Biržuose kunigė turi daug pažįstamų ir draugų. Jos dėka mūsų kraštą pažino ir daug Švedijos gyventojų. Kas mėnesį Pačeriaukštėje ji veda pamaldas, į kurias suvažiuoja įvairiausių konfesijų ir pažiūrų žmonės.

Kunigė Walla Carlsson, sutiko pasišnekėti su „Šiaurės rytais“.

- Dvidešimt metų žmogui yra didelis laiko tarpas, per kurį jis užauga ir subręsta...

- Toks laikas žmogui nemažas. Lietuvai, kaip valstybei, jis neilgas. Kai mes Švedijoje pradėjom ruoštis Biržų pagalbos centro projektui, manėme, kad jis truks ilgiausiai penkerius metus. Atrodė, kad tai didelis laiko tarpas kažką padaryti. Bet projektas iki šiol vyksta. Tiesiog po penkerių metų paaiškėjo, kad lietuviai dar nepajėgūs savarankiškai tęsti šį projektą.

- Ar per tą laiką keitėsi pagalbos formos?

- Viskas buvo pradėta labai mažos grupelės žmonių. Aš siūliau auginti ir dirbančių žmonių skaičių, ir klientų, kuriems reikalinga pagalba. Iš pradžių mūsų projektas buvo skirtas padėti žmonėms, turintiems priklausomybių. Vėliau pradėjome darbą su šeimomis, kurios augina vaikus. Šis darbas taip pat prevencinis, tik kitomis formomis.

Mes dažnai girdime klausiant, kodėl padedame vieniems ar kitiems žmonėms. Mūsų atsakymas vienas – tose šeimose yra vaikų. Mes siekiame, kad jie atvertų akis, matytų daugiau ir kitokius dalykus, nei mato šeimoje.

Per tiek metų teko matyti daug pasikeitimų. Jei bent vieno žmogaus gyvenimą pakeitėm, vadinasi, dirbome ne veltui. Juk viso pasaulio nepakeisim.

- Ką sakote žmonėms Švedijoje, kai prašote pagalbos?

- Daug parduotuvių, iš kurių keliauja parama, savininkų yra buvę Lietuvoje ir savo akimis matę, kaip lietuviai gyvena. Grįžę į namus jie patys pasakoja, ką matė būdami Lietuvoje.

Pavyzdžiui, viena moteris, apsilankiusi šeimoje, kur trūko lėkščių ir puodelių, grįžusi į namus iš savo indaujos surinko daugybę indų ir išsiuntė į Lietuvą.

- Lietuva jau beveik trisdešimt metų turi nepriklausomybę. Kaip manote, kodėl mums vis nepavyksta atsistoti ant kojų?

- Mes labai gerai viską matome. Turtingieji turtingėja, vargšai skursta. Vidurinioji klasė baigia išnykti.

Darbo nebėra. Daug įmonių bei fermų uždaryta. Daug bedarbių. Kai kuriems darbams reikia išsilavinimo, o žmonės jo neturi. Daug kas iš šalies išvyko, o kas liko, gyvena iš pašalpų.

Kai kuriuos lietuvius sutinku Švedijoje, kai lankau tardymo izoliatoriuje. Kai kurie mane pažįsta, jiems truputį gėda. Esu visokių žmonių mačiusi. Visus myliu vienodai ir jų nerūšiuoju.

Anksčiau į Pagalbos centrą neateidavo tiek daug žmonių prašyti pagalbos kaip dabar. Ypač pensininkų, kuriems nesmagu prašyti savo vaikų pagalbos. Mes siekiam, kad ir vaikai nepajustų socialinės atskirties, padedame jiems apsirengti, nusiprausti.

Mano anūkė, pažiūrėjusi per Lietuvos televiziją reklamą, klausė, ką galvoja tie vaikai, kurie negali reklamuojamų daiktų nusipirkti. Švedų vaikai turi visko ko tik įsigeidžia. Kodėl jiems, visko pertekusiems, nepasidalyti su tais, kurie neturi?

- Kokius norite matyti vaikus, kuriems padedate augti?

- Turime pavyzdžių, kad nežiūrint kokie tėvai, vaikai užauga kitokie. Dėl to verta stengtis. Mes matom, kad žmonės po truputį tampa kitokie. Neturtingi, bet – kitokie. Jie kitaip žiūri į gyvenimą.

- Atrodo, kai kurias šeimas jūs pažįstate geriau nei mūsų socialiniai darbuotojai...

- Skirtingose šeimose – skirtingi poreikiai. Svarbiausia, kad žmonės suprastų gyvenimo prasmę.

Dažnai sakau – mylėk save ir bandyk padėti sau. Mes padedame žmonėms, tarkim, susidėti langus, bet pusę sumos turi susimokėti pati šeima. Viena šeima į namus vedasi vandentiekį. Bet jie turi atlikti namų darbus ir pusę sumos dengti pati. Žmonės daug ką turi pasidaryti patys, stengtis ir taupyti. Ir negalvoti, kad viskas nukrenta iš dangaus.

Kai nepajėgia kažko padaryti, žmonės dažnai nuleidžia rankas. Kartais reikia vieno spyrio, kad jie kiltų. Negalima vien tik duoti – žmogus pats turi stengtis. Štai neseniai lankėme kelias šeimas. Jos labai stengiasi. Vienai pritrūko plytų namams remontuoti. Padėjome jų nusipirkti.

Per tiek metų išmokome atpažinti šeimas, kurios piktnaudžiauja pagalba. Jau išgirstu atsakymus – dėkui, jau turiu, kai reikės, ateisiu ir paprašysiu.

- Ar matote skirtumus tarp socialinių darbuotojų veiklos Lietuvoje ir Švedijoje?

- Labai džiaugiuosi, kad socialiniai darbuotojai pradėjo daugiau dirbti ne kabinetuose, o su žmonėmis. Jie turi ir gerus išsilavinimus.

Pamenu, buvo Švedijoje toks atvejis, kai universitetą baigusi socialinė darbuotoja sprendimų ieškojo skaitydama knygas. Aš sakiau – užversk knygą ir eik į žmones, pamatysi, ko jiems reikia.

Džiaugiamės, kad daugelis socialinių darbuotojų bendrauja su Pagalbos centru. Mes bendrai turime spręsti problemas. Džiaugiuosi, kad socialiniai darbuotojai pasitiki mumis, nebijo ateiti, pasitarti.

Pagalbos centras kartais turi daugiau galimybių nei valdiškos institucijos. Tu matai ne tik kūną ir protą, bet ir žmogaus širdį.

Dažnai lankomės senelių globos namuose, pas sergančius. Kiti nevaldo rankų ar kojų, bet maldą girdi ir jaučia.

- Ar per dvidešimt metų kas nors iš rajono vadovų buvo su jumis susitikę pabendrauti ar padėkoti?

- Seimo narys Aleksandras Zeltinis. Ir respublikiniame konkurse esu pelniusi „Auksinės širdies“ apdovanojimą.

Man nereikia padėkų iš valdžios. Nemanau, kad valdžia mato, ką daro Pagalbos centras. O gal ir nenori matyti. Vien darbo vietų sukurta šešiolika, jau nekalbant apie realią pagalbą žmonėms.

- Kiekvieną mėnesį Pačeriaukštėje vedate pamaldas. Kodėl?

- Reikia Dievo žodžio. Žmonės nori susirinkti, bendrauti, giedoti, melstis vieni už kitus. Mes sakome, kad tai ne pamaldos, bet krikščioniškas susitikimas. Atvyksta žmonės iš įvairių bendruomenių. Reikia duonos ir vandens, bet reikia kažko ir dvasiai. Mes duoną galime nusipirkti ar išsikepti, o Dievo malonė eina per jo širdį.

- Ko linkėtumėte mūsų žmonėms?

- Svajoju, kad žmonės gyventų taikoje, ramybėje ir nebijotų dėl savo ateities. Kad neprarastų tikėjimo, jog bus geriau. Pasodink vieną bulvės daigelį – iš jo išaugs kelios bulvės. To ir tikiuosi. Svarbiausia, kad žmonės stengtųsi dėl savęs. Jei turi daug vaikų, pagalvotų, kad jiems ne tik maisto ant stalo reikia. Juos reikia maitinti gyvenimo patirtimi. Pajuokausiu - netgi mokyti, kad dantis reikia du kartus per dieną išsivalyti.

- Dėkoju už pokalbį

Jurgita Morkūnienė