Naujoms Vyriausybėms suteikiamo 100 dienų laikotarpio, per kurį susilaikoma nuo griežtos kritikos, leidžiant perimti darbus ir „įsivažiuoti“, jau nebesilaikoma. Vyriausybė priversta aiškintis, ar pradėjusi darbą nepažeidė Konstitucijos. Premjeras, užuot susitelkęs į darbus, turėjo viešai aiškintis dėl savo disertacijos nepraėjus nė 100 minučių nuo priesaikos Seime.
Nikolajus Medvedevas, Nepriklausomybės Akto signatarų klubo narys
Deja, viskas keičiasi ne į gera, o į bloga. Todėl, kad vis dažniau į Vyriausybę ateina žmonės, praeityje padarę vienokių ar kitokių klaidų. Tai pirma. Antra – su tų klaidų pasekmėmis atėjus į valdžią daugiausia susiduria ne konservatoriai, o socialdemokratai ir kiti. Todėl, kad konservatoriai labai nuoseklūs, jie visada yra pasiruošę torpeduoti vieną ar kitą politiką. Reikia pripažinti, kad jie, gavę valdžią, nemoka dirbti, bet gerai moka torpeduoti kitus. Kaip bebūtų keista, tą patį matome ir Amerikoje. Ten dėl valdžios kovoja dvi maždaug vieno ir to paties kvapo partijos, demokratai ir respublikonai. Atėjus valdyti respublikonams, demokratai irgi iš karto pradeda pulti. Kaip konservatoriai Lietuvoje. Ir vieni, ir kiti moka tą daryti.
Įdomu, kad vienodas ir braižas. Ne todėl, kad jie mokytųsi vieni iš kitų. O todėl, kad į tas partijas renkasi panašaus tipo žmonės. Panašaus požiūrio, panašių veiklos manierų. Taigi, čia yra dvi priežastys: lyderių silpnumas ir panašaus tipo žmonių jungimasis į vieną partiją. Štai ir viskas. Ar tai gerai, ar blogai? Pasakysiu: blogai. Jei Vyriausybė pažeidžiama, nestabili, tai atsiliepia tarptautinėje sferoje. Ir pačioje valstybėje ima stiprėti žmonių nepasitikėjimas valdžia. Didėja ir nusivylimas. Didžiausia bėda, kad žmonės nusivilia ne partijomis ir jų lyderiais, bet savo valstybe. O tai labai pavojinga.
Ar iškart į kiekvieną naują Vyriausybę leidžiamos torpedos galiausiai nepataiko į valstybę? Taip, štai kur bėda. Kiekviena torpeda rikošetu ardo valstybės korpusą, valstybės stiprumą, valstybės imunitetą. Nereikia būti karo jūreiviu, kad žinotum, jog torpedos paleidimas – gana pavojingas veiksmas: pasitaiko, kad jos sprogsta dar paleidimo vamzdyje, sukeldamos viso laivo katastrofą. Kodėl politikoje to nesibaiminama? Suprantate, žmonės, susirinkę į tokias partijas, yra geri psichologai. Vienas iš tokio veikimo pradininkų savo laiku sakė: meluokit kuo daugiau, atrodys kaip tiesa. Istorijoje išliko du taip elgtis raginę žmonės – filosofas Makiavelis ir daktaras Gebelsas. Tuo receptu – meluok, meluok, gal kas nors prilips! – naudojamasi ir šiandien. Nuo torpedų Vyriausybės laivas gali apsiginti tik tada, jei ji nepriekaištinga. Deja, Vyriausybių be priekaištų pastaruoju metu Lietuvoje nebūna.
Gediminas Vagnorius, Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs ministras pirmininkas
Manau, kad ta 100 dienų tradicija yra priimtina ir jos reikia laikytis. Juo labiau kad ji yra prasminga – galima įsivertinti, kaip sėkmingai Vyriausybė vykdo ar nevykdo patvirtintą programą. Tačiau problema, matyt, kyla ne dėl pačios tradicijos. Ji kyla dėl politinio ir partinio nestabilumo. Tokiu metu, kai jaučiame didžiulę grėsmę iš kaimyninės šalies, kai iš tikrųjų reikia maksimaliai stiprinti šalies gynybinį atsparumą, demonstruoti pasiryžimą atremti bet kokią agresiją siekiant atgrasymo, dėmesys iki šiol labiau skiriamas vidinėms politinėms kovoms. Tikriausiai kaip ir daugelis Lietuvos žmonių ir aš pasigendu konkretesnės veiklos. Susidaro įspūdis, jog valdančiosios partijos niekaip neišbrenda iš vidinių konfliktų. Stebiu, kad ir žurnalistai taip pat labai aktyviai dalyvauja šiuose procesuose, lyg tai būtų esminis mūsų šalies klausimas – kaip, kada, kokiu būdu formuojama Vyriausybė.
Kaip ir kitose šalyse, visuomenė turėtų būti informuojama tik tada, kai paskiriami ministrai, kai pasidalijama atsakomybės ribomis. Tačiau dabar daugiau nei dvi kadencijas tęsiasi praktika, kai visuomenė yra įveliama į vidinius politinius procesus. Man tai atrodo šiek tiek keistokai. Turiu savo patirties, atsimenu, kad Vyriausybės narių pavardes paskelbdavome tik tada, kai jau turėdavome pasirašytą prezidento dekretą. Pagal tradiciją prezidentui būdavo teikiamas visas Ministrų kabinetas, ir tik po to, kai jis jį patvirtindavo, pristatydavome kabineto narius. Tai yra prasminga dėl dviejų dalykų: pirma, pagal Konstituciją Vyriausybę formuoja ne prezidentas, o parlamentinė dauguma, kuri ir prisiima atsakomybę. Antra, negerai, kai viešojoje erdvėje aptarinėjamos galimos kandidatūros žmonių, kurie nebūtinai po to tęs politinę veiklą. Susidaro toks politinis turgelis, kuris niekam nėra naudingas ir, sakyčiau, gal net nelabai turėtų mūsų dominti.
Kaip minėjau, daugiau nei 10 metų stebiu sujauktą Vyriausybių formavimo procesą. Konstitucinis Teismas dar 1998 m. konkrečiai išaiškino, kaip turi būti formuojama Vyriausybė, kas už ką atsako. Atsakomybė turi būti labai griežta ir vienasmeniška. Šiuo metu ta atsakomybė yra išplauta, ir galiausiai tampa nebeaišku, kas už ką atsako.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
