Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kurdama grožį ji turi būti laiminga

Skuodiškės Zinos Bagočienės velykinėmis puošmenomis džiaugiasi visas feisbukas. Ankstyvą pavasario rytą savo paskyroje moteris pažėrė pilną pintinėlę nertų violetinių gėlių, ryškiaspalvių krepšelių su juose pūpsančiais nertais velykiniais kiaušiniais, servetėlių, staltiesėlių. Rūpėjo sužinoti, kas ši darbštuolė, iš kur ji viso to išmoko ir, pagaliau, kas jos mūza.

Vyras yra jos mūza

„Absoliučiai viską galima nunerti, – nusijuokė pakalbinta Zina. – Man 60 metų, neriu nuo jaunystės. O kad kūrėjui reikia mūzos, tikra tiesa. Vyras Alis yra mano mūza. Norėdamas kurti grožį, turi būti laimingas. Į kiekvieną darbelį įdedu daug meilės – myliu ir pati esu mylima. Kai meilės netrūksta, darbeliai ir kitus žavi. Skaitau komentarus feisbuke ir džiaugiuosi vertinimais. Nedirbu bet kaip, neriu labai kruopščiai. Kaip muzikantas girdi ne tą paspaustą natą, taip ir aš, jei bent viena akelė neteisinga, išardau, permezgu iki idealumo.“

Langas į vakar

Jau apie 40 metų Skuode gyvenanti Zina 30 metų dirba toje pačioje darbovietėje – Skuodo meno mokykloje valytoja. Nors daug metų gyvena mieste, Zina tikina, kad jai nesvetimas kaimas, ypač gimtoji Žemytė Lenkimų seniūnijoje. Jos seneliai, vėliau tėvelis čia kažkada turėjo 42 ha žemės, kurią šiandien yra atgavusios, paveldėjusios ir pasidalijusios šešios dukros. „Buvau paauglė, kai mirė tėvelis, – prisimena ji. – Šiandien jis būtų ūkininkavęs, o mes, moterys, nė viena prie žemės... Daug metų ją išlaikiau, nes valdė sentimentai, tik prieš keletą metų pardaviau, supratusi, kad žemės nedirbsiu. Pasididinau gyvenamąjį plotą, kurį kada nors paveldės dukra Inga su trimis vaikais – mano anūkėliais.“

Zina ištekėjo labai jauna ir iškart atsikraustė į miestą. Iš pradžių įsidarbino vaikų darželyje, nes mažoji Ingutė dažnai sirguliuodavo. Moteris tikėjo, kad būdama šalia galės ją atidžiau globoti. Čia išdirbusi 11 metų patyrė, ką reiškia etatų mažinimas ir neva laikinai įsidarbino valytoja Skuodo meno mokykloje. Bet, kaip liaudis sako, nieko nėra pastoviau už laikinumą.

Vis dėlto ji džiaugiasi viena iš svarbiausių privilegijų – trumpomis darbo valandomis. Po pietų ji yra laisva. Dar visai neseniai laisvu laiku Zina dalijosi vien su dukrele, nes jau buvo išsiskyrusi su nuolatos išgėrinėjusiu vyru. Bet metai bėgo ir Zina nė nepajuto, kaip ištekėjo dukra, kaip vienas po kito gimė anūkai... Ilgą laiką gyvenusi viena, moteris pagaliau yra laiminga prieš ketvertą metų sutikusi, kaip pati sako, savo „antrąją obuolio pusę“ – dabartinį vyrą Alį. Dabar visu atliekamu laiku po tarnybos ji dalijasi pirmiausia su juo ir, žinoma, to laiko užtenka jos mėgstamiems rankdarbiams.

Kitoj kelio pusėje

Su pirmuoju vyru pragyvenusi 15 metų, po skyrybų daug metų Zina gyveno viena... „Manau, viskam savas laikas, reikia išlaukti, – samprotauja moteris. – Jau planavau auginti anūkus, išleisti dukrą darban, bet sykį išėjau į parduotuvę ir susipažinau su Aliu. Abu skuodiškiai, gyvename netoli vienas nuo kito, bet, kaip toje Pauliaus Stalionio dainoje – nors „mano meilė kitoj kelio pusėje“, mūsų keliai, matyt, prasilenkdavo. Vos pažvelgę vienas į kitą, pajutome tą psichologų aprašomą „chemiją“... Po pirmo susitikimo jau kryptingai vaikščiojau į „Norfą“, tikėdamasi dar kartą jį pamatyti. Žinojau apie šį žmogų tik tiek, kad jis, visą gyvenimą dirbęs statybų inžinieriumi, neseniai tapo našliu. Gal ir gerai, kad pirmąsyk nesėdau į mašiną, kai pasisiūlė parvežti su pirkiniais: mano namai priešais parduotuvę, be to, mažame miestelyje svarbu, ką žmonės pasakys. O po dviejų savaičių einu į parduotuvę ir matau – stovi Alis „Norfos“ kieme, tarsi kažko laukdamas... Mano akys nušvito, apniukęs dangus – taip pat! Pasilabinome, pasikeitėme telefonų numeriais, ir nuo to laiko nė vienos dienos atskirai, vis kartu. Jis man padėjo anuliuoti „šliūbą“, toji procedūra užtruko gal pusmetį. Prašyme Vatikanui prirašiau gal aštuonis lapus apie savo gyvenimą... Kai išlaisvėjau, tuoj ir susituokėme bažnyčioje. Nė minutės neteko gailėtis.“

Kava į lovą

Ar tai, kuo užsiima Zina, nesikerta su vyro pomėgiais, kokie jie? Pasirodo, Alis mėgsta spręsti kryžiažodžius, kaip, beje, ir Zina, kartu su žmona iš mažų dalelyčių juodu klijuoja paveikslus. Taip ir dirba vienas šalia kito, pasitaria dėl kryžiažodyje pateiktų mįslių, jei ko nežino, paklausia kompiuterio.

„Pirmaisiais metais, kai tik susituokėme, nieko nemezgiau, nenėriau, nes abu buvome sotūs meile, – linksmai kalba Zina. – Juolab kad maniškis labai prieraišus: nesvarbu, virtuvėje, miegamajame ar kambaryje – vis kartu. Jis net nežinojo, kuo aš užsiimu, o kai sykį išsitraukiau krepšį siūlų, vąšelį, jam pasidarė įdomu, kaip dirbu, žaidžiu su vaivorykštės spalvomis. Taip ir leidžiame laiką – aš neriu, jis klijuoja, o kambaryje skamba rami muzika. Anksčiau viena klausydavausi dailės mokyklos saksofono mokytojo įrašytų diskelių... Apie mane jis yra prasitaręs: „Nors ir nesi muzikantė, moki klausytis širdimi.“ Dabar tų įrašų klausomės abu su Aliumi. Mums patinka įvairi muzika – turiu net orkestro įrašų, o štai vakar per „YouTube“ klausėmės N.Paltinienės dainų, daug gražių yra...“

Kai paklausiau apie kasdienius šeimos ritualus karantino laikotarpiu, Zina paminėjo rytmetinę kavą, kurią ji verda kiekvieną rytą ir patiekia su sausainukais vyrui į lovą, nes keliasi anksčiau ir ruošiasi į darbą. O savaitgaliais ar per šventes pati sulaukia kavos į lovą. „Šis ritualas abiem patinka, tai tapo norma, – sako Zina. – Tik pramerkiu akis ir jau matau jį besišypsantį, su padėkliuku rankose...“

Pasinešė į menus

Iš seserų tik viena Zina pasinešusi į menus. Ar gali būti, kad tam įtakos turėjo darbas menų mokykloje? Turbūt ne, nes ten, kur fortepijono, dainavimo, šokių, piešimo pamokos, mezgimo ar nėrimo darbų geriau neieškoti. Jų būta seniai, besimokant mokykloje, o šalia to dar išstudijuota ne viena rankdarbių knyga. Dirbdama menų mokykloje ir turėdama laisvą valandėlę, Zina su malonumu apžiūri ir pasigroži vaikų piešiniais parodėlėse, pasiklauso mėgstamos fortepijono muzikos. Kol šalyje dar nebuvo jokių suvaržymų, abu su vyru mielai lankydavosi menų mokyklos jaunųjų atlikėjų koncertuose.

Pasirodo, Zina kol kas nieko nėra numezgusi ar nunėrusi savo vyrui. Dar ne laikas. Nors moka viską – ir megztinius, ir kepures, šalikus. Jų daug spintos lentynose, bet jau ne viską dėvi, nes vieni per maži, kiti pabodę. Zina nėrė ir už pinigus – daug jos darbų (liemenių ir rankinukų iš lino) išvežta į užsienį. „Tik tada supratau savo darbų vertę – būtent užsienyje juos kaipmat išgraibstydavo, – tikina ji. – Užsakovai vis prašydavo, dirbau naktimis, be miego, kad laiku atiduočiau pažadėtą kiekį. Po tokio kelių metų maratono ilgai nieko nemezgiau, bodėjausi virbalais. Gal todėl dabar mieliau neriu vąšeliu.“

Nėrinių paslaptys

„Koks Velykų ritualas man svarbiausias? – perklausė Zina. – Dalyvauti Prisikėlimo mišiose. Tėvai nevertė mūsų eiti į bažnyčią, leido pačioms atsirinkti, bet velykinės Prisikėlimo mišios – šventas dalykas. Mes taip užaugome, būdavo, keliamės ir einame. Žinoma, svarbus ir kiaušinių marginimas. Žemaitijoje populiariausias marginimo būdas – svogūnų lukštais. Taip pat gardus velykinis kumpis bei pyragas – viskas svarbu. Vis dėlto, mano aistra – namų, stalo puošyba. Tikra atgaiva apima besiruošiant Atgimimo šventei – džiaugsmas širdžiai, sielai.“

Pasirodo, iš siūlų nunerti ir sustandinti kiaušinukai, pūpsantys nertuose krepšeliuose, yra skirti ne margučiams sudėti, kaip aš spėliojau, o papuošti pumpurėlius išskleidusias krūmų šakeles. Nerti krepšeliai – saldainiams ar margučiams. Gėlės beržo tošies pintinėlėse – stalo puošmena.

Įdomu, kaip ir kokiu būdu Zinai pavyksta sustandinti nunertą gaminį? Pasak jos, technologija paprasta. Į nunertą kiaušinį ji įspraudžia balionėlį, dubenyje sumaišo šlakelį vandens su lipalu (nei krakmolas, nei cukraus sirupas taip gerai nėrinio nesukietina). Sumaišyta košele ištepa nunertą nėrinį. Būna, kad spalvotas kiaušinis pabąla. Nieko tokio, išdžiūvęs jis atgaus spalvą. Tada belieka prakirpti balioną... Krepšeliai standinami juos užtempiant ant norimo dydžio indo ir sutepant praskiesta klijų košele.

Rekomenduojami video