Daiva Macijauskaitė, buvusi Marijampolės apskrities VPK, Marijampolės miesto policijos nuovados viršininkė, tarnybą Lietuvos policijoje baigė prieš keturiolika metų, turėdama komisarės-inspektorės laipsnį. Pareigūnė sako, jog baigusi tarnybą policijoje ir išėjusi į pensiją ji tarsi užvertė vieną savo gyvenimo puslapį ir pasinėrė į tai, kuo domėjosi nuo vaikystės – į gėlininkystę.
Dalis į atsargą išėjusių pareigūnų, būdami darbingo amžiaus ir neturintys sveikatos problemų, oresniam gyvenimui siekdami prisidurti prie pensijos, įsidarbina saugos tarnybose, aukštesnio rango policininkai dirba jų vadovais, turintys reikiamą išsilavinimą bei patirtį, tampa advokatais, juristais, dar kiti, vedami ambicijų „pavairuoti valstybę“, pasineria į politiką, dalyvauja politinių partijų, visuomeninių judėjimų veikloje, daro politinę karjerą ir rinkėjų valia atsiduria Seime ar Vyriausybėje.
Asmeninio archyvo nuotr.
Grįžo prie vaikystės svajonių
Tačiau yra ir kitaip gyvenimo prasmę matančių buvusių angelų sargų. Viena tokių – dabar Kalvarijoje gyvenanti D.Macijauskaitė. Meilę gamtai, jos subtiliam grožiui ji paveldėjusi iš tėvelio, dirbusio eiguliu prie Vištyčio ežero esančiuose Pavištyčio ir Vartalinės miškuose. Todėl pomėgis auginti gėles ir ne tik jas nėra atsitiktinis reiškinys jos gyvenime. Žemės sklype, esančiame jos tėviškėje, Kalvarijos Sodų gatvėje, ir netoliese išsinuomotame sklype gražiai žaliuoja tujos, sidabrinės eglutės, plyti lietuviškų arbūzų plantacija, tačiau ypatingą dėmesį gėlininke tapusi pareigūnė skiria sklypui, kuriame įvairiausiomis spalvomis bei atspalviais skleidžiasi kardelių žiedai.
Asmeninio archyvo nuotr.
Dėl gėlių teko paaukoti žūklę
Beje, D.Macijauskaitė turi dar vieną, moterims ne itin būdingą pomėgį – žūklę. Tad dirbdama policijoje ji dažnai dalyvaudavo kolegų rengiamose žvejų varžybose ir ne kartą yra laimėjusi prizines vietas, taip pat buvo tarpsnis, kai žavėjosi jūrine žvejyba. Dabar laiko šiam pomėgiui jau nebelieka, nes jį „suvalgo“ darbas gėlių, tujų, arbūzų lysvėse, tačiau jis moters nevargina. Nors vien kardelių jos puoselėjamame sklype auga per du šimtus veislių. Kodėl būtent kardeliai? Šių gėlių grožis Daivą pakerėjo prieš keletą metų, pamačius gėlių augintojo, selekcininko, Kalvarijos gyventojo Jono Auksuolio Liutkevičiaus gėlyną. Tad ji nusprendė pagrindinį dėmesį skirti būtent šioms gėlėms. Beje, įkvėpta žinomų šalies gėlininkų pavyzdžio, Daiva tikisi išvesti savo kardelių veislę. Sugrįžusi atostogų iš Anglijos, turėdama laisvesnio laiko puoselėti gėles, mamai taip pat padeda dukra Gintarė. „Gėlininkystė man teikia ne vien estetinį pasitenkinimą, tai yra ir pajamų šaltinis, padedantis oriau gyventi. Be abejo, nemažai uždirbtų pinigų tenka investuoti į kardelių veislių atnaujinimą, jų apsaugą nuo kenkėjų, žemės nuomą ir jos įdirbimą, svogūnėlių saugojimą žiemos metu, galiausiai trąšas, tačiau galutinis rezultatas vis dėlto yra teigiamas“, – aiškino Daiva.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kardelis – rugsėjo pirmosios gėlė
Kardelių auginimas Lietuvoje išpopuliarėjo palyginti neseniai, tik apie 1980–1990 metus; tai gėlė, menanti dar Romos imperijos gladiatorių kovas, todėl liaudyje ir vadinama gladiole (lot. Gladiolus L), mat šiomis gėlėmis žiūrovai apdovanodavo mirtinoje dvikovoje nugalėjusius gladiatorius. Pasiekimais kardelių selekcijoje Lietuvos gėlininkų bendruomenėje gerai žinomas jau amžinybėn iškeliavęs Petras Balčikonis, jo sukurtas kardelis pavadintas „Prieš aušrą“ žavus savita, „dūmine“, spalva. Ne mažiau žinomi yra Antano Markevičiaus, Pauliaus Ciplijausko darbai, daug nuveikęs gėlių kolekcininkas Leonas Adomavičius. Bendraujama ir su partneriais užsienyje, užmegzti dalykiniai ryšiai su selekcininkais iš Ukrainos – Jekaterina Leščenko, Elena Vinogradskaja, taip pat bendradarbiaujama su Rusijos Federacijos Iževsko srities gėlininkais, keičiamasi patirtimi ir kardelių svogūnėliais. „Tenka pastebėti, jog kardelių selekcija yra daug laiko, didelio kruopštumo, intuicijos ir sėkmės reikalaujantis procesas, tad pradėjus kryžminimo darbą, rezultatas pasimato tik po keleto metų. Beje, kardeliai gėlininkams patrauklūs dar ir tuo, kad jų kiekvieno žiedo struktūra yra skirtinga, spalvos kerinčios ir jie gan ilgai išsilaiko nuskinti“, – pasakoja gėlių kolekcininkė D.Macijauskaitė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Tradicija bus tęsiama
Savo laimėjimus kardelių ir jurginų selekcijos srityje gėlininkai reguliariai pristato visuomenei. Tad rugpjūčio 17 dieną, Kalvarijos miestelio parapijos salėje jau penktą kartą buvo surengta respublikinė kardelių ir jurginų paroda. Ji ir šį kartą pasižymėjo eksponatų gausa. Ankstesniais metais šio tradicinio renginio organizavimu rūpinosi gėlininkas selekcininkas Jonas Auksuolis Liutkevičius, bet dėl garbaus amžiaus ir sveikatos problemų jis pastaruosius keletą metų nesiima tokios misijos, tad kasmetinės parodos nebevykdavo. Šiemet, pasitelkusi bendraminčius Juozą Mačiulaitį, Danutę Simonaitienę, draugijos „Pilietis“ vadovą Anatolijų Lesnicką, iniciatyvą tęsti tradiciją perėmė D.Macijauskaitė. Renginys, kuriame dalyvavo dešimt gėlininkų selekcininkų iš Marijampolės, Kauno, Kalvarijos, Alytaus, Rokiškio, Panevėžio ir vienas gėlininkas kolekcininkas, pasak organizatorių, buvo sėkmingas. Nugalėtoju pripažinti Antanas Markevičius (už kardelio veislės „Orientalistas“ išvedimą); antroji vieta atiteko kardeliui „Fotošopas“, jo autorius taip pat Antanas Markevičius, bet augintoja Auksė Cibulskaitė; trečioji vieta teko kardeliui „Prieš aušrą“ (selekcininkas Petras Balčikonis, išaugino Daiva Macijauskaitė). Jam atiteko ir parodos lankytojų simpatijos. Gražiausio parodos jurgino titulas atiteko Danutės Simonaitienės išaugintam jurginui Kenora Macop-B.
Kardelių ir jurginų parodą Kalvarijoje aplankė aplinkos ministras Kęstutis Mažeika, vietos valdžios atstovai. Į parodą pasigrožėti lietuvių gėlininkų kūriniais užsuko ir muzikantai iš Italijos, koncertavę griūvančioje ir dėl lėšų trūkumo nerestauruojamoje Kalvarijos žydų sinagogoje. Pasibaigus kardelių ir jurginų parodai Kalvarijoje, visi jos eksponatai buvo išdalinti gyventojams ir aplinkinėms bažnyčioms altorių puošybai.
Vytautas Karsokas
15min.lt