kar­je­rą Nu­jor­ke, ku­ris lai­ko­mas vie­na pa­sau­lio ma­dos sos­ti­nių?

– Iš­skir­čiau svar­biau­sią – sto­ra oda! Niu­jor­kas la­bai sun­kus mies­tas, jis tik­rai nė­ra skir­tas jaut­riems. Aš sa­kau tai to­dėl, kad ma­ne pa­čią Niu­jor­kas la­bai pa­kei­tė ir grū­di­na iki šiol. Šiam mies­tui la­bai tik­tų pa­sa­ky­mas: iš­lie­ka stip­riau­sie­ji. To­dėl vi­siems, kas sva­jo­ja dirb­ti Niu­jor­ke, ma­no pa­ta­ri­mas: už­si­au­gin­ki­te sto­rą odą, jos tik­rai pri­reiks. Ir bū­ki­te pa­si­ruo­šę kau­tis už sa­vo vie­tą po sau­le.

– Kaip ža­da­te pra­leis­ti atos­to­gas gim­ta­ja­me Aly­tu­je?

– La­bai lau­kiu atos­to­gų Aly­tu­je! Pa­si­il­gau vi­sų, pra­de­dant nuo tė­vų iki sa­vo se­nų, bet vis dar ge­riau­sių drau­gų. Aly­tus man reiš­kia la­bai daug. Čia ma­no šir­dis, tik čia aš vėl pa­jau­čiu, ko­kia gra­ži ma­no ša­lis. Kiek yra te­kę duo­ti in­ter­viu Ame­ri­ko­je, vi­sa­da pa­brė­žiu, kad esu is ma­žos, bet pa­čios gra­žiau­sios vie­tos že­me­je. Ir kur aš be­bū­čiau, su kuo be­dirb­čiau, bet aly­tiš­kės iš ma­nęs ne­iš­muš nie­kas net su vėz­du. Pla­nų atos­to­goms ne­da­rau, la­biau­siai no­ri­si ap­lan­ky­ti vi­sus, ku­riuos my­liu. Tik toks laik­me­tis ne­la­bai tin­ka­mas, žiū­rė­siu, kaip vis­kas klos­ty­sis. Bet ku­riuo at­ve­ju, vi­sa­da ga­liu pa­si­klo­ti ple­dą ant pie­vu­tės ir mė­gau­tis ar va­ka­re už­si­kur­ti pir­tį, man tai be­ga­li­nė lai­mė.

– Tai su­pran­tu, kad ra­si­te lai­ko ir sa­vo meist­riš­ku­mo kla­sei, o kur ir ka­da vyks už­si­ė­mi­mai?

– Tik­rai pla­na­vau (ir iki šiol šios min­ties ne­pa­lei­džiu) or­ga­ni­zuo­ti sa­vo Mas­terc­lass. Bet kol si­tu­a­ci­ja ne­la­bai aiš­ki, vis­kas pro­ce­se, iš JAV į Lie­tu­vą iš­skren­du šian­dien, ket­vir­ta­die­nį. No­riu Lie­tu­vo­je pa­ma­ty­ti tik­rą pa­dė­tį, ar jau ga­li­ma or­ga­ni­zuo­ti to­kius ren­gi­nius, ar dar ne. Ta­da ir sprę­si­me. Jei­gu pan­de­mi­nė si­tu­a­ci­ja klos­ty­sis pa­lan­kiai, bū­ti­nai pa­skelb­siu, taip pat ir pa­de­da­ma „Aly­taus nau­jie­nų“, ka­da or­ga­ni­zuo­ju ir kur. Ma­no meist­riš­ku­mo kla­ses vi­sa­da lan­ko ne tik bū­si­mi, bet ir esa­mi ma­keup kū­rė­jai. Tai nė­ra tik nau­jų ten­den­ci­jų pa­ro­dy­mas. Tai dau­giau de­ta­li­zuo­tas se­mi­na­ras su žings­niais, kaip pa­da­ry­ti kar­je­rą ma­dos in­dust­ri­jo­je. Tai­gi pa­lie­ku ši­tą klau­si­mą at­vi­rą iki grį­ži­mo.

– Ką pa­tar­si­te vi­siems, ku­rie šiuo me­tu Lie­tu­vo­je sva­jo­ja apie ma­dos sti­lis­to dar­bą? Nuo ko pra­dė­ti?

– Ma­no pir­mas pa­ta­ri­mas – tu­ri la­bai la­bai la­bai no­rė­ti. Ta­da tu­ri ne tik baig­ti moks­lus, bet dirb­ti ir to­bu­lin­tis kas­dien. Ir, kaip jau sa­kiau, nie­ko nė­ra ne­įma­no­mo, bet sėk­mė ne­nu­krin­ta iš dan­gaus. Jei­gu no­ri­te, tai ir sie­ki­te sa­vo tiks­lų, ir tik­rai jums pa­si­seks. Ma­no kre­do bu­vo ir yra toks: kiek­vie­ną die­ną – bent po ke­le­tą žings­nių sėk­mės link!

– Be­je, dar no­riu klaus­ti, ar smar­kiai dar­bo ir ki­tus pla­nus pa­kei­tė ka­ran­ti­nas, ar ne­su­truk­dys ka­ran­ti­no ri­bo­ji­mai at­vyk­ti į Lie­tu­vą?

– Pir­ma­sis ka­ran­ti­nas Niu­jor­ke bu­vo žiau­rus. Pa­me­nu, tik bai­gė­me fil­ma­vi­mus su pran­cū­zų ki­no kom­pa­ni­ja, tai bu­vo ko­vo 5 die­ną, ir Niu­jor­kas už­si­da­rė vi­siš­kai. Toks siur­re­a­lus jaus­mas – mies­tas ta­po vai­duok­liu be žmo­nių, be au­to­mo­bi­lių. Ir mes, me­no at­sto­vai, ta­po­me vai­duok­liais, nes už­si­da­rė vis­kas, ki­nas, te­at­ras, ma­dos ren­gi­niai. Mo­ra­liš­kai tai bu­vo la­bai sun­kus pe­ri­odas, bet, ki­ta ver­tus, tas pe­ri­odas da­vė lai­ko dirb­ti su sa­vi­mi. Aš ma­nau, kad pa­kan­ka­mai nau­din­gai iš­nau­do­jau ka­ran­ti­ną. Da­bar­ti­niai ri­bo­ji­mai man jau kaž­kaip nė­ra bai­sūs. Gal mes jau pri­pra­to­me ar su­si­gy­ve­no­me su nau­jo­mis tai­syk­lė­mis? Vie­nin­te­lis da­ly­kas, kas man ne­aiš­ku, ar ga­lė­siu ma­ty­tis su sa­vo my­li­mais žmo­nė­mis. Nes šie tiek keis­ta bū­tų at­si­dur­ti taip ar­ti ir ne­su­si­tik­ti, o vi­sa ki­ta tik­rai išgy­ven­sim.