Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
In­gri­da Rau­lič­kie­nė: „Spor­tas yra ma­no gy­ve­ni­mo va­rik­liu­kas”

Aly­taus ra­jo­no Mi­ros­la­vo gim­na­zi­jos fi­zi­nio ug­dy­mo mo­ky­to­jos In­gri­dos Rau­lič­kie­nės gy­ve­ni­me iš­šū­kių aps­tu. Tri­jų vai­kų ma­ma ne tik ug­do pro­gra­mos „Jau­ni­mas ga­li“ auk­lė­ti­nius, ve­da olim­pi­nių ver­ty­bių se­mi­na­rus mo­ky­to­jams iš vi­sos Lie­tu­vos, ak­ty­viai spor­tuo­ja, bet ir už­si­brė­žia vis su­dė­tin­ges­nius tiks­lus ir ne­ža­da su­sto­ti.

Kad no­ri bū­ti mo­ky­to­ja, In­gri­da su­pra­to dar vai­kys­tė­je. Tie­sa, ku­rį lai­ką ne­bu­vo tik­ra, ko­kį da­ly­ką no­rė­tų dės­ty­ti. Ta­čiau vos tik ak­ty­viau įsi­trau­kė į spor­tą, klau­si­mų ne­be­li­ko. „Ne­ži­nau, ką veik­čiau, jei ne­dirb­čiau mo­kyk­lo­je, su vai­kais. Ma­nau, kad TA sva­jo­ne gy­ve­nu iki šiol“, – džiau­gė­si I.Rau­lič­kie­nė.

46-erių aly­tiš­kė ne­sle­pia – dar­bas mo­kyk­lo­je įkve­pia ir ska­ti­na to­bu­lė­ti. O vai­kai, pa­sak pa­šne­ko­vės, su­pran­ta ne ką ma­žiau nei su­au­gu­sie­ji. „Bū­da­mas ša­lia, vai­kas tu­ri jaus­ti ry­šį ir drau­gys­tę. Vai­kai, kaip ir su­au­gu­sie­ji, ver­ti­na pa­si­ti­kė­ji­mą, abi­pu­sę pa­gar­bą“, – min­ti­mis da­li­jo­si fi­zi­nio ug­dy­mo mo­ky­to­ja.

Ener­gi­jos ir ge­ros nuo­tai­kos už­tai­su ne­re­tai va­di­na­ma In­gri­da sa­ko, kad veik­laus žmo­gaus gy­ve­ni­mas ne­pa­pras­tai įdo­mus. O pri­trū­kus jė­gų, vi­sa­da gelbs­ti spor­tas. „Ne­įsi­vaiz­duo­ju sa­vo die­nos be spor­to, tai ma­no jė­gų šal­ti­nis. Gal ki­tiems rei­kia vi­ta­mi­nų ar pa­pil­dų, o man rei­kia ak­ty­vios veik­los. Taip per­krau­nu min­tis, pa­lei­džiu ne­igia­mas emo­ci­jas, su­grįž­tu į sa­ve“, – tei­gė I.Rau­lič­kie­nė.

In­gri­da at­sklei­džia, kad sa­vo pa­vyz­džiu sten­gia­si už­krės­ti ir ki­tus. Pa­sak jos, tik iš­lip­da­mas iš kom­for­to zo­nos ir pri­im­da­mas iš­šū­kius, ga­li tap­ti ge­res­ne sa­vo pa­ties ver­si­ja. „Iš­šū­kius pri­im­ti vi­sa­da ver­ta. Jei­gu no­ri mo­ky­tis, aug­ti, to­bu­lė­ti ir re­a­li­zuo­ti sa­ve, pri­va­lai iš­ei­ti iš kom­for­to zo­nos. Tik taip ga­li tap­ti tuo, kuo vi­sa­da sva­jo­jai bū­ti...“ – ti­ki­no olim­pi­nių ver­ty­bių lek­to­rė.

– Su ko­kiais iš­šū­kiais su­si­dū­rė­te šią va­sa­rą?

– Ši va­sa­ra bu­vo be ga­lo tu­ri­nin­ga... Vie­nas pir­mų­jų iš­šū­kių – da­ly­va­vi­mas „Al­fa run“ eks­tre­ma­lia­me bė­gi­me. Čia kiek­vie­nas da­ly­vis tu­ri ne tik įveik­ti 5-ių ki­lo­met­rų tra­są su 24-io­mis kliū­ti­mis, bet ir dau­gy­bę kar­tų per­lip­ti per sa­ve. Te­ko ne kar­tą iš­si­mau­dy­ti pur­ve, šliauž­ti, bėg­ti, šok­ti, ko tik ten ne­bu­vo... Bet emo­ci­jos at­pir­ko vis­ką, o sėk­min­gas fi­ni­šas ta­po dar vie­no iš­šū­kio pra­džia. Ga­na spon­ta­niš­kai pa­si­ry­žau įveik­ti ant­rą­jį sa­vo ma­ra­to­ną.

– Šį­kart ma­ra­to­nas bu­vo ki­toks?

– Tik­rai taip. Kai pir­mą kar­tą nu­bė­gau ma­ra­to­ną, sa­kiau: vis­kas, dau­giau nie­ka­da. Bet juk ne vel­tui sa­ko­ma – nie­ka­da ne­sa­kyk nie­ka­da. Jau ne vie­nus me­tus bė­gio­ju su ben­dra­min­čių „Pra­si­bė­gam? Pra­si­bė­gam!“ gru­pe. Už­te­ko, jog ko­le­gė Da­lia pra­si­tar­tų, kad kaž­ka­da taip pat no­ri įveik­ti ma­ra­to­ną, ir min­tys vy­te vi­jo vie­na ki­tą... O po ku­rio lai­ko sau pa­ža­dė­jau, kad jei be trau­mų įvei­kiu „Al­fa run“ kliū­čių ruo­žą, ma­ra­to­ną bėg­si­me kar­tu. Sėk­min­gai fi­ni­ša­vau ir dar tą pa­čią die­ną pa­ra­šiau: ruoš­kis, šeš­ta­die­nį bė­gam ma­ra­to­ną.

– Kaip ne­pa­lūž­ti bė­gant 42 ki­lo­met­rus?

– Sun­kiau­si bū­na pas­ku­ti­niai 2–3 ki­lo­met­rai. Ta­da pra­de­di skai­čiuo­ti ne tik met­rus, bet ir žings­nius. Ta­čiau aš ma­nau, jog vis­kas yra mū­sų pa­čių gal­vo­se, o žmo­gaus ga­li­my­bių ri­bų iš­ma­tuo­ti ne­įma­no­ma. To­dėl la­bai svar­bu ži­no­ti, ko­dėl tą da­rai. Pa­vyz­džiui, aš bė­gu ne dėl re­zul­ta­to, tie­siog no­riu pa­si­ma­tuo­ti sa­vo ga­li­my­bes. O tas jaus­mas, ku­ris už­plūs­ta, kai įvei­ki pats sa­ve – ne­ap­sa­ko­mai ge­ras.

– Po šių iš­šū­kių sky­rė­te lai­ko po­il­siui?

– Ge­ro po­il­sio ne­įsi­vaiz­duo­ju be ju­dė­ji­mo ir lai­ko su šei­ma. To­dėl šį­kart no­rė­jo­si ne tik ak­ty­vaus, bet ir pa­žin­ti­nio nuo­ty­kio. Kar­tu su vai­kais lei­dau­si į ke­lio­nę po Eu­ro­pą. Ap­lan­kė­me še­šias ša­lis, par­si­ve­žė­me be­ga­lę įspū­džių ir nau­jų pa­tir­čių. Ke­lia­vo­me sa­vu au­to­mo­bi­liu, to­dėl pa­ty­rė­me dar dau­giau nuo­ty­kių. Ypač įsi­mi­nė vai­ra­vi­mas ser­pan­ti­nais. Ne­ti­kė­jau, kad ga­li bū­ti taip sun­ku.

– O grį­žus iš ke­lio­nės?

– Ga­li­ma sa­ky­ti, kad tie­siog pa­si­da­viau sen­ti­men­tams. Jau ku­rį lai­ką no­rė­jau ati­duo­ti duok­lę Kau­nui. Mies­tui, ku­ria­me stu­di­ja­vau, to­bu­lė­jau ir au­gau kaip as­me­ny­bė. Tą pa­da­riau man pa­čiai ar­ti­miau­siu bū­du – bė­gi­mu. Pa­ti sau iš­si­kė­liau iš­šū­kį nu­bėg­ti nuo Aly­taus iki Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­to. Per šiek tiek dau­giau nei še­šias va­lan­das įvei­kiau 58 ki­lo­met­rus ir taip pa­ro­džiau dė­kin­gu­mą bei pa­gar­bą vie­tai, ku­rio­je pra­si­dė­jo ma­no ke­lias. Šis bė­gi­mas ta­po nuo­sta­bia vyš­nai­te ant va­sa­ros iš­šū­kių tor­to.

– Ar sun­ki nau­jų moks­lo me­tų pra­džia?

– Vi­są lai­ką sa­kau, kad aš ne­dir­bu, o tuo gy­ve­nu. Man su­grįž­ti į dar­bą tik­rai nė­ra su­dė­tin­ga, nes kiek­vie­ną die­ną pri­imu kaip nau­ją ga­li­my­bę. Be to, jau bu­vau pa­si­il­gu­si vai­kų, ben­drų pro­jek­tų ir kas­die­nio šur­mu­lio. Toks jaus­mas, kad net ne­bu­vau kaž­kur iš­ėju­si, tik ku­rį lai­ką ne­ma­čiau gim­na­zi­jos mo­ki­nių.

– Ko­kių po­ky­čių at­ne­šė pro­gra­ma „Jau­ni­mas ga­li“?

– Ši pro­gra­ma tuo ir ža­vi, kad ga­li­my­bių to­bu­lė­ti tu­ri ne tik jau­ni­mas, bet ir tre­ne­riai. Ma­nau, kad per 6-erius me­tus la­bai daug pa­au­gau, įga­vau dau­giau drą­sos, ta­pau dar bran­des­ne as­me­ny­be. Di­džiuo­juo­si sa­vo ko­man­da ir džiau­giuo­si, kad vai­kus mo­ko­me ko­man­di­nio dar­bo, ben­drys­tės, em­pa­ti­jos... Ti­kiu, kad ši pro­gra­ma pa­dės at­si­skleis­ti dar ne vie­nam ta­len­tui.

– Kaip sa­ve įsi­vaiz­duo­ja­te po 5-erių me­tų?

– No­rė­čiau to­kią ir įsi­vaiz­duo­ti. Ak­ty­vią, at­kak­lią, ne­bi­jan­čią pri­im­ti iš­šū­kių... Man la­bai svar­bi sa­viug­da ir nuo­la­ti­nis to­bu­lė­ji­mas, to­dėl ti­kiuo­si ne­pra­ras­ti en­tu­ziaz­mo. O svar­biau­sia, kad ta šyp­se­na ir po­zi­ty­vu­mas ly­dė­tų vi­sur ir vi­sa­da. No­riu veik­ti, įveik­ti ir skleis­ti po­zi­ty­vą.

– Ko­kia jū­sų di­džiau­sia sva­jo­nė?

– Svar­biau­sia, kad vi­si bū­tų svei­ki. Tiek vai­kai, tiek ir aš pa­ti. No­riu kuo il­giau tu­rė­ti jė­gų ei­ti, spor­tuo­ti, ju­dė­ti ir pil­dy­ti už­si­brėž­tus tiks­lus. Ma­nau, kad svei­ka­ta svar­biau­sia, o vi­sa ki­ta tik­rai įma­no­ma. Te­rei­kia to la­bai no­rė­ti...

Rekomenduojami video