– Tam tik­ra­me gy­ve­ni­mo eta­pe dau­ge­lis mer­gi­nų sva­jo­ja tap­ti stiu­ar­de­sė­mis ar ma­ne­ke­nė­mis, bet lenk­ty­ni­nin­kė­mis – ka­žin. Kas Jū­sų at­ve­ju nu­lė­mė pa­si­rin­ki­mą? – klau­siu Ais­tės.

– Vai­kys­tė­je esu pa­sva­jo­ju­si ir apie stiu­ar­de­sės pro­fe­si­ją, ta­čiau su lai­ku ir bran­da at­ei­na ki­toks mąs­ty­mas, ki­to­kie no­rai ir ki­to­kia ap­lin­ka. Esu mąs­čiu­si ir apie di­zai­no, nes tu­rė­jau me­ni­nę gys­le­lę, ir apie me­di­ci­nos stu­di­jas, nes moks­lai ge­rai se­kė­si. Ta­čiau ga­liau­siai įsi­su­kau į au­to­mo­bi­lių ir mo­to­cik­lų dis­cip­li­nas. Ma­no tė­tis Vid­man­tas ir bro­lis Lu­kas yra mo­to­cik­li­nin­kai, o ga­liau­siai ma­no šei­ma įsi­gi­jo di­de­lį, 24 hek­ta­rų že­mės skly­pą (re­dak­ci­jos pa­sta­ba: per ke­le­tą ki­lo­met­rų nuo ri­bos su Aly­taus ra­jo­nu), ku­ria­me įkū­rė ra­lio par­ką ir pra­dė­jo or­ga­ni­zuo­ti au­to­mo­bi­lių ir mo­to­cik­lų var­žy­bas bei nuo­mo­ti spor­ti­nius au­to­mo­bi­lius. Tuo me­tu aš mo­kiau­siu Da­ni­jo­je, bet grį­žu­si vi­suo­met pa­si­nau­do­da­vau pro­ga pra­va­žiuo­ti šei­mos tra­so­je spor­ti­niais au­to­mo­bi­liais ir, trum­pai ta­riant, „už­si­ka­bi­nau“.

– Ko­kią pir­mą trans­por­to prie­mo­nę te­ko vai­ruo­ti ir ko­kio am­žiaus sė­do­te už jos vai­ro?

– Nuo ma­žens sva­jo­jau apie mo­to­cik­lą, nes daug lai­ko pra­lei­dau ste­bė­da­ma bro­lį ir tė­tį, va­žiuo­jan­čius mo­tok­ro­so var­žy­bo­se. De­šim­ties me­tų jau sa­kiau tė­čiui, kad no­riu va­žiuo­ti mo­to­cik­lu ir aš. Bet jis idė­jos ne­pa­lai­kė, nes su­pra­to, kad tai pa­vo­jin­gas spor­tas ir tur­būt ne vi­sai tin­ka­mas mer­gai­tėms. Bet po il­gų pra­šy­mų pats pa­siū­lė pa­ban­dy­ti pa­va­žiuo­ti kro­si­niu mo­to­cik­lu. Man, vie­nuo­lik­me­tei, spė­ju, tai ir bu­vo pir­ma­sis sa­va­ran­kiš­kas va­žia­vi­mas.

– Star­tas 2024-ųjų Da­ka­ro lenk­ty­nės Jū­sų pla­nuo­se bu­vo iki pas­ku­ti­nio mo­men­to, bet ne­įvy­ko – kas nu­ti­ko?

– Kaip ir dau­ge­liui no­rin­čių­jų ten star­tuo­ti, ko­ją pa­ki­šo rei­ka­lin­gas di­de­lis biu­dže­tas. Ne­pa­vy­ko su­rink­ti jo pil­no, to­dėl ne­iš­vy­kau ten šie­met. Bet to­liau sten­giuo­si ieš­ko­ti rė­mė­jų, kad pa­vyk­tų star­tuo­ti gal­būt jau se­kan­čia­me Da­ka­ro ra­ly­je po me­tų – 2025-ai­siais.

– Ko­dėl no­ri­te star­tuo­ti Da­ka­ro ra­ly­je?

– Da­ka­ro ra­lį pir­miau­sia ma­tau kaip di­de­les re­kla­mos ga­li­my­bę tiek spor­ti­nin­kams, tiek įmo­nėms, tiek pre­ki­niams žen­klams. Lie­tu­vo­je yra daug grei­tų pi­lo­tų, ta­čiau jie yra ži­no­mi tik au­to­spor­to ben­druo­me­nė­je. No­rint pa­gar­sė­ti pla­tes­niu mas­tu, rei­kė­tų dai­ry­tis į var­žy­bas, ku­rios pri­kaus­to ei­li­nių žmo­nių, o ne tik au­to­spor­to fa­nų, dė­me­sį. Ne­tu­riu tiks­lių duo­me­nų, bet ne­nu­steb­čiau, kad Da­ka­ro lenk­ty­nes ste­bi ar bent jau kaž­ką apie jas yra gir­dė­ję 9 iš 10-ies lie­tu­vių.

– Da­bar ra­šo­me pir­mą­ją pub­li­ka­ci­ją, „Aly­taus nau­jie­no­se“ apie bū­si­mą star­tą Da­ka­re, gal­būt skelb­si­me ir at­ei­ty­je, ta­čiau sa­ky­ki­te, ko­kią nau­dą gaus Jus rem­sian­tys pre­kės žen­klai?

– Pa­ti sa­ve au­to­spor­te ma­tau dar bent de­šimt me­tų į prie­kį, de­gu no­ru bū­ti ja­me, ta­čiau tam yra rei­ka­lin­gas di­de­lis biu­dže­tas. Sa­vo­mis lė­šo­mis va­žiuo­ti ne­ga­liu, to­dėl ieš­kau rė­mė­jų. Esu bai­gu­si mar­ke­tin­go ir par­da­vi­mų stu­di­jas už­sie­ny­je, tad ti­kiu, kad ga­liu pa­dė­ti įmo­nėms po­pu­lia­rin­ti sa­ve per spor­to priz­mę. Tuo pa­čiu pa­ti bū­ti au­to­spor­te ir kur­ti tu­ri­nį iš jo. Ne­pai­sant re­kla­mos ga­li­my­bių, esu tik­ra, kad tai tai­po­gi bū­tų vie­nas di­džiau­sių ir įsi­min­ti­niau­sių nuo­ty­kių gy­ve­ni­me. No­riu jį iš­gy­ven­ti ir esu jam pa­si­ry­žu­si!

– Ko­kia trans­por­to prie­mo­ne lenk­ty­niau­tu­mė­te Da­ka­ro ra­ly­je?

– Da­ka­re va­žiuo­čiau mo­to­ba­giu. Tai – be­ke­lės au­to­mo­bi­lis, tu­rin­tis aukš­tą pa­ka­bą, ge­rą amor­ti­za­ci­ją ir dėl to pa­si­žy­min­tis la­bai ge­ru pra­va­žu­mu. Mo­to­ba­giai skir­ti bū­tent ra­lio rei­do var­žy­boms, ku­rios ir yra be­ke­lės var­žy­bos.

– Ar Da­ka­ro lenk­ty­nės ne­ke­lia bai­mės, ne­ri­mo? Be­je, koks pro­cen­tas da­ly­vių yra mo­te­rys?

– Esu tik­ra, kad tai nė­ra leng­vos var­žy­bos, juk jos ti­tu­luo­ja­mos sun­kiau­sio­mis pa­sau­ly­je. Ta­čiau aš lin­ku­si ma­ny­ti, kad tai tik dėl il­gos truk­mės. Jei esi pa­si­ruo­šęs fi­ziš­kai ir emo­ciš­kai – tik­rai iš­tver­si. Pa­ti spor­tuo­ju kas an­trą die­ną, ug­dau iš­tver­mę ir pa­lai­kau fi­zi­nę for­mą. Ki­lus iš­šū­kiams re­a­guo­ju la­bai ra­miai, ne­sku­bu pa­ni­kuo­ti, vi­suo­met ieš­kau spren­di­mo. Nė­ra pa­dė­ties be iš­ei­ties. Man at­ro­do tai – du es­mi­niai fak­to­riai to­kio­se lenk­ty­nė­se. Nie­kas ne­sa­ko, kad va­žiuo­ju lai­mė­ti, – va­žiuo­ju fi­ni­šuo­ti. O tu­rint ge­rą fi­zi­nį pa­si­ruo­ši­mą ir tei­sin­gą psi­cho­lo­gi­nę bū­se­ną, tai šim­tu pro­cen­tų įma­no­ma. Va­žiuo­jan­čių mer­gi­nų ten nė­ra daug, bet man tai nie­ko ne­sa­ko, nes au­to­spor­te mes vi­si ly­gūs. Aš var­žau­si su ben­dru da­ly­vių skai­čiu­mi, o ne mer­gi­no­mis.

– Ko rei­kia sėk­min­gam Da­ka­ro fi­ni­šui, kaip ma­no­te?

– Ne­kal­bant apie rei­kia­mą biu­dže­tą, be ku­rio šios var­žy­bos ne­įma­no­mos, kaip ir mi­nė­jau, tai – fi­zi­nis pa­si­ruo­ši­mas ir tei­sin­gas emo­ci­nis, psi­cho­lo­gi­nis nu­si­tei­ki­mas. Su šiais dviem fak­to­riais fi­ni­šas įma­no­mas net tu­rint ma­žai pa­tir­ti­mi to­kio ti­po lenk­ty­nė­se. O jei kal­ba­me apie re­zul­ta­tą, tuo­met, ži­no­ma, rei­kia kuo dau­giau tre­ni­ruo­čių pa­na­šio­mis są­ly­go­mis – ra­lio rei­do var­žy­bo­se, ko­po­se ir pa­na­šiai.

– Jei kal­ba­me, kad šie­met ne­pa­vy­ko su­rink­ti biu­dže­to, ku­ris leis­tų už­tik­rin­tai star­tuo­ti Da­ka­ro lenk­ty­nė­se, tai kiek rei­kia to­kiam star­tui?

– Kiek­vie­na kla­sė rei­ka­lau­ja skir­tin­gos tech­ni­kos, o ji ir kai­nuo­ja skir­tin­gai. Tad kiek­vie­na kla­sė, tiek mo­to­cik­lų, tiek ba­gių, tiek au­to­mo­bi­lių, tiek sunk­ve­ži­mių rei­ka­laus skir­tin­gų kaš­tų šioms var­žy­boms. Kla­sė, ku­rio­je pla­nuo­ju va­žiuo­ti aš – tai yra ba­gių kla­sė SSV – yra ma­žiau­sio biu­dže­to rei­ka­lau­jan­ti ke­tu­rių ra­tų kla­sė. Ji pa­lan­kiau­sia Da­ka­ro nau­jo­kams. Ma­no at­ve­ju, rei­ka­lin­gas ma­žiau­siai 250 tūks­tan­čių eu­rų biu­dže­tas.

– 250 tūks­tan­čių tai yra ket­vir­tis mi­li­jo­no... Ar da­ly­vau­ti Da­ka­re yra Jū­sų sva­jo­nė?

– Į Da­ka­rą pra­dė­jau dai­ry­tis kaip į ge­rą sa­vęs kaip spor­ti­nin­kės po­pu­lia­ri­ni­mo plat­for­mą, bet kuo to­liau, tuo la­biau su­pran­tu, kad tai yra ma­no sva­jo­nė, o gal net ir gy­ve­ni­mo tiks­las.

– Už ku­rį Da­ka­ro da­ly­vį ser­ga­te šiuo me­tu vyks­tan­čio­se lenk­ty­nė­se?

– Se­ku nau­jie­nas ir pa­lai­kau vi­sus lie­tu­vius. La­bai džiu­gu, kad to­kia ma­ža ša­lis tu­ri tiek daug da­ly­vių. Ir ne šiaip da­ly­vių, o la­bai grei­tų ir po­ten­cia­lių lenk­ty­ni­nin­kų. Bet di­džiau­sią ma­no dė­me­sį šiuo me­tu pri­kaus­to Vla­do Jur­ke­vi­čiaus ir Ais­vy­do Pa­liu­kė­no eki­pa­žas. Jur­ke­vi­čius, kaip ir aš, yra at­ėjęs iš kla­si­ki­nio ra­lio, pir­mą kar­tą da­ly­vau­ja ra­lio rei­do var­žy­bo­se. At­ran­du la­bai daug jo emo­ci­jų, pri­me­nan­čių ma­ną­sias po pir­mų­jų ra­lio rei­do var­žy­bų Len­ki­jo­je. Pui­kiai su­pran­tu, kaip jis jau­čia­si, ko­kios yra jo nuo­tai­kos ir apie ką jis kal­ba. Tad la­bai pri­jau­čiu bū­tent jų eki­pa­žui ir lin­kiu jiems kuo ge­res­nio re­zul­ta­to.

– O ko sau pa­lin­kė­tu­mė­te šie­met?

– Pas­ta­ruo­ju me­tu gal­vo­ju apie to­kią sa­vo slap­tą sva­jo­nę, kad rė­mė­jai pa­tys at­ei­tų pas ma­ne, o ne aš jų ieš­ko­čiau. La­bai ne­re­a­li sva­jo­nė, bet rė­mė­jų pa­ieš­kos iš­ties at­ima la­bai daug lai­ko, pa­si­ruo­ši­mo ir ener­gi­jos. To­dėl at­ro­do, kad at­si­ras­tų nau­jos mo­ty­va­ci­jos, jei­gu bent vie­nas at­ei­tų pas ma­ne pats ir sa­ky­tų: „Ais­te, mums pa­tin­ka ta­vo tu­ri­nys, mes no­ri­me rem­ti ta­ve au­to­spor­te!“ Jei­gu to ne­nu­tiks, kaip ir kas­met lin­kiu sau kan­try­bės ir to­liau siek­ti už­si­brėž­to tiks­lo bei pa­ga­liau jį pa­siek­ti.

– Ir mes to la­bai lin­ki­me!