Jau balandį pasirodys leidyklos „Alma littera“ leidžiama Audronės Galvonaitės knyga „Paskui orus jų klystkeliais. Paprastai – apie klimatą, vėją, debesis ir meteorologinius reiškinius“. Šitos paslapties gal nė nebūčiau sužinojusi, nors mudvi ilgokai kalbėjomės „Šeštadienio“ straipsniui, jei ne nuotraukos, kurių pasiprašiau. „Kam tai įdomu? – nusistebėjo ji. – Jau sudeginau šeimos nuotraukas, dabar atėjo eilė manosioms. Artimųjų nėra – ar palikti, kad mėtytųsi? Net leidyklai nuotraukas užgyniau. Vietoje manęs įdėkite varlę – meteorologijos ženklą. Ji geriausiai prognozuoja orus. Nepatikėsite, aš turiu didžiulę varlių kolekciją.“
Brolis bene artimiausias
Artimųjų nėra... Ne viename interviu Audronė pasakoja, kaip vieni po kitų ją paliko namiškiai. Štai mudviejų pokalbio dieną, prieš Velykas, ji kaip tik buvo susiruošusi į Kairėnų kapines, pas brolį Vytautą. Jis – politikas, inžinierius, aviatorius, akrobatinio lėktuvo pilotas, žuvęs skrydžio metu. Vytautas jai bene artimiausias. „Brolis nuolatos bėgo, skubėjo tarsi žinodamas, koks trumpas bus gyvenimas, – prisimena Audronė. – Pasėdžiu prie jo kapo, pamąstau, pasišneku. Abu mes per daug skubantys, užsiėmę, nors vienas kitam visada skirdavome laiko, bent susiskambindavome. Tėveliai palaidoti Anykščiuose. Ačiū giminėms, kurie mane karantino metu pavaduoja, skambino, kad jau sutvarkė kapus. Per karantiną net negalėjau nuvykti į trijų tetų ir dėdės laidotuves. Iš didelės giminės nieko neliko. Tėvelis išėjo 2014-aisiais, paskui save išsivedė mamytę, brolį ir kitus artimuosius.“
Iškalba duota Dievo
Svarbiausia, ką Audronė perėmė iš tėvų, senelių – gyvenimo supratimas. Močiutė ją mokė: niekada neišsiskirk susipykusi, nes galite daugiau nesusitikti; niekada neišeik nepasiklojusi lovos, nesusitvarkiusi, nežinia, su kuo pareisi... „Išliko ir jos dainos, pasakojimai, – vardija A.Galvonaitė. – Senelį iki graudulio prisimenu – nubusdavau nuo riešutų, kuriuos ką tik pririnkęs su kumštine pirštine prikišdavo prie nosies, kvapo... Vėliau tėvelio priskintus riešutus rasdavome padalintus į dvi dalis, kai tik abu su broliu parvažiuodavome iš mokslų.“
Audronė turi Dievo dovaną kalbėti, bendrauti su žmonėmis. Įdomu, ar tai įgimta? „Duota Dievo“, – tikina ji ir priduria, kad kalbėti ir vaikščioti pradėjo vienu metu, o tai susiję su jos mėgstamiausiu patiekalu – bulvėmis. „Mama skuto bulves, o aš, būdama 9 mėnesių, ropinėjau kambario gale. Staiga susikaupiau, atsistojau ir nukėblinau link žado netekusios mamos, o priėjusi pasakiau: „Duok!“ Mama vis pajuokaudavo, atseit, kaip pradėjau vaikščioti ir kalbėti, taip iki šiol neužtylu.“
Visa šeima tokia – pasakoriai, dainininkai, tad mažosios Audronės mėgstamiausias užsiėmimas – užsiropštus ant aukštaitiško „pečiaus“ klausytis senelių pasakojimų. „Lyg kokia uodega lakstydavau paskui juos, – juokiasi ji. – Ir vieni, ir kiti seneliai gyveno netoli Anykščių, ir aš nuolatos ten. Na, ir prikrėsdavau aš jiems aibių, nes neklausydavau, lįsdavau ten, kur pavojingiausia. Ir brolis panašus augo – judrus, smalsus, bendraujantis. Net užaugusį, kai grįždavo namo iš mokslų, darbų, visi apylinkės vaikai sekiojo. Žiūrėk, būrelis jau ir smakso prie kiemo vartų, laukia, kada išeis... Mes linksmai pranešdavome: „Ruoškis, jau tavo kariuomenė stovi.“ Jie gamino lėktuvėlius ir juos bandė, visa šeima lakstėme įsitvėrę virvių, padėdami pakilti. Ta svajonė jį pasiglemžė – brolis išskrido ir negrįžo.“
Pirmieji gamtos stebėjimai
Prisiminimų Audronei netrūksta. Ir ta pati meteorologija iš mažens, kai ji lakstydavo po pievas, pavargusi atsiguldavo ir stebėdama debesis kurdavo pasakas: čia drakonas, o čia pilys... Tokie jos pirmieji gamtos stebėjimai. O ir seneliai nuolat pranašaudavo orus, rodydami anūkėlei pranašiškus augalus arba prieš lietų rasojantį akmenį: „Neisime šieno vežti, lietaus bus.“ Smalsioji anūkėlė taip ir bėgiodavo nuo vienų senelių prie kitų, klausėsi jų pasakojimų ir viską galvelėn dėdavo. „Turiu gerą atmintį, aš save prisimenu nuo trejų metų, – tikina ji. – Suaugusieji sunkiai patikėdavo, kai aš kokį nors praeities įvykį iki smulkmenų išpasakodavau.“
Šiandien įvairūs prietaisai, naujos technologijos nusako orus, o be šito, iš gamtos ženklų gebėtume prognozuoti orus taip, kaip senovėje žmonės juos atspėdavo? Pasak klimatologės, jei nuolatos stebi gamtą, domiesi, žinai tam tikrus ženklus, gali daug ką pasakyti, bet ar mes stebime dangų, debesis, augalus, gyvūnų elgseną? Ne, nes vaikštome įbedę akis į telefonus... Sinoptikai gal dešimt kartų per dieną skelbia prognozę, bet ar išgirstame? O jei ką žaibas nutrenkia, priekaištaujame, kad niekas neperspėjo. „Pati opiausia tema – klimato kaita. Teoriškai žinome, kad žmogaus veikla turi didelės įtakos ekosistemai, bet praktiškai?.. Ar peržvelgiame savo kasdienius veiksmus? – klausia Audronė. – Girdžiu sakant, kad atliekų rūšiavimas, elektros, šilumos taupymas ir kiti veiksniai – tai tik mažas lašelis, nekeičiantis padėties. Bet kai prie to lašelio prisidės visos planetos piliečių, septynių milijardų gyventojų, lašeliai? Padauginkime, ir išvysime didžiulę jūrą! Visiems, net patiems mažiausiems, privalu prisidėti prie šiltnamio efekto (CO2) mažinimo.“
Mums rūpi klimatas
Pasirodo, dar prieš keletą metų Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba išleido linksmą komiksų knygelę vaikams „Mums rūpi mūsų klimatas“, kurioje išradingai, vaikams suprantama kalba pateikiami duomenys, faktai, išvados ir argumentai iš Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos ataskaitų apie klimato kaitą. Štai keletas kasdienių pavyzdžių, kaip ir kiek kiekvienas iš mūsų galime sumažinti šiltnamio efektą per vienerius metus: elektros energijos taupymas naudojant automatinį elektros jungiklį CO2 sumažina 40 kg; pirkdami produktus, supakuotus perdirbamuose maišuose, CO2 sumažiname 110 kg; įrengę vandens srovės reguliatorių dušui – 150 kg; įsukę elektrą taupančias lemputes – iki 250 kg. Skalbdami šaltu vandeniu CO2 sumažiname 250 kg; įsirengę vandens pašildymą saulės energija – 360 kg; perdirbdami buitines atliekas, kartoną, stiklą, metalą – 400 kg; kelias dienas per savaitę palikę automobilį namuose – 750 kg; izoliuodami sienas ir perdangas, šiltindami ar vėsindami, priklausomai nuo klimato – 2 000 kg; augindami medžius aplink namus, dažydami namus šviesiai karštame ir tamsiai vėsiame klimate – 2 500 kg.
„Ir tai tik vienos šeimos rodikliai. O jei juos padauginsime iš tūkstančio ar milijardo?“ – retoriškai klausia klimatologė ir pateikia linksmų istorijų iš paukščių ir žvėrelių gyvenimo, kurios pasakojamos šioje knygutėje. Pasirodo, labiausiai savo elgesiu susirūpinusios karvės, kurios atrajodamos išskiria metaną, tuo ženkliai prisidėdamos prie šiltnamio efekto didinimo. Šiandien dėl šios priežasties kai kuriose šalyse mažinami gyvulių ūkiai arba karvėms po uodegomis kabinami specialūs maišai – taip surenkamos metano dujos vėliau panaudojamas gamyboje.
Liga – tai irgi atsakas
Iš tiesų labiausiai žmogaus veikla provokuoja gamtos pokyčius – štai ji ir atsigręžia prieš mus, kyla į kovą, galinčią trukti ištisus dešimtmečius, po truputį keisdama kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą, tapdama jau nebe namais ar prieglobsčiu. Ir žemėje, ir vandenyse dėl milžiniško užterštumo daugėja katastrofiškų audrų, potvynių, sausrų, miškų gaisrų, ligų.
„Ar gali būti, kad žmoniją ištikusi COVID-19 pandemija taip pat yra klimato kaitos pasekmė?“ – paklausiau pašnekovės. „Negaliu pasakyti, ar tai susiję, – svarsto A.Galvonaitė. – Bet tikiu, kad pandemija mums duota tarsi bausmė – pagaliau sustokite ir pamąstykite. Liga gali būti atsakas į mūsų vadinamosios vienkartinės epochos skubėjimą, nemąstymą, besaikį vartojimą. Vien perkame ir metame – netaisome drabužių, batų, netausojame maisto, kurio prisiperkame per daug ir galiausiai išmetame. Svarbiausia mūsų sąvoka šiandien yra AŠ – aš noriu, aš darau, man reikia, o po manęs nors ir tvanas. Pasigirsta verksmų, kad per karantiną negalime be trukdžių išvažiuoti, išvežti vaikų į užsienį per atostogas... O kur mūsų kantrybė, kaip ištisos kartos gyveno be užsienio?“
Pradėkime nuo savęs
„Klimato kaita iš tikrųjų vyksta – temperatūra vis aukštesnė, o 2019–2020 metai buvo šilčiausi Lietuvoje, – tęsia klimatologė. – Kad įvairūs meteorologiniai reiškiniai dažnės, intensyvės, taps neįprasti mūsų vietose ar net pavojingesni, klausimų nekyla. Po truputį gelbstime padėtį – Lietuvoje daugėja vėjo jėgainių, saulės baterijų ir kt. Bet svarbiausia veikti tikslingai, pasauliniu mastu, o dabar?.. Susitarimai pasirašomi ir paliekami, deja, savaime niekas nevyksta. Apsidairykime, kiek šiukšlynų – vandenynuose plastmasių telkiniai, miškuose (deja, nuolat retinamuose) padangos, šaldytuvai, baldai... Todėl sakau: pradėkime nuo savęs. Jei aš neišmetu, gal ir kitas neišmes, viskas bus atiduota perdirbti.“
A.Galvonaitė ilgai saugojo istorinius meteorologinius duomenis. Lyginant juos su šiandieniniais, galima stebėti, kaip keičiasi klimatas Lietuvoje. „Meteorologinėje tarnyboje turėjome daug sukauptos medžiagos, bet šiandien archyvai lyg ir nereikalingi, – klimatologės balse išgirstu liūdesio gaidelę. – Gal galima įsteigti muziejų? Buvau tokį įkūrusi – eksponavome senus prietaisus, o ir įdomių užrašų susikaupė. Atsirasdavo žmonių, kurie savo kieme pasikabindavo termometrus ir lyg kokie nuotykių ieškotojai tykodavo neįprastų gamtos reiškinių, ir tai darydavo nuolat, keliolika metų. Pastebėję kažką neįprasta atsiųsdavo mums, specialistams, gal bus naudinga... Pati užsirašinėjau įdomius faktus: jei nusikeltume į 1978 metų kovo 31 dieną, Šilutėje buvo 19,5 laipsnių šilumos, o dar anksčiau, 1952 metais, tą pačią dieną Šiauliuose užfiksuota oro temperatūra žemiau nulio – 16,5. Iš tiesų tai yra trupinėlis mūsų istorijos, brangus trupinėlis.“