Angelina Zalatorienė – biologė, gamtos mokslų daktarė, kurios hobis – astropsichologija, yra jautri žmonių stebėtoja. Jau kelis dešimtmečius ji padeda žmonėms savo išmintimi ir patarimais. Neseniai perleista jos knyga „Apie tave ir tavo žvaigždę“. Savo įžvalgomis astrologė pasidalino ir su mūsų skaitytojais.

Ar žmogaus likimas nulemtas iš anksto? O gal ir patys galime jį keisti savo valia, protu, žiniomis, darbais, maldomis?

Jei likimo nebūtų, ir tokio žodžio nebūtų. Nuo likimo nepabėgsi, jis apspręstas, tačiau turime daug galimybių rinktis. Įvardijam tikslą ir renkamės kelius į jį. Mūsų klaidos ir sėkmės dažnai priklauso nuo pasirinkto kelio, kuris bet kuriuo atveju veda į mūsų likimo numatytą stotelę. Šiurkštus pavyzdys: jeigu man lemta atsidurti Palangoje, vadinasi, taip ir bus. O kokie galimi keliai? Važiuoju autobusu, automobiliu ar traukiniu bildu iki Klaipėdos ir persėdu į Palangos autobusą. O gal iš Klaipėdos einu pėsčia ar iš Kauno plaukiu laivu iki Nidos ir persikeliu į Klaipėdą. Beje, tarybiniais laikais su šeima esame skridę malūnsparniu į Palangą. Išvada paprasta: renkuosi arba kvailiausią kelią, arba protingesnį, arba protingiausią. Permeskime šią metaforą į savo gyvenimo tikslus ir suprasime likimą.

Ar įmanoma sau pačiam išsiburti, išsipranašauti gerą dieną?

Pusiau juokais: kodėl gi neišsiburti geros dienos? Išgeri kavą, arbatą, lieka tirščiai. Gerai pasukaliojus puoduką visada galima įmatyti kokią nors figūrą: gėlytę, šuniuką, saulytę... Įžvelgiau šuniuką, vadinasi, šiandien sutiksiu gerų draugų. Žinoma, negatyvus žmogus šuniukui išsiburs ne gero draugo, o pikto lojiko puolimą. Galima sakyti, kad tokie burtai – silpnumo požymis. Ne. Silpnų žmonių nėra, mes visi iš prigimties stiprūs. Silpnais mus daro mūsų mintys. Minties energija materiali. Ji nelieka žmogaus galvoje, sklinda į aplinką, susitinka ir sąveikauja su kitais energijos laukais. Jeigu rytą ramiomis mintimis išvyksime į darbą, jokie kamščiai nedirgins, jokia boso isterija neprivers verkti. Ramiomis mintimis prisitraukiame panašias. Savo gyvenimą kuriame ne tik veiksmais, bet ir mintimis.

Kad būtume laimingi – klausyti proto, ar širdies balso? Ko jūs pati klausote?

Laimei pasiekti svarbiausia būti harmoningam – protas ir širdis privalo vienas kitą girdėti, suprasti ir bendradarbiauti. Vyras turi girdėti moterį, valdžia – tautą, tėvai – vaiką. Protas labai įžūlus, stengiasi dominuoti, valdyti. Įvaręs į kampą širdį, jis suardo harmoniją, pavergia jausmus. Širdis prieina prie tokio žinių šaltinio, kuris protui nepasiekiamas. Todėl protas turi įsiklausyti į širdies šnabždesį ir jam suteikti loginį pavidalą. Iš esmės protas privalo atlikti tarno vaidmenį, o jis vis veržiasi į ponus. Šiandien akivaizdžiai matome proto sukurtų technologijų žalą žmonių tarpusavio santykiams. Ypač riboto proto žmonės maniakiškai vertina logiką – cituoju Vudį Aleną.

Esate sakiusi, kad į šį pasaulį ateiname mokytis gyventi. Kas toji mokykla? Kančios, išbandymai? Kaip išugdyti vidinį žinojimą, kad rinkdamiesi gyvenimo kelią darytume kuo mažiau klaidų?

Gyvenimas – tai universitetas. Ir ne vienas. Kažkas atsitinka. Įbrendam į balą, susipurvinam, tada išsiprausiam ir kitą kartą tą balą jau apeinam lanku arba išmokstam šokinėti per balas. Tai gal gyvenimas – balų ir griovių įveikimo pamokos? Niekas nesimoko iš svetimų nesėkmių, kiekvienas susimąsto tada, kaip pats sušlampa iki klyno. Niekas neklauso tėvų, draugų, gydytojų, psichologų perspėjimo. Mes dievinam nuosavas klaidas. O kodėl? O todėl, kad manom esą gudresni už kitus. Va, man taip tai niekada... Tik ištark tą stebuklingą niekada ir atgal gausi visada. Daug kartų girdėti pažadai: niekada neišardysiu šeimos, niekada neįsimylėsiu svetimšalio, niekada negyvensiu užsienyje, niekada neduosiu interviu, niekada nenusikirpsiu kasų... Visada gauname tai, ko labai nenorime. Norėti neužtenka. Norai pildosi tik pasakose. Ir štai šlapia nosinė rankoje – aš įsimylėjau vedusį vyrą. Svajoti neužtenka. Reikia veiksmų. Reikia rinktis. Pasirinkimas yra daugiau negu noras. Klaidos – mūsų žemiškojo gyvenimo dalis. Svarbu, kad kiekviena klaida užpildytų mūsų vidinį žinių diską naujomis patirtimis, informacija, kad smegenyse atsirastų naujų neuronų jungčių. Ir ateityje klaidų būtų vis mažiau. Su metais taip ir atsitinka. Tik, deja, tada nedaug laiko belieka džiaugtis gyvenimu be purvinų batų. Tačiau norint visai nepadaryti klaidų, turėtume nieko neveikti. Kol apsamanosime. Ir nieko neišmokę susmuksime pelkėje.

Sakoma, kad norint tapti laimingu, reikia pirmiausia pažinti save, atrasti savo talentus, pomėgius. Kaip tai padaryti?

Savęs pažinimas ir kitų pažinimas yra didis menas. Genetinis paveldas, dangaus pozicija ir gamtos būsena gimimo metu sudėlioja mūsų asmenybę. Dar karma. Pažinimui naudingi tokie pagalbiniai dalykai kaip veido knyga (fiziognomika), delno raštas, grafologija, psichologiniai testai, gimimo data, genetika, meditacija. Pažindami save ir kitus mes galime suprasti save ir kitus. Perdirbti neįmanoma. Nei savęs, nei kitų. Tik suprasti, atleisti, neteisti, pateisinti. To mums labiausiai trūksta tarpusavio santykiuose. Mes esame skirtingi. Skirtingas nuomones reikia priimti taip pat kaip skirtingos išvaizdos žmones. Tarkime, aš draugauju su žmogumi, kuris fanatiškai dievina žmogų, padariusį Lietuvą žlugdančių sprendimų. Kadangi mūsų nuomonės skiriasi 180 laipsnių kampu, mes piliečio vertinimą apeiname kaip balą, ir ramiai draugaujame kitomis temomis. Su kategoriškais žmonėmis aš elgiuosi kaip anūkai su močiute: šypsausi, klausausi, sutinku, mąstau ir darau taip, kaip pati noriu ir išmanau.

Kaip pažinti save? Reikia save stebėti. Mes visi turime savo vidinį kritiką, sargybinį, stebėtoją, vidinį AŠ. Tad neblokuokime jo, leiskime jam persekioti mus. O norint pažinti kitą, tai lengviausia padaryti per meilę, žaidimus ir vyną. Juokauju. Bet. Apgirtęs vyras per vieną valandą atskleidžia save puikiau nei pusantrų metų draugystė. Kiekviename juoke yra tiesos grūdas. Nekaltinkime nei savęs, nei kitų. Kas nuolat kaltina kitus, to laukia sunkus ilgas kelias. Tas, kuris kaltina save, nuėjo tik pusę kelio. Tas, kuris nekaltina nei kitų, nei savęs, jau įveikė kelią. Žemiškajame gyvenime nebūna nei ilgai trunkančios laimės, nei amžinos meilės. Gyvenimo laimė yra vėrinys iš laimingų akimirkų.

Ar tikite sapnais? Ar per sapną esate sužinojusi svarbių dalykų ar ateitį?

Sapnai – įdomus pasąmonės reiškinys. Jie būna skirtingi savo svoriu. Kai kurie tik dienos atspindys, kai kurie simboliški, prasmingi, informatyvūs. Norėčiau išmokti valdyti sapnus, užduoti klausimus, sulaukti informacijos. Kartais pasiseka. Prieš keliolika metų staiga mirė brolis. Buvo kilę įtarimų. Per sapną išsiaiškinau, kad tai buvo natūrali mirtis dėl širdies sutrikimo ir nieko nereikia kaltinti. O kiek išradėjų per sapnus gavo informacijos ar raktą savo galvosūkiui įveikti. Tarkime, vienas siuvimo mašinos konstruktorius niekaip nesumąstė kaip įmontuoti siuvimo adatą. Atsakymas atėjo per sapną.

Dabar daug šeimų skiriasi, traumuojami sutuoktiniai ir jų vaikai. Kaip pasirinkti tinkamą žmogų?

Meilė trunka tik iki vedybų. Santuoka meilę uždaro buities narvelyje. Čia meilei ankšta. Ji ima rūdyti. Todėl jaunimas dabar ir neskuba tuoktis. Bet kurią nelaisvės akimirką galima pasiimti lagaminą. Trumpas meilės amžius. Norit pratęsti jį, būtina meile rūpintis kaip rožės krūmu – duoti geros žemės, šviesos, vandens, trąšų. Maisto, jausmų, supratimo, komplimentų ir laisvės – štai ko reikia meilei. Tai darbas. Tik palik viską be priežiūros, kaipmat rožę užpuls amarai. Tokia jau ta meilė. Nuostabi. Skaudi. Labai nesaugi.

Kuo daugiau pamokslinių knygų, dvasinių mokyklų, tuo daugiau skyrybų. Gyvenimo iš knygų ir filmų neįmanoma išmokti. Mes mokomės iš šeimos pavyzdžių. Tik iš pavyzdžių. Kaip papūgos kartojam tėvų elgesį, manieras, tradicijas. Viena išdraskyta šeima programuoja jau keletą potencialiai nepilnų šeimų. Mano nuomonė tokia: jeigu neįmanoma drauge poroje išbūti iki gyvenimo pabaigos kaip gulbės ar vilkai, o norime lakstyti kaip šunys, tai bent susiimkime ir užauginkime vaikus ramiai iki jų savarankiško amžiaus, o tada paleiskim vieni kitus. Dabar gyvename prakeikto abejingumo eroje, permanentiškai įkniubę į ekranus. Pakelkim akis. Į kito žmogaus akis. Į Kelią. Į Dangų. Į Medį. Į Žvaigždę...

Žmonės lengvai susiranda, lengvai keičia partnerius. Ar į sveikatą dažnas intymių draugų keitimas (dvasine prasme)?

Intymių partnerių dažnas keitimas, ypač moteriai, yra kenksmingas. Taip Dievo ir gamtos duota, kad kiekvienas vyras (nesąmoningai) santykių metu moteryje palieka tam tikrą „čipą“. Jis galioja septynerius metus po paskutinės sueities. Per šį žymeklį yra nuolat siurbiama moters energija. Moteris per gimdą palaiko nuolatinį ryšį su Visata ir energijos pakanka jai bei vyrui. Tačiau jeigu lytinių partnerių vyrų yra daug? Stebimės kartais itin keistomis moterų reakcijomis, žiauriais veiksmais. Tai dėl silpnumo. Žiauriausius nusikaltimus padaro silpni žmonės ir bailiai.

Pastaruoju metu vis daugiau žmonių suserga vėžiu. Medikai perspėja dėl nesveiko maisto, žalingų įpročių. Kokios dvasinės šios ligos priežastys?

Žalingi įpročiai, be abejo, sveikatos neprideda. Pagrindinė vėžio priežastis, manau, yra bloga emocinė būsena, nepasitenkinimas gyvenimu ir ypač diskomfortas santykiuose su artimiausiais žmonėmis. Ilgai užsitęsusi streso būsena pavirsta kūno negalia. Labai turtingas žmogus bijo praradimų, labai graži mergina nepasitiki žmonėmis, aukštų pareigų vadovas stresuoja dėl kėdės, garsiausias aktorius persisotinęs netikrais jausmais – visi laimingai nelaimingi. Nei pinigais, nei grožiu, nei valdžia neįmanoma sulaukti supratimo ir meilės – tos mažosios laimės. Vėžiu neserga tik tokie atsipūtę žmonės, kurie neima širdin nei artimųjų, nei pasaulinių nelaimių, kuriems užtenka tiek, kiek turi ir švilpauja grįždami namo naktį tamsioje gatvėje, nes nebijo plėšikų – iš jo nėra ko atimti.

Kaip save gydyti, kai skauda širdį, sielą?

Kai artimas žmogus į širdį įkala vinį ir dar ją pasukinėja, skauda. Ką daryti? Kiekvienas suraskime savo būdą, kaip įveikti įskaudinimą. Aš tada kaukiu ir rėkiu iš visų jėgų važiuojant automobilyje arba viena namuose taip, kad nuo stogo šerpės krinta. Ir vinis iškrinta. Žaizda užgyja, užsideda šašas. Jis po kurio laiko nukrinta. Lieka tik maža buvusio skausmo dėmelė kaip mažas prisiminimas, kuris jau nejaudina. Psichologai pataria ką nors mušti, tarkime, pagalvę. Bet tai tik dulkių sukėlimas. Pataria verkti. O ne. Tai plaučių silpninimas.

Likimo keliai nežinomi. Dar daugiau nežinomybės gaubia pomirtinį gyvenimą. Kaip manote, kas mūsų laukia po mirties? Ar mirčiai reikia ruoštis?

Gyvenimas ir mirtis – dvi laiko bangos pusės. Sukibusios, neatsiejamos. Natūralios. Yra laikas gimti, gyventi. Yra laikas išeiti. Gyviesiems – išėjusių gedėti. Apie visa tai turi žinoti ir vaikai, ir jaunimas, ne tik pagyvenę žmonėms. Apie mirtį reikia kalbėti, su ja tartis, ją prisijaukinti, kad duotų pakankamai laiko įvykdyti visus tikslus. Blogai yra nesavalaikė mirtis. Matosi daug nesusivokimų šermenų, laidotuvių bei gedėjimo ritualuose. Šviežias pavyzdys: staiga mirė itin energinga mano pažįstamo vyro žmona. Po laidotuvių vyriškis, kad nebūtų vienas namuose, keletui dienų pasiliko pas dukrą. Jo anūkė vakare klausia: „Seneli, ką tau įjungti – X faktorių ar Lietuvos balsą? Ir įlindo į mobilųjį.“