Vieni giriasi sodybomis kaime, kiti – „europietiškai“ suremontuotais butais. O Gulbinų kaimo gyventojos Diana Januškevičiūtė – Adomikaitienė ir jos mama Laimutė Januškevičienė didžiuojasi, nes turi visą geležinkelio stotį.

Buvusį Gulbinų siaurojo geležinkelio stoties pastatą, valstybės saugomą vertybę, jos ne tik išlaiko ir savo lėšomis remontuoja. Moterys šiai buvusiai geležinkelio stočiai įkvėpė naują gyvenimą.

Lankytojų pilna

Nors Gulbinų geležinkelio stoties durų keleiviai nevarsto jau kelis dešimtmečius, bet ir dabar jos retai užsidaro nuo gausių lankytojų.

Čia gyvenanti 45 metų Diana savo namuose yra įkūrusi siuvyklą. Į ją klientės suka ne tik iš Biržų, bet ir iš Pasvalio, atvažiuoja grįžę paviešėti pas tėvus emigrantai. Jau ne vienerius metus kiekvieną vasarą apsiperka į Biržus atvykstančios pažįstamos amerikietės. Jos iškart įsigyja kelias dešimtis gulbinietės pasiūtų suknelių, kad turėtų ateinančius metus visoms progoms. Sako, Amerikoje dažnai sulaukiančios klausimų, kur įsigijo tokių išskirtinių drabužių...

Siuvimo įmonę ir darbo vietą ne tik sau, bet ir kolegei Jolitai sukūrusi Diana niekur nesireklamuoja. Klientės ją suranda viena per kitą, o žinia apie nuostabią ir nebrangiai siuvančią moterį sklinda net ne internetu, o tiesiogiai iš lūpų į lūpas.

Sugrįžo į vaikystės vasarų namus

Diana net pati nustemba suskaičiavusi, kad Gulbinuose ji gyvena jau beveik septynerius metus. Prieš tai penkiolika metų ji sukosi Vilniuje. Dirbo privačioje siuvykloje, truputį siuvo ir sau.

Vėliau moteris nutarusi važiuoti gyventi į kaimą. Sako, norėjosi kažko savo ir pastovaus. Kaime stovėjo tušti močiutės palikti namai buvusioje Gulbinų geležinkelio stotyje.

Ilgainiui Diana, iš dviejų bendrasavininkių nupirkusi namo dalis, tapo vienintele buvusios geležinkelio stoties savininke.

Gulbinų geležinkelio stotis Dianai ir jos mamai Laimutėi Januškevičienei – tai tarsi grįžimas į jų vaikystės namus. Diana čia praleisdavo visas vasaras, o Biržuose anksčiau gyvenusi ir slaugytojos padėjėja dirbusi Laimutė – visus savaitgalius.

Moterys džiaugiasi, kai pas jas atvažiuoja informatikos inžinerijos studijas baigęs Dianos sūnus Vygintas su drauge. Vyriškų rankų kaime labai reikia.

Net ir apie 1990 – uosius uždarius geležinkelio stotį ant pastato dar ilgai kabojo lenta, informuojanti, kad čia – Gulbinų stotis.

Klientų tiek, kad vos spėja suktis

Diana – profesionali siuvėja. Tą galima suprasti išvydus, kaip ji dirba, renkasi medžiagas, projektuoja siuvinius.

Baigusi profesinės technikos mokyklą, vėliau ji sudijavo Vilniaus kolegijoje siuvimo technologiją. Sako, studijos padarė nemenką įtaką – ten siuvėja lavinosi, tobulėjo.

Dar gyvendama Vilniuje ji sugalvojo, kad namie įrengs nedidelį fabrikėlį – siuvyklą. Norėjo dirbti nevadovaujant jokiam viršininkui. Taip ir padarė.

Iš pradžių ji susiūdavo atsiunčiamus rūbus pagal iškarpas. Vėliau pradėjo juos kurti pati.

Darbo atsirado tiek daug, kad dabar viena nebespėja. Džiaugiasi, kad pavyko apmokyti kolegę Jolitą. Sako anksčiau susidūrusi ir su darbuotojomis, kurių išmokyti nepavyko...

Siuvėja dirba tik su trikotažu. Tai daro ne tik todėl, kad ši medžiaga jai labiausiai patinka, o ir siuvamos mašinos jai pritaikytos. Jos apdorojimas paprastas, medžiaga paslanki gamybai. Trikotažas gali būti visoks, jis turi milijoną atmainų.

Gulbinietė medžiagas perka visur, kur, jos manymu, kokybiškos prekės. Medžiagą pirkdama jau iš anksto numato, kas bus iš jos gaminama.

Iš trikotažo siuvamos ne tik suknelės kasdienai, kurios yra labai patogios. Yra ir vienetinių gaminių išleistuvėms, krikštynoms, jubiliejams, kitoms progoms.

Diana sako pamatanti žmogų ir iškart įsivaizduojanti, kas jam labiausiai tiktų. Dažnai parenka ne tik medžiagą, faktūrą, spalvą, bet ir modelį. Sako, pusė jos klienčių sugrįžta dar ir dar kartą.

Moterys kalba pas siuvėją dažniausiai atvažiuojančios tam, kad nuotaiką sau pakeltų. O Dianai nuotaika kyla, kai patenkintos klientės pas ją sugrįžta. Per šį darbą ji įsigijo daug draugių. Yra klientų, kurie vertina siuvėjos darbą ir palieka net arbatpinigių. Bet yra ir tokių, kurios, pasiėmusius siuvinius, kelerius metus pinigų negrąžino. Skolingas net ir choro kolektyvas…

Suknelių Diana gali pasiūti ir pagal pačios klientės susikurtą ar nusižiūrėtą modelį bei piešinį.

„Žmonės vadinamųjų skudurynų jau atsikando. Nesakau, kad iš jų neperka. Bet nori turėti rūbų, pritaikytų sau, niekieno iki tol nenešiotų“, - sako Diana.

Būna, kad klientės atneša vadinamosuose antrose rankose pirktų drabužių ir prašo juos dar sutvarkyti. Tačiau siuvėja to daryti neapsiima, nes tam tiesiog neturi laiko.

Traukiniais važiuodavo nemokamai

Prieš kelerius metus kaime apsigyvenusi Dianos mama Laimutė Januškevičienė irgi turi pareigų. Ji kasdien rūpinasi avinu Albertu, daržais, aplinkos puoselėjimu.

Abi augina ir du šunis – vieną iš jų, kažkieno atvežtą ir pamestą, priglaudė.

Laimutė labai gerai pažįsta Gulbinų geležinkelio stotį, nes čia užaugo. Jos tėvelis Jonas Druteika buvo geležinkelininkas, o mama Ona – namų šeimininkė.

Laimutė pasakoja, kad su tėveliais ir dviem seserimis gyvuliniu vagonu į Gulbinus iš Pakruojo su visa manta atsikėlė 1956 – aisiais. Stotyje buvo ne tik darbuotojų būstai. Čia buvo ir laukiamasis, bilietų kasa, raštinė, veikė telefonas.

Net bagažinės saugojimo vieta buvo įrengta. Dabar šioje vietoje stovi siuvinių sukirpimo stalas.

Moteris prisimena, kad iš pradžių stoties viršininkas buvo Linauskas, vėliau Žvaigždys. Į Biržus važiuodavo ir iš ten grįždavo daug žmonių. Kelionė kainuodavo vos kelias kapeikas...

Laimutė prisimena, kad keleiviniai traukiniai ryte nuvažiuodavo į Biržus, o vakare grįždavo. Nuolat važiuodavo ir prekiniai, kurie veždavo medieną, anglį, burokus, gipsą.

Tėvelis turėjo dreziną. Su ja vaikus penkis kilometrus nuveždavo į Tatulos upę nusimaudyti. Buvo ir iki Panevėžio nuvežęs.

Moteris prisimena, kad juos, geležinkelininko vaikus, gerai pažinojo garvežių mašinistai. Jie galėdavo važinėti be bilieto.

Laimutė vardija vietas, kuriomis pravažiuodavo ir kur stabteldavo traukinys – Biržai, Daudžgiriai, Gulbinai, Kraštai, Pajiešmeniai, Joniškėlis. Vienoje vietoje tarp Biržų ir Gulbinų važiuodavo itin lėtai, nes bėgius buvo išklaipiusios karsto įgriuvos. Beje, įgriuva buvo ir šalia stoties – pati Laimutė į ją buvo įkišusi koją...

Iš stoties viskas, kas buvo čia naudojama, buvo išvežta apie 1990 – uosius, kai siaurasis geležinkelis buvo uždarytas. Tad jokių istorinių reliktų, išskyrus pačią stotį, čia neliko.

Didžiuojasi SAVO stotimi

L. Januškevičienė sako dažnai žiūrinti į šalia namų einančius geležinkelio bėgius. Kartais nebeištveria ir juos net nuravi, kad gražiau būtų.

„Nuolat jaučiu nostalgiją. Mes – bėgių vaikai. Ant jų nuolat žaisdavome. Vaikščiodavom susikabinę... Pasiilgstu traukinių dundėjimo“, - sako moteris.

Šeima turi pasidariusi savo dreziną. Reikalui esant ja parsiveža vandens. Tinka ji ir pramogauti – mėgsta drezina pasivažinėti ir Dianos klienčių vaikai.

Stoties gyventojos pasvajoja apie tai, jei kartais būtų atgaivintas siaurukas. Bet suvokia, kad tai neįmanoma. Už kelių kilometrų Biržų link yra atkarpa, kur geležinkelio bėgiai išvogti. Be to, siauruko bėgius reikėtų remontuoti, nes visi pabėgiai jau supuvę ir išsiklaipę.

Moterys niekada nepamiršta, kad gyvena istoriniame pastate. Reikėtų daryti stogo remontą, bet viskam reikia projektų, leidimų ir pinigų. Pastato išorė turi likti autentiška.

Kaip vertybę jos tebesaugo jau supuvusią iškabą, informuodavusią, jog ši stotelė – Gulbinai.

Kartais Gulbinų stoties gyventojos sulaukia ir istorija besidominčių keliautojų ekskursijų.

„Mes didžiuojamės, kad turime SAVO stotį. Ne kiekvienas tokią traukinių stotį gali turėti“, - šypsosi Gulbinuose gyvenančios ir dirbančios moterys.

Jurgita Morkūnienė

Biržų kraštšo laikraštis "Šiaurės rytai"