Jei skaitėte straipsnį apie knygas ir jų likimą, tikriausiai matėte rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės kvietimą „grįžti atgal į gamtą“.

„Tačiau mano laki vaizduotė piešia ir visai kitokią ateitį – netrukus žmonės taip persisotins technologijomis, kad civilizuotame pasaulyje kils didžiulis judėjimas iš serijos „atgal į gamtą“ – tiesiog prasiverš sveikas žmonijos išlikimo instinktas, žmonės masiškai atsisakys arba stipriai ribos technologijų vartojimą, stengsis gyventi kuo paprasčiau. Jau dabar rodosi pirmieji požymiai. Iš kažkur žinau (o gal tik labai to noriu), kad ateina sąmoningų, šviesių žmonių kartos – jie gimsta dabar ir jiems nesutrukdys net tai, kad mes jiems vos gimusiems patys (!) įbrukame į rankas išmaniuosius telefonus. Labai tikiu tais, kurie perims pasaulį po mūsų, meldžiuosi už juos ir esu kupina vilties.“

Ši citata mane „užkabino“. Tapo labai įdomu, o kas toliau? Nejaugi mes tapsime bejausmiais robotais? Nejaugi nutiks taip, kad ne mes valdysime technologijas, o technologijos mus? Apie tai ir kitus panašius dalykus diskutavome su Vilniaus universiteto (VU) lektore, humanitarinių mokslų daktare Vaiva Daraškevičiūte. Ji kaip tik šiuo metu su kitais VU dirbančiais mokslininkais vykdo Lietuvos mokslo tarybos (LMT) finansuojamą projektą „Gamtos transformacijos vėlyvojoje modernybėje“.

– Gana „stipriai“ pasakyti rašytojos žodžiai. Jūsų nuomone, ar gali būti taip, kad šiuolaikiniai žmonės pavargs nuo perteklinio vartojimo, technologijų ir grįš, kaip L. S. Černiauskaitė sako, „atgal į gamtą“?

– Jūsų klausimas paliečia iš tiesų itin plačią ir daugiasluoksnę problematiką. Matyt, reikėtų pradėti nuo to, kad „atgal į gamtą“ tendencija nėra joks šiuolaikinės visuomenės išskirtinumas. Panašios idėjos buvo gana populiarios dar XVIII amžiuje, kai grįžti į gamtą kvietė prancūzų filosofas Jeanas Jacquas Rousseau. Jo nuomone, didieji mokslo ir meno išradimai, kuriais didžiavosi Apšvietos laikų visuomenė, žmogui atnešė daugiau žalos nei naudos, taigi geriausia išeitis būtų grįžti atgal prie gamtos, kuri Rousseau simbolizavo visa, kas pirmapradiška ir laukiniška gerąja prasme. Vėliau šios – netobulos kultūros ir autentiškos gamtos priešpriešą formuojančios idėjos Vakarų kultūroje kartojosi vis iš naujo, įvairiausiais pavidalais. Taigi grįžti prie gamtos kvietė ir romantikai, ir amerikiečių rašytojas Henry Thoreau savo knygoje „Voldenas, arba gyvenimas miške“, ir rusų klasikas Levas Tolstojus, ir daugelis kitų.

Kitaip tariant, galima teigti, kad nostalgijos pirmapradiškai gamtai vizija lydėjo žmogų lygiagrečiai jo modernėjimo procesui, kurį skatino mokslas ir technologiniai išradimai. Todėl neretai kvietimas grįžti į gamtą buvo traktuojamas kaip retrogradiškas, antimodernus. Apšvietos mąstytojas Volteras yra kritikavęs Rousseau, kad šis norėtų matyti žmogų ir vėl vaikščiojantį keturiomis.

– Vadinasi, priešprieša tarp gamtos mylėtojų ir technologijų pasaulių egzistavo tiek anksčiau, tiek dabar. Taigi, apie kvietimą „grįžti atgal į gamtą“ galima sakyti, kad tai yra „Nauja – tai vėl atrasta sena“?

– Reikia atkreipti dėmesį, kad radikali gamtos ir kultūros pasaulių perskyra yra susiformavusi tik moderniaisiais laikais, žmonijai pradėjus vadovautis gamtos užkariavimo maksima. Vis dėlto, nors gamtą romantizuojantys naratyvai ikivisuomeninę santvarką dažniausiai traktuoja kaip gyvenimą rojaus soduose, kažin, ar mes labai komfortabiliai šiandien jaustumėmės atsidūrę kultūros nepaliestoje gamtoje.

Dar vienas problemiškas aspektas yra pats grįžimas kaip toks. Ką šiame kontekste reiškia grįžimas? Įdomu, kad atidžiau patyrinėjus nesunku pastebėti (tai aiškiai formuluojama ir cituotuose Lauros Sintijos Černiauskaitės žodžiuose), kad dažniausiai nostalginio pobūdžio naratyvai yra nukreipti ne į praeities grąžinimą, bet į naujų ateities modelių kūrimą, tačiau tie modeliai turi aiškiai išreikštą nostalginį pagrindą – jie turėtų remtis praeities tradicijomis ar simboliais. Taigi, šiuo požiūriu, grįžti atgal į gamtą reiškia tam tikrą ateities projekciją, naujo veikimo modelio formuluotę.

Iš to seka dar vienas svarbus momentas – grįžimo į gamtą imperatyvu neretai kviečiama gyventi tiesiog paprasčiau – grįžti prie žmogiškosios prigimties (čia galima paminėti, kad lietuvių kalba turi du žodžius – „gamta“ ir „prigimtis“ pasakyti tam, kas kitose kalbose išreiškiama žodžiu, kilusiu iš lotynų kalbos „natura“: angl. nature; pranc. la nature; it. la natura). Žvelgiant šiuo rakursu, grįžimo į gamtą intencija suponuoja savotišką alternatyvų orientyrą šiuolaikiniam vartotojiškam gyvenimo būdui.

– Jei vis dėlto šiuolaikiniai žmonės, persisotinę technologijų, sumanytų grįžti „atgal į gamtą“, kaip manote, kada tai galėtų būti?

– Kaip jau minėjau, esu linkusi šį kvietimą traktuoti ne išskirtinio posūkio ar istorinio įvykio prasme, bet kaip tendenciją, kuri reiškiasi nuolatos. Tai – savotiško judėjimo į priekį forma, kai įkvėpimo semiamasi iš praeities naratyvų, juos idealizuojant.

Kita vertus, jei kalbėsime apie grįžimą į gamtą kaip apie alternatyvaus vartotojiškumui kasdienybės modelio praktikavimą, tai jau ir šiandien neabejotinai matome nemažai šio gyvenimo būdo apraiškų.

To pavyzdys galėtų būti aplinkosauginis judėjimas, pastaruoju metu siejamas su Gretos Thunberg vardu, taip pat ir vadinamasis judėjimas „Zero waste“ (angl. gyvenimas be šiukšlių). Šie judėjimai daro įtaką daugybei jaunų žmonių visame pasaulyje, kviesdami permąstyti kasdienes praktikas, pradedant nuo elementariausių gyvenimo būdo aspektų – šiukšlių rūšiavimo ar to, kokią transporto priemonę mes renkamės, kaip maitinamės, kuo rengiamės. Vis tik šiuo atveju nėra postuluojama grįžimo į gamtą intencija tiesiogine prasme, veikiau tai galėtų būti suprantama kaip atsigręžimas į mus supančią aplinką. Alternatyvos modernybei aspektas čia išreiškiamas nebent tuo požiūriu, kad kreipiama nuo vartojimo prie sąmoningesnio pasirinkimo.

Žinoma, šiomis tendencijomis labai lengva manipuliuoti tiek politiniu, tiek ekonominiu požiūriu, tačiau tai jau kita problema, susijusi su visuomenės gebėjimu atsirinkti informaciją ir kritinio mąstymo lavinimu.

– Žmonijos žengimu atgal verčia dvejoti ir nuolatos tobulėjančios technologijos, robotizacijos, kiti išradimai. Žmogus juk yra smalsus – kuo giliau, tuo įdomiau...

– Jūsų klausime labai taikliai pastebėta sąsaja tarp žmogiškojo smalsumo ir technologijų, kuri savotiškai konfrontuoja su pačiu grįžimo imperatyvu. Mano nuomone, kūrybiškas, o ne vartotojiškas požiūris į technologijas kaip tik ir yra tai, ką turėtume rinktis šiandien.

Ko gero, šiais laikais nebeužtenka tiesiog išeiti į mišką, atsisakius elektros, automobilio ir kitų civilizacijos pasiekimų. Juo labiau kad toks radikalus visko atmetimas iš principo sunkiai įmanomas – elgiantis nuosekliai neužtektų atsisakyti tik technologijų, reikėtų „užmiršti“ kalbą, o taip pat ir visą žinojimą bei socialinius elgesio modelius. Nes kaip tik žmonių tarpusavio santykis įgalinantis socialinio lauko kūrimą, kai susiduriama su kitaip mąstančias ir jaučiančiais, ir įskelia išradingumo kibirkštį. Galiausiai, kas iš to, jei žmogus pradės vėl iš naujo išradinėti ratą, variklį ar paprasčiausią sagą?

Šiandienos ekologinė situacija diktuoja, kad, ko gero, daug konstruktyvesnis pasirinkimas – kaip tik tobulinti žinias ir technologijas, kad atrastume būdų, kaip išvalyti užterštus vandenynus, suardyti plastiko atliekas ir panašiai.

– Dabar tie, kas turi pinigų, stengiasi bėgti į tolimas, egzotiškas šalis (Tailandą, Malaiziją, Vietnamą), kuriose atranda vadinamą palaimą, vidinę ramybę, kažkokią ekstazę. Ar tai galima būtų laikyti pirmaisiais „grįžimo į gamtą“ požymiais, technologijų ir greito gyvenimo persisotinimu ar tai tik mada, nes iš esmės niekas nesikeičia?

– Kelionė į egzotišką šalį, reikalaujanti vos ne paros trukmės skrydžio lėktuvu, vargu, ar galėtų būti laikoma grįžimu į gamtą – greičiau tai tiesiog gyvenimo būdas ar laisvalaikio forma.

O jei kalbėsime apie madas, kiek man žinoma, pastaruoju metu darosi madingas kaip tik priešingas elgesys – be būtino reikalo atsisakyti kelionių lėktuvu arba rinktis kitokias keliavimo priemones.

Galbūt ne visai mada, bet tam tikra grįžimo į gamtą praktika šiandien galima būtų pavadinti įvairias voldeniškos elgsenos konfigūracijas, kai jaunos šeimos, vedinos idėjinių priežasčių, keliasi iš miestų į atokesnes vietas, kuriamos bendraminčių bendruomenės, steigiamos mokyklos. Sunku kalbėti, kiek tai yra sąmoningas, alternatyvą steigiantis elgesys, o kiek gamtą romantizuojanti laikysena – matyt, priklauso nuo atskiros situacijos.

– Kokių dar galėtumėte įžvelgti minėtų požymių, persisotinimų šiuolaikinėje mūsų žmonijoje?

– Kaip ir visais laikais, taip ir šiandien galime kalbėti apie įvairiausio pobūdžio persisotinimus. Čia, matyt, reikėtų kelti prieigos klausimą – dalykus, keliones, įspūdžius, žmones, tą pačią gamtą mes vartojame ar ieškome labiau kūrybinės prieigos ir bandome formuoti sąmoningesnį santykį.

Kitas svarbus aspektas, susijęs su klausimu, kaip mes elgiamės, kai persisotiname? Tai remiasi į savo ribų pažinimą, savirefleksiją. O vaistas nuo bet kokio pobūdžio persisotinimo, ko gero, vienas ir gana paprastas. Apie tai mąstė dar Antikos filosofai, teigę, kad geriausias kelias į gerą gyvenimą yra saikas.

– Pasaulis iš tiesų yra pažinus. Tobulėjimui nėra ribų. Jūsų nuomone, ar iš tiesų taip? O gal vis tik bent teoriškai yra kažkokios ribos, galutinis tobulėjimo ir atradimų bei išradimų taškas?

– Į šį klausimą nėra paprasta atsakyti vienareikšmiškai – iš kokios perspektyvos keliame ribų klausimą? Jei egzistenciškai, iš konkretaus žmogaus pozicijos, tai gyvenimo trukmė ir bus ta riba, į kurią neišvengiamai atsimušame. Iš kitos pusės, pasaulis nėra nekintamas objektas, kurį ištyrinėję gausime išklotinę, kaip viskas iš tiesų yra. Veikiau pažindami turime reikalą su nuolatiniais procesais – viena vertus, mūsų pažinimo ribos plečiasi, tačiau, kita vertus, taip prieiname naujus, tyrinėjimų reikalaujančius horizontus.

– Gal galėtumėte bent hipotetiškai nupasakoti, kaip galėtų atrodyti tolesnis žmonijos likimas? Žmonijos, kuri nuolat greitina gyvenimo tempą, skuba nežinia kur, siekia nežinia ko ir tampa vis nelaimingesne. Atrodo, kad tai beprotišku greičiu veda į pražūtį.

– Šiaip jau nesu linkusi užsiimti ateities spėlionėmis, tačiau apibendrindama galiu pasakyti, kad žmonijos ateitį matau gana šviesiomis spalvomis. Intensyvus gyvenimo tempas nebūtinai reiškia tiesų kelią į pražūtį, sykiu tai atveria ir daugybę galimybių, kurių anksčiau net neįsivaizdavome. Pasirinkimas priklausys nuo mūsų pačių.

Rasa JAKUBAUSKIENĖ