Lankydamiesi muziejuose žavimės nuostabaus grožio gobelenais, kadaise didikių dėvėtais puošniais kostiumais. Jų pirmykštį grožį antram gyvenimui prikelia audinių restauratoriai. Prano Gudyno restauravimo centro Tekstilės restauravimo skyriaus aukščiausios kategorijos restauratorė Elena Jazbutienė teigia, kad kiekvieno naujo eksponato restauravimas – kaskart nauja patirtis, teikianti profesinį atradimo džiaugsmą. Kitas moters pomėgis – genealogija. Sudariusi savo giminės medį, dabar Elena padeda juos sudaryti visiems norintiesiems. „Prasminga ir įdomu, kai prabyla pabudinti eksponatai, bet perskaityti žmonių likimai – restauruota giminės kilmė – teikia kur kas stipresnių emocijų“, – teigia ji.

Gobelenų gydymas

Senieji audimo meistrai vieną gobeleną ausdavo kelerius metus, panašiai trunka ir jo restauravimas.

Vienas subtiliausių Lietuvoje esančių gobelenų – ,,Drakonas, ryjantis kiaušinius“. Šį iš gryno šilko, aukso ir sidabro siūlų Briuselyje XVII amžiaus pradžioje išaustą gobeleną E.Jazbutienė restauravo su kolege restauravimo eksperte Dalia Valujevičiene.

„Mikroskopinė analizė parodė, kad šio audinio paviršiaus struktūra yra pažeista, šilkas trapus. Atlikome valymo bandinius ir paaiškėjo, kad, plaunant istorinį audinį, net ir švelniausi paspaudimai išstumtų atsipalaidavusias šilko gijas. Todėl jį atsargiai valėme iš blogosios pusės. Atlikome audinio apretavimą šilko baltymų hidrolizatu (mūsų centro technologų sukurta metodika), kuris šilkui suteikia minkštumo ir elastingumo. Restauruodami audinius dažniausiai taikome gobeleninio audimo imitaciją. Tam, kad didelio formato tapiserijas (rankų darbo audinius) būtų saugu restauruoti, buvo pagamintos specialios staklės. Sunykusius audinio metmenis ir ataudus išsiuvinėju ant restauracinio audinio – plonos lininės drobės“, – audinių restauravimo subtilybes atskleidžia meistrė.

Restauruotas vertingiausias Valdovų rūmų gobelenas "Drakonas, ryjantis kiaušinius".

Istorinių kostiumų ypatumai

 Prano Gudyno restauravimo centro restauratoriai atkūrė ir Rokiškio krašto muziejuje eksponuojamą grafų drabužių kolekciją.

„Man teko restauruoti persiko spalvos aksominę „penktos valandos arbatos“ stiliaus suknelę. Autentiškas suknelės siluetas bei kirpimas buvo labai smarkiai sugadinti vėliau ją taisant. Galima spėti, kad suknelė buvo persiūta jau po Antrojo pasaulinio karo, kai šeimininkai emigravo į užsienį. Pagal išlikusias žymes paruošiau iškarpas ir pasiuvau apatinį drabužį. Aksominio audinio persiuvimus ir taisymus palikau, nes negalėjau atsekti autentiškos konstrukcijos ir kirpimo. Ypač sudėtinga buvo sutvirtinti tekstūrinį siuvinėjimą bei išlyginti istorinį aksominį audinį, kurio pūkas buvo praradęs kryptį. Šios suknelės restauravimas truko apie dvejus metus“, – prisimena E.Jazbutienė.

Restauratorė kartu su kolegomis restauravo Rokiškio krašto muziejuje eksponuojamus grafų drabužius.

Anot restauratorės, kiekvienas muziejinis kostiumas yra ypatingas ir byloja apie ypatingą asmenybę.

„Drabužio istorija – ne tik siuvimo įmonės etiketė, dizainerio vardas ar jį dėvėjusio žmogaus titulas. Svarbu jo sukirpimas, dekoras, apdaila, detalės. Drabužių detalėse ir konstrukcijoje galima įžvelgti istorinės epochos ženklus, idealus, skonį, grožio ir meniškumo sampratą. Pirmiausia vertinu vizualiai – svarbu nustatyti kostiumo nusidėvėjimą, pažeidimus, deformacijas, nešvarumus, ankstesnių taisymų žymes. Eksponato amžius ir išlikę laiko ženklai yra lygiavertė informacija, kurią restauratoriui privalu išsaugoti. Tai gali būti svarbiau nei atnaujintas vaizdas. Man rūpi maksimaliai išsaugoti autentiką. Esu susidūrusi su daugybe neįprastų situacijų, kai prireikia intuicijos, mokslinio požiūrio, nes kiekvienas naujas eksponatas kelia naujus iššūkius. Kartais man nesiseka atkurti visumos, byra nematomos objekto dalelės, tada apninka nusivylimas ir abejonė savo jėgomis, – prisipažįsta mokslininkė. – Apima noras pasitraukti, pasiduoti. Bet – tik akimirką... Kai tik pavyksta sustabdyti audinio irimą, užlieja pergalės jausmas. Kiekvieną kartą laukia nauja patirtis, o išeities ieškojimas apdovanoja profesiniu atradimo džiaugsmu. Ardydama ir tyrinėdama aukšto meistriškumo žmonių rankomis sukurto siuvinio būklę, suprantu, kaip svarbu matyti, perprasti visą įmanomą informaciją.“

Bažnytinėse metrikų aktų (krikšto, santuokų, mirties) registravimo knygose galima rasti kelių kartų šeimos istoriją.

Ekperimentai ir atradimai

Įdomių profesinių atradimų E.Jazbutienė patyrė restauruodama Viktorijos laikų (XIX amžius) prancūzišką suknelę Robe de Visite iš privačios mados istoriko Aleksandro Vasiljevo istorinio kostiumo kolekcijos.

„Tai buvo nefrito spalvos suknelė, pasiūta iš šilkinės juostuotos taftos, puošta nėriniais. Kolekcininkas leido ją gelbėti savo nuožiūra, todėl galėjau tyrinėti, ardyti, valyti ir restauruoti, o tai reiškia – beveik eksperimentuoti. Nustačiau, kad šilko tekstūra tapo trapi dėl per didelio aplinkos rūgštingumo. Suvokiau, kad drabužis sunyks, jeigu nebus surastas jo „gydymas“.

Suknelė buvo pasiūta tobulai, visos klostelės ir įsiuvai atlikti stulbinamai tiksliai. Jos konstrukcijos piešinys panėšėjo į architektūrinį brėžinį, kur visos kraštinės lygios ir simetriškos. Liemens siūlėje visos 22 klostelės lygiai 25 mm pločio, kiekviena klostė prie juosmens prisiūta tik vienu šilkinio siūlo daigstu! Tokiems daigsteliams teko nemažas svoris – reikėjo išlaikyti 1,3 metro ilgio ir 4,5 metro pločio sijoną su pasijoniu. Prisiuvimo precizija buvo būtina moters lieknumui pabrėžti (XIX amžiuje vidutinė moters talijos apimtis buvo apie 52 cm), todėl siuvėjui reikėjo atsisakyti visų nebūtinų medžiagos sluoksnių juosmens srityje.

Restauruodama naudojau tik mūsų laboratorijoje tyrimais patikrintas tekstilės medžiagas. Šilkines dalis iš blogosios pusės išlyginau ir sutvirtinau nauju šilkinio krepelino audiniu. Nėrinius išlyginau, ištiesinau, suklojau ant klijingų šilkinio gazo juostelių ir dubliavau“, – suknelės restauravimo etapus prisimena restauratorė.

Atradimai Istorijos archyve

Kitas E.Jazbutienės pomėgis, jau tapęs antrąja profesija, – genealogija.

„Kodėl mane domina giminės medžių sudarymas? Ar neužtenka istorinių audinių restauravimo? Tiesioginiame darbe man reikia kruopštumo ir atidos detalėms, atsakomybės ir nuolatinio mokymosi. Eksponatai prabyla pabudinti, tai prasminga ir įdomu, bet perskaityti žmonių likimai – restauruota giminės kilmė – teikia kur kas stipresnių emocijų. Smagu prisidėti auginant kiekvieną, net patį mažiausią, genealogijos medelį“, – prisipažįsta moteris.

Domėtis savo giminės istorija Eleną dar vaikystėje paskatino močiutė, turėjusi fenomenalią atmintį.

„Pradėjau užrašinėti močiutės pasakojimus, taip vis pildėsi mano giminės istorija. Genealoginio medžio tyrinėjimą atnaujinau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kai archyvai atvėrė savo saugyklas. Augindama dukrą, vis rasdavau laiko nuvykti į Istorijos archyvą, kur mokiausi skaityti senuosius rankraščius. Tai buvo džiugus atradimų metas. Kiekvienas naujas vardas buvo įtraukiamas į sukurtą medžio struktūrą, ir taip pamažu sudariau visų savo šeimos narių giminės medžius. Istorijos archyvo pateiktuose bajorystę įrodančiuose dokumentuose mūsų gentainių medžiai sudaryti bemaž nuo XVI amžiaus. Mano giminės gentainių Milvydų, Šimanskių, Daugėlų, Gineičių giminių istorinės šaknys pagal rašytinius dokumentus prasidėjo Šakynos ( Šiaulių r.) parapijoje. Bajorai gyveno plačiai, turėjo po keletą valdų, matyt, keliavo, rinkosi antrąsias puses iš gretimų ir net tolimų parapijų. Mums pasisekė, nes Šakynos, Sedos parapijų senosios bažnytinės knygos, nors gerokai apgadintos laiko, išliko iki šių dienų. Kiek vėlesni duomenys – iš Kuršėnų, Šaukėnų, Kurtuvėnų ir kitų parapijų bažnytinių knygų.

Istoriniuose įrašuose giminės vyrai įvardyti buvę pareigybininkai ir karininkai. Jų ankstyvos mirtys sutampa su sukilimų ir karinių veiksmų datomis iki pat lemtingų Antrojo pasaulinio karo metų, kai žuvo jauniausių kartų atstovai. Tai ir nulėmė, kad vyrų likimai aplaužė viso mūsų giminės medžio šakas, neleido sulapoti pilna laja. Vyrišką liniją buvo sunku išlaikyti, todėl moterys vienos augino vaikus, rūpinosi ūkio darbais, švietė ir lavino savo, kaimynų vaikus ir saugojo dvasines vertybes“, – pasakoja E.Jazbutienė.

Įdomu sekti likimus

Pamažu kaupėsi profesinė patirtis, kuria jau daugiau kaip aštuonerius metus moteris dalijasi savo virtualiame dienoraštyje www.musugiminesmedis. Dabar ji konsultuoja žmones visoje Lietuvoje ir užsienyje apie giminių paieškas archyvuose bei giminės medžių sudarymą. Anot E.Jazbutienės, prieš 20 metų žmonės ieškojo savo bajoriškų šaknų, o dabar ir nekilmingi žmonės nori sužinoti, kas buvo jų protėviai.

„Gaudama draugų ir giminių prašymus sudaryti ar nupiešti jų giminės medžius, supratau kaip svarbu padėti kitiems. Galiu valandų valandas sėdėti ir iš pateiktų duomenų kurti naujas struktūras, rankioti trūkstamas dalis ir bandyti sudėti galimas grandines į visumą. Įdomu sekti likimo linijas, nuspėti galimų migracijų vietoves, pasikliauti intuicija arba kabintis už šiaudo, kai nelieka jokių vilčių surasti trūkstamą duomenį, už kurio turi atsiverti nauja linija. Visada sakau – restauruoju ir žmonių likimus. Kartais norisi pasitraukti, mesti neįmanomą paiešką, pasiduoti. Kartais mėnesiais trunkantis darbas atveda į aklagatvį. Tada darau pertrauką arba sėdu ir sudarau darbų planą, kuriuo keliu turiu eiti. Nuosekliai, žingsnis po žingsnio, plečiu paieškos lauką. Dažniausiai pasiseka“, – optimizmo nestokoja kartų eilės tyrėja.

E.Jazbutienė jau 10 metų rašo blog’ą besidomintiems genealogija. „Žinau, kokių žinių man trūko, kai pradėjau genealogijos tyrimus, todėl rinkdama medžiagą sudarau daugybę temų su iliustruojančiais pavyzdžiais. Pirmosios padėkos paskatino rašyti daugiau ir plačiau. Džiūgauju, kai sužinau, kad dar vienas žmogus susidomėjo savo giminės šaknimis. Vedu jį protėvių istorijos link mažais žingsneliais, kartu mokomės skaityti senuosius įrašus. Paleidžiu, kai tik sutvirtėja ir gali patys braidyti po archyvines bylas. Suprantu, kokie skirtingi visų likimai, kiek paliktų baltų dėmių, kiek nežinios ir baimės slypi už paieškų lauko. Nesitikėjau, kad tiek prieštaros ir netikrumo žmonėse. Sėkmingieji, žinantys savo istoriją ir protėvių gyvenimo linijas, lengvai surenka didžiulius giminės medžius. Kiti, kurių šakos aplūžusios, o šaknys nutrūkusios, turi pereiti sunkiausią kelią, kreiptis pagalbos į profesionalus, ieškoti įvairių šaltinių, laukti naujų duomenų bazių, tarptautinių versijų ir... klaidžioti, klaidžioti. Nėra visiems vieno būdo surasti savo gimines, nėra ir vienodų medžių“, – teigia E.Jazbutienė.