Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kavos fėja iš Etiopijos, prisijaukinusi pilką dangų ir lietuvius

Egzotiškąją etiopę Eskedar Maštavičienę pažįsta visa Lietuva. Aišku, pirmiausia dėl jos fatališkos išvaizdos bei šypsenos, neįprastai lietuvių kalba tariamų žodžių, visuomeninių iniciatyvų, o ypač dėl jos dieviško užsiėmimo – etiopiškos kavos gėrimo ceremonijų, kurių ji negaili Lietuvos žmonėms. Eskedar ir jos šeimos gyvenimu aktyviai domimasi nuo pat 2007-ųjų, kai ji buvo perkelta į Lietuvą pagal pabėgėlių perkėlimo programą, iki šių dienų, juolab kad prieš metus Eskedar tapo Lietuvos piliete. Pokalbyje su Eskedar bandome apmąstyti tuos 14 jos gyvenimo Lietuvoje metų.

Iš karščio į šaltį

„Kaip tik vasario mėnesį patekau į Lietuvą, – pasakoja ji. – Buvo labai šalta, jokių saulės spindulių. Tikras iššūkis. Kas toji Lietuva? – tai pirmoji mintis, kilusi sužinojus, kad iš Maltos mane nuskraidins į Lietuvą. Etiopijoje studijavau ketvirtame kurse. Iš pažiūros tai buvo gražus ir nerūpestingas gyvenimas. Viena iš nedaugelio merginų žaidžiau futbolą... Tačiau dėl politinių neramumų teko palikti gimtąją šalį. Svarbiausias mano tikslas – baigti mokslus, todėl Lietuvos pareigūnų klausinėjau, ar galėsiu tęsti studijas. Čia baigiau VGTU bakalaurą ir magistratūrą.“

Eskedar pripažįsta, kad buvo ir daugiau iššūkių: „Pradžia buvo tikrai sunki. Kaip ir kiekvienam pradedančiam naują gyvenimą, darbą ar santykius. Jau vien lietuvių kalbą išmokti buvo didelis vargas. Šiandien lengvai susikalbu svarbiais man klausimais, o tada – be kalbos, be pažįstamų – tarsi užvirto kalnas nežinomųjų. Patekusi į kitą kultūrą nežinai, ko laukti, ką gali, o ko ne.“

Viskas prasidėjo nuo to, kad Eskedar atsisiuntė penkių rūšių kavos ir ėmė ja vaišinti savo draugus. Miglės Narbutaitės nuotr.

Bėdomis svarbu dalintis

Iš pradžių be žiemos ir nuolatinio pilko dangaus jai nelengva buvo ir dėl to, kad sunkiai sekėsi susibičiuliauti su žmonėmis. „Žmonės atrodė niūrūs, uždari, nebendraujantys, o aš, nemokėdama kalbos, dažnai pasijusdavau vieniša. Galbūt dėl to uždarumo lietuviai suserga depresija. Iš kur čia toks didelis savižudybių skaičius? Jei išdrįstume pasidalyti skausmu, pajustume, kad kartais asmeninės bėdos nublanksta prieš kitas, didesnes. Vos atvykusi, tvarkydama studijų dokumentus, ir aš buvau apimta nevilties, bet pasidalinau savo bėda su visai nepažįstamu žmogumi, ir jis man padėjo. Iš to laikotarpio turiu draugų, dėl kurių mano gyvenimas tapo lengvas, laimingesnis. Juos aš vadinu savo šeima, nors nėra kraujo giminystės. Laimė ar bėda, aš galiu jais pasikliauti. Be to, bėgant metams supratau, kad žiemą Lietuvoje sunkiau visiems, ne tik man, todėl ėmiau mokytis ją prisijaukinti. Tik iš pradžių nežinojau, kaip rengtis, kaip elgtis, ir ta tamsa kankino kelis mėnesius... Etiopijoje gal tik kalnuose vėsiau, o žemumoje labai karšta, yra vietų, kur temperatūra pakyla iki 40–50 laipsnių.“

„Padovanok suknelę“

Po studijų etiopė Lietuvoje atidarė privačią drabužių parduotuvę, tačiau verslas vis labiau reikalavo tam tikros duoklės – laiko, kurio gimus vaikams ji negalėjo skirti. Gerai, kad ši veikla jai atnešė daugybę pažinčių. Be to, drauge su kitomis moterimis Eskedar inicijavo socialinę akciją „Padovanok suknelę“. Renginiai dažniausiai vyksta prieš Kalėdas ar Naujuosius metus (tiesa, ne per karantiną). Jų tikslas – padėti pasipuošti skurdžiai besiverčiančioms moterims. Pasak organizatorės, kiekviena moteris savo spintoje turi ne vieną suknelę, kurią galima padovanoti jos neturinčioms! Pasirodo, per akciją jau padovanota šimtai suknelių.

Būsimoji verslininkė augo kramtydama kavos uogas ir gerdama kavos lapų arbatą, kurią jai su broliu užplikydavo močiutė. Miglės Narbutaitės nuotr.

Laimingai gyvena su vaikais

13 metų Lietuvoje gyvenančiai Eskedar 2020 m. buvo suteikta pilietybė. Po priesaikos ji įgavo šalies pilietės teises, laisves ir pareigas. Dauguma kitų į Lietuvą perkeltų pabėgėlių išvyko ieškodami geresnio gyvenimo, o Eskedar galbūt ne iškart, bet vis dėlto sėkmingai įaugo į sostinės aplinką, čia ji jaučiasi lyg namuose. Tokią savijautą gali išgyventi, jei kalbi tos šalies kalba, ten mokaisi, sukuri šeimą, augini vaikus.

Kai paklausiau, kada ir kokiomis aplinkybėmis įsižiebė meilė Lietuvoje, Eskedar paprašė apie meilę ir skyrybas su lietuviu vyru nekalbėti – sunkiausias etapas jau praeityje. Dabar ji laimingai gyvena su trimis vaikais: 14 metų dukra Hana ir dviem sūnumis – 9 metų Matijumi ir 6 metų Masajumi. Vaikai gerai mokosi, turi būrį draugų. Namie šeima kalba lietuviškai, o mamos gimtąją amharų kalbą šiek tiek moka nebent vyriausioji dukra Hana. Namuose kalbama ir angliškai. Būtent šia kalba Eskedar kalbasi su mama. Etiopijoje ji turi brolį ir daug kitų giminaičių. „Mama jau seniai priprato prie minties, kad mes labai toli, – susimąstė ji. – Natūralu, nes užaugusi pati sprendžiu, kur ir kaip man gyventi. Tėvų priedermė – užauginti dorą žmogų, o paskui jį paleisti.“

Eskedar laimingai gyvena su trimis vaikais.

Etiopija – kavos gimtinė

Kaip atsitiko, kad Eskedar įsisuko į kavos verslą? „Etiopija yra kavos gimtinė, todėl man paprasta skleisti žinią apie kavą, – tikina moteris. – Svarbu, kad ji skani. Atrodo, kava nieko naujo, bet kuo ilgiau tuo užsiimu ir pasakoju, ką reiškia gera kava, kaip ji auginama, kokiais būdais apdorojama, nuo ko priklauso jos skonis, tuo labiau įsitikinu, kad žmonės nedaug ką apie ją žino. Todėl visomis spalvomis mėginu atskleisti kavos gėrimo ceremoniją, būdingą Etiopijai, ir daugeliui tai yra maloni patirtis.“

Viskas prasidėjo nuo to, kad Eskedar atsisiuntė penkių rūšių kavos ir ėmė ja vaišinti savo draugus. Jiems kilo daug klausimų pamačius neskrudintą kavą bei įvairius prieskonius, specialų sviestą, dedamą dėl skonio... „Šiandien užsiimu tik Etiopijos kava, bet mano planuose – pristatyti Lietuvai kavą iš kitų Afrikos šalių, – aiškina Eskedar. – Etiopijos kava ypatinga – šalyje labai daug gerų kavos rūšių, kurių nėra niekur kitur. Aukščiausios rūšies kava – tai vienos vietovės kava be kitų vietovių kavos priemaišų. Ji rinkoje brangi. Man svarbu, kad Lietuvoje būtų skrudinama gera kava. Aš mėgstu vidutinio stiprumo kavą, nesuprantu, kodėl žmonės skrudina (tiksliau – degina) kavos pupeles iki sodriai tamsios spalvos. Tada ji įgauna kartumo, be to, tokią gerti nesveika.“

Bendraminčių įkvėptas kavos ritualas Lukiškių aikštės paplūdimyje.

Be draugų kavos negeria

Kada ir kokią kavą geria pati kavos fėja? „Neturiu taisyklių, – tikina Eskedar. – Jei nėra su kuo, kavos išvis negeriu, o su gera kompanija kartais ir vakare. Kiek susitikimų, tiek kartų ir geriu. Etiopijoje kava geriama tris kartus per dieną – rytais, per pietus ir vakare prieš miegą. Niekas nesibaimina, jog neva neužmigs. Per kavos ceremoniją man tenka išgerti ir tris puodelius. Žinoma, jie maži, ne tokie, kokius lietuviai naudoja rytais.“

Pasak Eskedar, kavos skonio subtilumas priklauso nuo jos apdirbimo. Vienokia natūraliai džiovinta ar drėgnai apdorota kava, kitokia – išlukštenta, fermentuota. Kartais neapdorota kava būna skanesnė už tas, kurias randame parduotuvių lentynose. Pagrindiniai apdorojimo metodai vis tik yra du: sausasis bei drėgnasis. Moteris teigia: „Skambinkite man, sakykite, kokio skonio kavos trokštate, ir patarsiu, kokio pavadinimo kavos nusipirkti. Būna, kad pati pristatau kavą pirkėjams – ir susipažįstu, ir pabendrauju.“

Įdomu, kiek nuo senų senovės pasikeitė kavos auginimas bei jos gėrimo kultūra Etiopijoje? Pasak Eskedar, Etiopija – vienintelė kavos gėrimo tradicijas puoselėjanti šalis. Juk žalią arbatą augina daug šalių, bet žaliosios arbatos ceremonija – japonų menas. Taip ir su kava. Ją augina daugelis šalių, bet kavos gėrimo ceremoniją kaip nacionalinę vertybę pripažįsta tik Etiopija. Jei prancūzas svečią vaišina vynu ar šampanu, etiopas – kava. Eskedar ruošia viską nuo kavos skrudinimo iki pat degustacijos. Šis procesas pirmiausia bendravimas: žmonės dalinasi įspūdžiais su kaimynais, šeimos nariais, draugais, ir tai visus suartina.

O kas prie kavos? „Man patinka juoda kava su specialiu etiopišku sviestu, kuris lėtai geriant kavą padeda ją įsisavinti, – dalijasi Eskedar. – Užkandžiams galima patiekti spragėsių, pakepintų grūdų, saldumynų.“

Pokalbiai apie kavą paskatino moterį įkurti kavos verslą.

Šeimai svarbi Lietuva

Per visus Lietuvoje gyventus metus Eskedar nė karto neaplankė savo gimtosios šalies. „Kas mane traukia labiausiai? – susimąsto ji. – Ne tik saulė, bet ir šalies reljefas – kalnai, kriokliai, savanos, dykumos. Ir maistas. Koks nuostabus ką tik nuraškyto mango ar papajos skonis... Esame žmonės – visur gerai, kur mūsų nėra. Bet dabar mano šeimai svarbi Lietuva. Kol nebuvo pandemijos, išvykdavome atostogų į Italiją, kartais net visai vasarai, bet po to traukdavo grįžti į Lietuvą. Mėgstu pakeliauti, su kavos gėrimo ceremonijomis išvažinėjau daugelį Lietuvos miestų ir miestelių. Taip pat man patinka grybauti, uogauti, apsigyvenus kaimo troboje net lauko tualetas negąsdina. Gamtoje ilsiuosi, jaučiu ramybę.“

Eskedar gimė ir užaugo kaime, apie 150 km nuo Adis Abebos. Ją užaugino seneliai, stambūs ūkininkai. Ūkyje netrūko ir kavos, auginamos savo reikmėms. „Užaugau kramtydama kavos uogas ir gerdama kavos lapų arbatą, kurią mums su broliu užplikydavo močiutė, – prisimena moteris. – Kodėl augau su seneliais? Tokia mūsų giminės tradicija, seneliai augina pirmagimius. Verslo gyslelę turbūt paveldėjau iš močiutės, nes ji puikiai tvarkėsi savo parduotuvėje. Močiutė buvo mano mama.“

Eskedar užsiminė, kad Etiopija šiandien labai vilioja turistus. Tai viena iš šalių, kurioje dėl tinkamų klimato sąlygų daug genčių gyvena laukinėmis, primityviomis sąlygomis, be jokios civilizacijos, su savo papročiais bei tradicijomis. Ši šalis niekada nebuvo kolonializuota, todėl pavyko išsaugoti autentišką gyvenimo būdą, genčių kalbas ir tarmes, savitą kalendorių bei laiko skaičiavimą.

Rekomenduojami video