Ilgametė Vilniaus universiteto bibliotekos direktorė Birutė Butkevičienė jau senokai nesilankė šioje mokslo šventovėje, tačiau bibliotekininkai ją prisimena visų švenčių proga ir siunčia sveikinimo atvirukus. Sulaukia ji jų ir iš Kėdainių. Šiais laikais tai retas atvejis ne tik dėl to, kad atvirukai nebemadingi, o dėl to, kad senjorai dažnai jaučiasi pamiršti. Bet tie, su kuriais dirbo Birutė, niekada nepamiršta jos dalytos meilės knygoms ir žmonėms.

Biblioteka – kritinio mąstymo ir informacinio sąmoningumo ugdymo erdvė

Birutės veikla – ilgametis kultūros lobyno saugojimas ir tvarkymas, primenantis, kad biblioteka yra kritinio mąstymo ir informacinio sąmoningumo ugdymo erdvė. Tačiau B. Butkevičienei jos darbovietė buvo dar ir pagarbos kolegoms puoselėjimo vieta. Kai persipina meilė knygoms bei žmonėms, pozityvus požiūris į gyvenimą tiesiog žydi.

Birutei praeityje ranką spaudė šalies vadovai, Vilniaus universiteto rektoriai, rašytojai.

Buvusi Vilniaus universiteto bibliotekos direktorė džiaugėsi, jog anuomet ėjo į renginius ir bendravo su inteligentiškais žmonėmis, nes dabar viso to nepakartotų vien dėl to, kad sunku lipti laiptais – silpnos kojos.

Negalavimai optimizmo neatėmė

Kai kalbėjausi su Birute, likus dviem savaitėms iki Velykų, ji gulėjo ligoninėje, nes patino kojos. Pasirodo, dėl širdies veiklos.

Gydymo rezultatus senjorė pajuto po kelių dienų – patinimas ėmė bliukšti. Net ir negalavimai iš 87 metų Birutės neatėmė optimizmo – ji nedvejojo, kad grįžusi iš ligoninės važiuos į sodą Vilniaus pakraštyje. Ten bibliotekininkė gyvena nuo pavasario iki vėlyvo rudens, o tik niūriu metu sugrįžta į butą sostinėje.

Gyventi sode ir bute – lyg du skirtingi pasauliai. Sode moteriai lengviau vaikščioti, nereikia lipti laiptais. Bet svarbiausia – grynas oras. O gyvendama bute, kuris yra trečiame aukšte, Birutė išeina tik į balkoną: „Ačiū Dievui, kad jis neįstiklintas“.

Net ligoninės patale Birutė prasitarė, kaip stipriai laukia, kada įsikurs sode: „Ten aš nieko nedarau. Turiu tokį žmogų, kuris viską sutvarko – pavasarį nubalins medžių kamienus, vasarą nusipjaus žolę ir ją išsiveš, rudenį sukasė žemės plotelį, kuriame dukterėčia pasodino česnakų. Man belieka tik džiaugtis visu tuo grožiu“.

Buvusi Vilniaus universiteto bibliotekos vadovė į darbą eidavo kaip į šventę, nes tai buvo jos likimas ir pašaukimas.Aut. past.

Myli knygas ir žmones

Senjorė nesureikšmina senatvės, nes jos širdis kupina meilės, o nuo veido niekada nedingsta šypsena.

„Svarbu buvo ne tik knygų fondai, bet ir žmonės. Aš visą gyvenimą myliu knygas ir žmones“, – lyg savąją maldą kartojo B. Butkevičienė.

Buvusi Vilniaus universiteto bibliotekos vadovė į darbą eidavo kaip į šventę, nes tai buvo jos likimas ir pašaukimas.

Iš namų į darbą ji vykdavo troleibusu. Išlipdavo Reformatų stotelėje ir pėdindavo per senamiestį, pro Prezidentūrą, už kurios tuoj atsiverdavo Vilniaus universiteto vaizdas.

„Ir man plaka širdis palaimingu ritmu, kad ateinu į savo šventovę, kurią labai myliu, gerbiu ir kuri suteikia man tiek džiaugsmo“, – pakylėtai apie darbovietę pasakojo moteris.

Visuomet geras nusiteikimas padėjo Birutei išsaugoti stiprią sveikatą ir mėgautis ilgaamžiškumu.

„Bibliotekoje dirbo trys šimtai žmonių, ir kiekvieną mylėjau kaip savo giminę. Visi žino, kad buvau tas direktorius, kurio darbuotojai nebijo. Aš žinojau, jog jie mane myli, nes domėjausi, ar viskas gerai, ar vaikai neserga, ar namuose gera?“ – prisiminimais dalijosi B. Butkevičienė.

Direktorė dirbo iki savo septyniasdešimtmečio. Kai ji apsisprendė išeiti, Vilniaus universiteto rektorius prašė: „Neikite, kaip mes be jūsų“. Birutė atsakė, jog nebeturi sveikatos.

Bet tikroji priežastis buvo ta, kad senjorė nebeturėjo kantrybės.

„Pajutau, jog nebeturiu nervų – iki to privedė kiekvienas negeras darbas, kiekviena neigiama emocija. Aš nesusivaldydavau – pakeldavau balsą. Kai pati save tuo nustebinau, nutariau, kad laikas išeiti“, – pasakojo buvusi garsios bibliotekos vadovė.

Labiausiai mylėjo Rankraščių skyrių

Nors bibliotekininkė mėgsta visokią literatūrą, Universiteto bibliotekoje ji dažniausiai lankydavosi Rankraščių skyriuje. Čia saugomi 352 287 įvairių rūšių XIII–XXI amžiaus dokumentai lietuvių, lotynų, lenkų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarine rusų, vokiečių, anglų, hebrajų ir kitomis kalbomis. Jie suskirstyti į 346 didesnės ar mažesnės apimties archyvinius fondus.

Šiame skyriuje užburia ne tik rami atmosfera, bet ir erdvioje salėje po stiklu gulintys seni rankraščiai. Kai bibliotekai vadovavo Birutė, ji mėgdavo šiame skyriuje su darbuotojomis išgerti kavos.

„Visa biblioteka žinojo, kad aš vienuoliktą valandą einu ten išgerti kavos. Kiti sakydavo: rankraštukams gerai, direktorė ten visada nueina, o į kitus skyrius ne taip dažnai užsuka. Manęs pavydėdavo“, – pasakodama juokėsi Birutė.

Akys nepavedė – iki šiol nemažai skaito

Nors kojos silpnos, akys Birutės nepavedė – ji iki šiol nemažai skaito. Prieš išvažiuodama į ligoninę buvusi bibliotekos direktorė apgailestavo, kad nespėjo perskaityti Aušrinės Marijos Pavilionienės knygos apie Egiptą, kurią ji padovanojo.

Su rektoriumi Rolandu Pavilioniu (1944–2006) Birutė dirbo, pažinojo ir jo žmoną.

A. M. Pavilionienė dažnai prisimena B. Butkevičienę, dažnai parašo jai elektroninį laišką. Bet neseniai našlė paskambino Birutei ir pranešė parašiusi naują knygą bei norinti ją įteikti. Tokia dovana buvusi bibliotekos vadovė labai apsidžiaugė, nes žino Aušrinės gabumus: „Būtinai grįžusi namo perskaitysiu, nes Aušrinė labai moka rašyti – nėra nė vieno tuščio žodžio, kiekvienas žodis ką nors reiškia įdomaus. O nuotraukų kiek! Kai atėjo mano dvylikos metų anūkas ir pamatė tą knygą, pasakė, kad irgi nori ją skaityti“.

Ypatingas ryšys su Justinu Marcinkevičiumi

Kai paklausiau, ar Birutė turi mėgstamiausią rašytoją, nė nemirktelėjusi atsakė: Justinas Marcinkevičius. Ir pacitavo: „Ašara Dievo aky, Lietuva, ką tu veiki.“

Tautos poeto neįmanoma nemylėti, juolab kad su juo Birutė susipažino Vilniaus universiteto bibliotekoje. B. Butkevičienė yra buvusi ir Justino Marcinkevičiaus namuose, nes mėgo vienas kito draugiją.

Birutės dėka ant Vilniaus universiteto bibliotekos paminklinių durų 2001 metų pavasarį atsirado poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Tiems žmonėms, žodžio stogą kėlusiems, toms knygoms, mūsų lopšį supusioms“.

Bibliotekininke tapti nesvajojo

Išties Vilniaus universiteto bibliotekos vadovės pareigos B. Butkevičienei padovanojo nepamirštamų susitikimų, kurie liko įamžinti nuotraukose – ji su rektoriais Jonu Kubiliumi (1921–2011), Rolandu Pavilioniu, politiku Romualdu Ozolu (1939–2015), popiežiumi Jonu Pauliumi II (1920–2005), poetu Justinu Marcinkevičiumi (1930–2011).

Ką tos nuotraukos pasakojo?

B. Butkevičienei 1993 metais nusišypsojo laimė iš arti pamatyti Lietuvą aplankiusį popiežių Joną Paulių II.

Rektorius Jonas Kubilius 1985 metais paprašė B. Butkevičienę tapti Vilniaus universiteto bibliotekos direktore.

Bet labai nustebino faktas, kad Birutė jaunystėje nesvajojo tapti bibliotekininke, tačiau likimas būtent ją nuvedė tuo keliu.

Geležinkelietis Juozas Lipeika, Birutės tėvas, turėjo didelę asmeninę biblioteką – apie tris šimtus knygų. Be to, jis rašė eilėraščius, kurie buvo atspausdinti laikraštyje „Lietuvos geležinkelietis“.

Mama Sofija buvo namų šeimininkė, vos mokėjo rašyti. Ji augino tris vaikus – dukrą Aldoną, dvynius Birutę ir Kęstutį.

Valdžia J. Lipeiką, geležinkelio stoties viršininką, vis keldavo dirbti iš vienos vietos į kitą ir duodavo tarnybinį butą. Šeima gyveno Telšiuose, Švenčionėliuose, Ignalinoje. Tačiau kai dvyniams suėjo septyneri, J. Lipeika paprašė vadovų nekilnoti šeimos po visą Lietuvą, kad vaikai galėtų baigti mokyklą.

Vadovybė atsižvelgė į prašymą ir paskyrė trijų vaikų tėvą vadovauti Viekšnių geležinkelio stočiai. Šią vietovę dabartiniame Mažeikių rajone Birutė vadina gimtine, nes čia prasidėjo jos didysis kelias.

Nepaisant to, kad dukra perskaitė nemažai tėvo bibliotekos knygų, neiškart panoro būti bibliotekininke. Kai Kęstutis ir Birutė baigė mokyklą, norėdamas, kad vaikai nesusipyktų, tėvas patarė studijuoti Vilniaus universitete, nes vyresnioji Aldona čia baigė prancūzų kalbos studijas.

Birutė labai nuliūdo, nes klasiokas ir mokyklinė meilė Vacys nutarė studijuoti fiziką Šiaulių pedagoginiame institute. Ji užsispyrė, kad irgi nori mokytis Šiauliuose. „Jokių Šiaulių nebus!“ – nukirto tėvas.

Iš to pasiutimo Birutė susirgo – išbėrė odą ir gydytojai nustatė tarpšonkaulinių nervų uždegimą. Liko ženklai iki šiol!

Įsimylėjėlė susitaikė su tėvo verdiktu ir abu su broliu bandė laimę į Vilniaus universitetą. Kęstutis – į teisę, Birutė – į lietuvių kalbą. Abu neįstojo ir parvyko namo į Viekšnius.

Birutė nuėjo dirbti į klubą-skaityklą netoli geležinkelio stoties, Kęstutis įsidarbino runkelių svėrėju. Ir po metų dvyniai vėl stojo į Vilniaus universitetą. Kęstutis iškart įstojo į teisę, o Birutė – į bibliotekininkystę, nes gavo gerą charakteristiką vien dėl to, kad subūrė šokių kolektyvą iš melžėjų ir traktorininkų.

Profesinį kelią pradėjo Varniuose

Kai B. Lipeikaitė baigė studijas, profesorius Levas Vladimirovas (1912–1999), dirbęs Jungtinių Tautų bibliotekos direktoriumi, po to Vilniaus universiteto bibliotekos vadovu, absolventę paskyrė dirbti Varnių bibliotekos skaityklos vedėja.

O Birutė vėl įsimylėjusi! Jos širdį pavergė būsimas vyras, statybų inžinierius Antanas Kuzminskas. Tačiau B. Lipeikaitė profesoriui nesiryžo prasitarti, kad Vilniuje sutiko mylimąjį ir nenori jo palikti. Ji sutiko vykti į Varnius.

Antanas atvyko iš paskos ir pasiūlė mylimajai už jo tekėti. Tik tokiu būdu Birutė galėjo sugrįžti į Vilnių pas sutuoktinį.

1962 metais pora sumainė aukso žiedus ir vyras žmoną parsivežė į sostinę. Pusmetį padirbusi Žemaitijoje nuotaka užsuko pas profesorių L. Vladimirovą ir pranešė, kad ištekėjo.

Tada L. Vladimirovas paskyrė Birutę dirbti į Vilniaus universiteto bibliotekos knygų saugyklą.

Taip prasidėjo moters karjera – ji nuo bibliotekininkės pakilo iki abonemento vedėjos, direktoriaus pavaduotojos.

Tapo pirma moterimi, pradėjusia eiti Vilniaus universiteto bibliotekos direktorės pareigas

1985 metais Birutė tapo pirmąja moterimi, pradėjusia eiti Vilniaus universiteto bibliotekos direktorės pareigas.

Prieš ją direktoriumi dirbo teisininkas Jurgis Tornau (1919–2005), garsėjęs aršiu charakteriu. Susipyko su rektoriumi J. Kubiliumi ir pastarasis bibliotekos vadovą išmetė iš darbo. Tuo metu Birutė buvo J. Tornau pavaduotoja.

Rektorius į kabinetą pasikvietė pavaduotoją ir pasiūlė užimti direktoriaus pareigas. Birutė sutriko: „Rektoriau, Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriaus kėdės niekada nebuvo užėmusi moteris“.

J. Kubilius padrąsino kandidatę: „Jūs būsite pirmoji“.

Birutė tokių pareigų kratėsi, baiminosi, kad nesusitvarkys, juk dirba trys šimtai darbuotojų, dauguma moterys. Ji patarė rektoriui šioms pareigoms ieškoti vyro.

J. Kubilius paprašė kandidatės nusiraminti ir porą savaičių apgalvoti pasiūlymą. Susitikus po dviejų savaičių rektorius nepersigalvojo ir paskyrė moterį direktore, nes matė, kad ji puikiai susitvarkė, kai dirbo pavaduotoja. Tarp pareigybių nedidelis skirtumas.

Tuo metu Birutei nebebuvo kur trauktis, ir ji sutiko.

Buvęs vadovas nepakęsdavo darbuotojų skundų, todėl išprašydavo juos pro duris. O kai direktore tapo moteris, vieni kitus mėgę skųsti kolegos plūstelėjo į Birutės kabinetą.

Moterys pajuto, kad dabar atsigaus. Jos ėjo po vieną ir bandė sakyti, kad nesėdės viename kabinete su kokia nors kolege, nes ji esą neleidžia prasižioti.

Kai ateidavo besiskundžianti moteris, direktorė pasiūlydavo pasikviesti pokalbio ir kitą, dėl kurios skundžiamasi. Visos trys pakalbėdavo, kas trukdo sėdėti viename kabinete.

Moterims būdavo gėda, nes paaiškėdavo, kad nėra priežasties, dėl ko skųstis. Gandas, kad neverta skųsti kolegų, nes tik užsitrauksi gėdą, greitai pasklido po biblioteką, ir skundai baigėsi.

„Aš tokia laiminga buvau!“ – sėkmingų darbo metų iki šiol nepamiršo Birutė.