Gidę Mariją Šimonelienę pažįstu iš kelionių po Lenkiją. Autobuso keleiviams ji atstoja ir tėvą, ir motiną, juo labiau kad tarp jos keliauninkų visada pamatysi bent keletą negalią turinčių žmonių.

Išgydė kelionės

Marija taip pat turi neįgalų sūnų. Ji puikiai žino, su kuo susiduria mamos, auginančios nesveikus vaikus. Štai kodėl ji daugelį kelionių bei ekskursijų skiria šiems vaikams ir jų tėveliams.

„Tokių vaikų mamos net išeina iš gyvenimo, – tikina Marija. – O mane išgydė gidės darbas: išvykstu 2–5 dienoms ir tarsi užmirštu liūdną kasdienybę. Gyvenu lyg ir iš naujo. Reikia tik pamatyti mamų, kurios lydi negalią turinčius vaikus, veidus, kaip jie nušvinta kelionėse. Neseniai važiavo mergaitė, gulinti vežimėlyje, ją teko ir pakelti, ir panešti, bet kai vaikas laimėjo prizą loterijoje, mes visi šaukėme iš džiaugsmo.“

Vaiko neatsisakė

Marija, paklausta apie sūnaus negalią, susigraudina. „Tai gimdymo pasekmė. Lapkritį pagimdžiau, o į namus sugrįžau gegužę. Nė vienas gydytojas nepasakė, kad vaikas nesveikas, kad nevaikščios, nekalbės. Aš jo nepalikau, kaip man siūlė, visur su juo, po visas ligonines. Sovietmečiu gulėti su pusės metų vaiku ligoninėje – tikras iššūkis, juk neleisdavo. Bet aš atkakli. Slaugiau ne tik savo Ramūną, bet ir visus kitus, gulinčius be mamyčių. Daugelis kvailino, esą jis mirs, neišgyvens. O aš laikiausi savo – gyvens. Išgyvenome. Išmokome atsisėsti tik ketverių metų, vaikščioti – dešimties.“

Sūnų iki 22 metų Marija augino namuose. Jai labai padėjo anyta, todėl niekada neprireikė nedarbingumo pažymėjimo. Anytos pasiaukojimo dėka Marija baigė net kelias studijas. Aišku, vėliau ji anytai atsidėkojo tuo pačiu – slaugė, ligino iki pat mirties. Dabar sūnus gyvena Valakupių socialinių paslaugų namuose.

„Sūnus daug ko išmoko iš močiutės. Užaugo tvarkingas, net pedantiškas. Neblogai orientuojasi artimoje aplinkoje – mėgsta pasivaikščioti, nueina į parduotuvę apsipirkti. Aišku, buvo visko – kažkas atėmė krepšį su maistu, kitąkart parnešė daugiau, nei parašyta raštelyje. Nubėgau į parduotuvę, atsiprašinėju, juk jam turėjo pritrūkti pinigų. Kasininkė paaiškino, kad vyriškis, stovėjęs už jo, sumokėjo trūkstamą sumą. Susigraudinau – pasaulis pilnas gerų žmonių.“

Mažai širdies...

Marija prisimena, kaip seselė ligoninėje patarinėjo: „Tu geriau paprašyk, kad Dievas jį pasiimtų.“

„Anuomet visi turėjome būti sveiki. Teko susitaikyti ir su vaiko negalia, ir su aplinkinių požiūriu į jį. Žmonės nepriima ne tokių, kaip visi. Socialinių paslaugų namų darbuotojai taip pat turėtų įdėti daugiau širdies. Suprantu, vaikai kitokie, su jais tikrai nelengva... Šiuos namus Valakupiuose pastatė Pasaulio bankas (prisidėjo ir Vilniaus „Vilties“ organizacija), vietų juose – tik 15, kambariuose gyvena po 2 vaikus, sąlygos geros, bet iš norėtųsi didesnės darbuotojų pagailos, kantrybės, na, ir paprasčiausio gerumo...“

Be to, nežinia pagal kieno direktyvą, kai socialinių paslaugų namų auklėtiniai rytais išvežami į dienos centrus, tuščiuose jų kambariuose įsitaiso „kaimynai“ – vaikai iš čia pat esančio dienos centro. Sunku palaikyti ne tik tvarką, švarą (valgoma, geriama iš tų pačių indų, kambariai nevėdinami, juose paliekami svetimi daiktai, drabužiai), bet ir slegia nereikalingo žmogaus statusas.

Reikalavo daug

Ramūnas šiuose nameliuose – savotiškas vadovas. Jis padeda gulintiems berniukams, ypač našlaičiams, kurių niekas nelanko: maitina nesavarankiškus, aprengia, sutvarko daiktus. Šiuos įgūdžius vaikystėje jam įdiegė mama su močiute, reikalaudamos iš jo, beveik kaip iš sveiko vaiko.

Marija ilgai neprarado vilties – Lietuvoje apėjusi daug gydytojų, vaiką vežė į Kijevą, Maskvą, nors sovietmečiu prasibrauti prie garsenybių buvo sunku. Pasidavė tuomet, kai garsusis profesorius I.Bondarenko pyktelėjo: „Nejau jūs, mamyte, neturite, kur pinigų dėti? Jūsų vaikas nekalbės!“ Išties, šiandien, būdamas 38-erių, Ramūnas nekalba, bet yra smalsus, sumanus ir be galo mėgsta dėliones... „Kokia vaiko ateitis? – perklausė Marija. – Aukščiausiasis surežisuos, kas jam geriausia.“

Nuolatinės kelionės – geriausi vaistai nuo liūdesio ir nerimo dėl sūnaus sveikatos. Asmeninio archyvo nuotr.

Susipažino per sūnų

Su vaikų tėvu Marija jau buvo išsiskyrusi, kai jaunesnysis sūnus Vilius, tuomet trečiokas, pasiklausęs jos pokalbių su draugėmis, nusipiešė idealaus vyriškio, tinkančio jo mamai, portretą: aukštas, mėlynom akim. Likimas panorėjo, kad vaikas susipažintų su panašiu žmogumi ir pasikviestų jį į namus. Pristatė kaip meistrą išklibusioms rozetėms susukinėti.

„Rimantas labai greitai tapo mylinčiu vyru, tėčiu. Netgi susidraugavo su pirmuoju mano vyru, kenčiančiu nuo priklausomybės, amžiną jam atilsį. Juodu susiskambindavo, aptardavo krepšinio rungtynes, Rimantas kantriai jį slaugė sergantį, o vėliau slaugė ir prižiūrėjo mano gulinčią anytą. Jis – puikus draugas, su juo gyvendama aš jaučiuosi ponia – mylima, laukiama, reikalinga, nuolat pamaloninama.“

Priėmė iššūkį

Marijos Zodiako ženklas – Šaulys. Ji užkietėjusi keliauninkė, valkata (gerąja prasme) ir dar – visų vaikų mama. Profesinei mokyklai Marija atidavė 32-ejus metus. Dėstydama siuvimą ir drabužių konstravimą, o naktimis siūdama, kad prisidurtų prie algos, ji iš visų jėgų rūpinosi namais, o mokykloje – auklėtiniais. Tad Marija išsyk priėmė iššūkį, kai paskambino draugė, kelionių firmos vadovė, ir pasiūlė už ją nuvežti į Prahą žmones. Moteris, palikusi vaikus gerajai anytai, leidosi į pirmąją kelionę.

„Buvo nemažai streso, bet, laimė, Prahoje mus pasitiko ir globojo ambasadoriaus žmona. Visi liko patenkinti, o aš grįžusi turėjau iš ko susimokėti skolą už butą.“

Geri darbai

Marija visąlaik aktyviai dalyvauja „Vilties“ organizacijos, vienijančios neįgalius vaikus turinčius tėvus, veikloje. Į šių žmonių gyvenimus ji įpūtė gaivų kelionių vėją. Pradėjusi nuo lankytinų vietų Vilniuje, ji drauge su savo puikia pagalbininke, gide Ingrida Rubiene, netruko pereiti prie tolimesnių kelionių. Į nesibaigiančią gerumo akciją įsitraukė ir vaikų mylimas kelionių organizatorius Rimvydas Makalius. „Gera daryti gera“ – štai šių žmonių šūkis.

Jie visi gyvena kaip viena šeima, į keliones vyksta ir ligoniukai, ir sveikieji. Nuostabu regėti tėvus, kurie per keliones atgaivina savo gyvenimus. Kliuvinių netrūksta: į gatvių grindinius įstringa vežimėlių ratukai, su nevaikštančiu vaiku turi keliauti dar du žmonės, kad galėtų įkelti, iškelti iš autobuso vežimėlį, padėti užkopti laiptais, prilaikyti dardantį nuokalnėje, bet jau aplankytas ne vienas miestas – Talinas, Stokholmas, Ryga. Tėvai, broliai, seserys pasiryžta bendroms kelionėms, o grįžę įsitraukia į bendrus „Vilties“ ir kelionių agentūros renginius.

„Kiekvienąsyk, kai galiu padėti kitiems, aš išgyvenu pilnatvės jausmą, – baigia savo pasakojimą pašnekovė. – Aukso žodžiai užrašyti Justino Marcinkevičiaus: kiek atiduodi, tiek tavęs ir lieka...“