Netgi esant absoliučiam nevaisingumui, tikimybė tapti motina lieka. Juk kūdikį galima įsivaikinti! Tiesa, tai nereiškia, kad, žengus šį žingsnį, ateitis nušvis šviesiomis spalvomis. Apie tai – kelios istorijos.

Sabinos istorija

Trisdešimt dvejų metų vienintelė garsaus profesoriaus-neuropatologo duktė Sabina svajojo apie daktaro disertaciją. Bet viską sujaukė pažintis su ispanu Antonijumi – jis Lietuvoje pradėjo savo verslą ir dairėsi lietuvės žmonos... Greitai jiems vienas po kito gimė berniukai, tikri gražuoliai. Mokslą Sabina primiršo, augino sūnus, dirbo vaikų neuropatologe, tęsė tėvo darbus. Ūgtelėję sūnūs rimtai užsiėmė jodinėjimu, dalyvaudavo jaunučių žirginio sporto varžybose, tad tėvai išleido juos ir į Ispanijoje organizuojamą konkūrą. Nuvyko visa šeima.

„Nieko tą dieną nenujaučiau, bet kai į namus įbėgo vyriausiasis sūnus Mykolas, drebančiomis lūpomis, išbalęs kaip popierius, ėmiau šaukti kaip išprotėjusi, –prisiminė Sabina. – Andrius nukrito nuo smarkiai šuoliuojančio žirgo ir užsimušė. Kodėl, kodėl būtent jaunėlis? Tikriausiai tai bausmė už tai, kad mylėjau jį labiau už vyresnįjį sūnų, nors tą slėpiau net pati nuo savęs.

Gyvenimas baigėsi. Miegodavome su vyru skirtinguose kambariuose, be perstojo ašarodami. Mykolą išsiunčiau pas savo mamą – neturėjau jėgų net atsikelti. Siaubas padvigubėjo, kai įsisąmoninau, ką padariau tragedijos išvakarėse – aš nutraukiau nėštumą. Man jau per keturiasdešimt, vaikai reikalavo daug dėmesio, todėl gimdyti dar vieną tuomet atrodė neprotinga... Žinoma, vėliau, po nelaimės, bandžiau pastoti. Bet gamta tylėjo...

Atmosfera namuose buvo slogi: vyrui nesisekė verslas, aš pavirtau niurzgle, kildavo minčių, kad gal geriau išsiskirti... Ir tuomet sūnus pasakė: „Mums reikia įsivaikinti kūdikį.“ Vyras tik mostelėjo ranka – ak, darykit, kaip norit.

Įsidukrinome mergaitę, kurią nuo užsieniečio pagimdė septyniolikmetė vieno elitinio viešbučio kambarinė. Paėmęs kūdikį ant rankų, vyras pirmąsyk per daugelį metų nusišypsojo.

Rūpesčių su mažyle turėjome į valias: diatezė, diarėja, alergija... Nepadėjo vaistai, išgydžiau ją paprastu ryžių nuoviru ir medetkų vonelėmis. Dabar Živilė (taip pavadinome dukrelę) iš pažiūros atrodo sveika, miela mergaitė.

Ar aš kada nors pasigailėjau dėl šio savo sprendimo? Taip. Net būdama patyrusi neuropatologė, neatkreipiau dėmesio į kai kuriuos jos sveikatos trūkumus. Maniau, sugebėsiu įveikti paveldėjimo problemas, mat žinojau, kad mergaitės motina yra girtuoklių tėvų dukra. Ir, matyt, neatsitiktinai mūsų Živilei nesisekė mokslai, net teko samdyti auklę-mokytoją.

Mudviem su vyru tenka būti be galo kantriems ir dėmesingiems. Ir laikui bėgant aš vis dažniau įsitikinu, kad dukra po truputį darosi panaši į mus. Matyt, meilė gali įveikti net paveldimumą...“

Skaistės istorija

Skaistė taip pat įsitikinusi, kad paveldimumas trukdo jos dukrai normaliai vystytis. Kai artėjant keturiasdešimtmečiui moteris suprato, kad pagimdyti kūdikio taip ir neįstengs, nusprendė įsivaikinti. Vyras nepritarė jai: „Nėra savų – nereikia ir svetimų.“ Įpratęs prie gardžių pusryčių ir išlygintų marškinių, jis baiminosi, kad svetimas vaikas pasiglemš Skaistės dėmesį. Bet moteris nenusileido, ir jam teko sutikti.

Keletą mėnesių Skaistė ieškojo vaikelio kūdikių namuose. Žinoma, stengdamasi ką nors sužinoti apie potencialaus SAVO vaikelio tėvus, senelius. Bet netgi oficialiai atsisakiusios kūdikio moterys nebuvo linkusios prabilti apie savo (taigi ir galimas kūdikio) ligas. Beveik visos nekentė pagimdyto vaiko. Moteris suvokė, kad problemų nepavyks išvengti.

Pagaliau jie įsidukrino naujagimę mergaitę. Skaistės anyta kūdikio nepamėgo, o vyras maloniai nustebino: jis nesitraukė nuo vaiko lovelės. Dabar jį labiau jaudino ne jo paties marškiniai, o mergaitės rūbeliai. Elenutė – tokį vardą jai davė įtėviai – augo normaliai, tačiau buvo nepaklusni, šiurkšti, o paūgėjusi kartais net pabėgdavo iš namų. Įtėviai pastebėjo įdukros psichikos nukrypimus.

Kartais Skaistė neištvėrusi pratrūksta: ima bartis, aprėkia Elenutę, bet šioji nelieka skolinga – šiurkščiai atsikerta. Kyla barnis, ir vyrui tenka raminti jas abi. Tiesa, panašios scenos dažnos ir kaimynų namuose, kurių vaikai – kaip iš akies lupti gimdytojai...

„Aiškiai matau, kad tai ne mano pagimdytas vaikas – nuo genų nepabėgsi, – svarsto Skaistė. – Kartais gailiuosi, kad užsiverčiau ant pečių šią naštą. Bet kai pagalvoju, kaip vieniša būtų buvę augti našlaitei, pasvarstau, kad padariau gerą darbą – juk Elenutė auga normalioje šeimoje. O savo likimo draugėms patarčiau štai ką: jei jau nusprendėte įsivaikinti kūdikį, nelaukite keturiasdešimties, nes tokio amžiaus moteriai sunku pradėti nuo vystyklų, o ir nerimo daug mąstant, ar sugebėsite, pagaliau, ar spėsite išauginti vaiką ir pastatyti jį ant kojų. Ir dar: jei nors kiek abejojate, geriau neženkite šio lemtingo žingsnio. Vėliau gailėsitės, ir vaikas tą pajus.“

Marijos istorija

Marija gydytis nuo nevaisingumo pradėjo aštuoniolikos metų, vos ištekėjusi. Eilės pas gydytojus, nesibaigiantys pokalbiai apie „stebuklingus“ ir itin brangius vaistus, apie sėkmingas pastojimo dienas – ir vis nauji nusivylimai. Moteris vienąkart pastebėjo, kad į procedūras vaikšto kaip automatas, ir kad kūdikio jai net nesinori. Pagaliau ji pastojo, tačiau dėl nuolatinės įtampos išsekęs organizmas neatlaikė – įvyko persileidimas. Ligoninėje moteris nusprendė: reikia įsivaikinti mažylį. Gydytojai įkalbinėjo neskubėti, girdi, dar galinti susilaukti savų vaikų, tačiau Marija buvo neperkalbama. Ji nenorėjo daugiau stumdytis poliklinikose, mažylis jai buvo reikalingas dabar.

Kūdikių namuose ji su vyru nusižiūrėjo mažąjį Mariuką – ugniaplaukį, žaliaakį, liesutį. Kai jį įsivaikino, poros nepažįstantys žmonės stebėjosi: atžalėlė tokia nepanaši į tėvelius – tamsiaplaukius ir mėlynakius. Apie tai, kad Mariukas – jų netikras sūnus, žinojo tik patys artimiausi šeimos draugai ir giminės. Šeima gyveno normalų gyvenimą: abu dirbo ir mokėsi, vakarais nueidavo į teatrą ar į koncertą, vaikelį palikdami su mama, džiaugėsi jo pirmais žingsniais, žodžiais. Kai po metų Marija suprato esanti nėščia, pirmą akimirką pajuto... apmaudą, vos ne pyktį. Kam? Juk ji jau turi vaikelį! Mergaitė, kurią pavadino Rūta, gimė lengvai, ir su broliu jie – neperskiriama porelė. Dabar Marija vis dažniau pagalvoja, kad Dievas jai atsiuntė dukrelę už tai, kad ji priglaudė svetimą vaiką. Širdyje Marija Mariuką myli netgi labiau už Rūtą. Nors Rūtelė – tikra gražuolė, ji vis dėlto labiau didžiuojasi sūnumi: jis – jos vyriausiasis, visos šeimos viltys susijusios su juo.

„Manau, kad įvaikinimo problemos paprasčiausiai neegzistuoja, – teigė ji. – Jei nori turėti vaiką, viskas tavo valioje... Pažinojau keturiasdešimtmečių moterų, kurios ėmė lauktis kūdikio po dvidešimties metų lankymosi pas gydytojus. Jos nežinojo, ką daryti su taip ilgai lauktu nėštumu, ir galiausiai jį nutraukdavo. Vaikas jau netilpdavo į jų gyvenimo planus, nors kažkada ši įkyri idėja apnuodijo joms geriausius gyvenimo metus. Jeigu nori nugyventi moters-motinos gyvenimą, viską daryk laiku.“

Emilijos istorija

Kai Emilija tekėjo už vyro, atrodė, kad pasaulyje nesama laimingesnės merginos. Gražuolis Artūras ją nešiojo vos ne ant rankų, ir visi aplinkiniai tvirtino, kad jų atžalos bus kaip angelai. Greitai paaiškėjo, kad vaikystėje Artūras persirgo sunkia kiaulytės forma, ir tai trukdo susilaukti vaikų. Emilija nepasidavė – kūdikį galima įsivaikinti. Kai drauge su Artūru apsilankė kūdikių namuose, iš visų mažylių, tiesiančių į ją rankas ir šaukiančių: „Mama, mama!“, į akis labiausiai krito trimetis juodaplaukis berniukas. Jis buvo kažkuo panašus į Artūrą – pribėgęs išsyk apkabino jo koją. Staiga prie jų prisigretino mergytė – baltais išsitaršiusiais plaukučiais, suknele su žirneliais. Pasakiusi: „Nelįsk, tai mano tėvelis!“, ji bandė nustumti šalin berniuką. Emilija bejėgiškai pažvelgė į Artūrą – ir abu vaikai išvažiavo su jais.

Mažyliai savo vystymusi pastebimai buvo atsilikę nuo bendraamžių, net ledų jie nė už ką nenorėjo valgyti – bijojo... Bet jau po metų Silvija – toks buvo mergaitės vardas – drąsiai traukė populiarias vaikiškas daineles, deklamavo eilėraščius ir erzino brolį, kuris nenorėjo nusileisti sesutei, mat buvo linkęs vadovauti visoms vaikiškoms išdaigoms. Jiedu dažnokai susipešdavo, tačiau greitai susitaikydavo, o bendraudami su kitais vaikais mūru stodavo vienas už kitą.

Jie išties truputį panašūs į angelus: meile apgaubti vaikai visada yra gražūs.

Ina Laumenytė