Pirmiausia reikia įvertinti tai, kad šitie metai yra išskirtiniai. Lietuva skolinasi 10,5 mlrd. eurų. 3,5 mlrd. – skolos refinansavimui, t.y. jau paimtoms paskoloms finansuoti. 4,8 mlrd. skolinamasi valstybės gynybos ir saugumo poreikiams. Bet man kelia nerimą tai, kad dar beveik 2 mlrd. skolinamės einamosioms išlaidoms ir pajamoms subalansuoti. Tai rodo, kad savo finansiniuose įsipareigojimuose šitiek padidinome tam tikras išmokas, nesusietas su krašto apsaugos sistema. Anksčiau to nebuvo. Politiniai sprendimai verčia nuolat didinti išlaidas, neatsižvelgiant į ilgalaikes tvarias pajamas. Tą Valstybės kontrolė akcentuoja jau kelerius metus, tik šiemet nutylėjo – gal valdžios bijo, nežinau. Visa tai rodo, kad ir šiais metais vis dėlto tokio tvarių pajamų augimo, kuris leistų finansiškai padengti politinius sprendimus, didinančius einamąsias išlaidas – tai ir švietimas, ir sveikatos apsauga, ir visos kitos valstybės funkcijos – mes neturėsime. Ir Europos Komisija, ir Tarptautinis valiutos fondas jau ne kartą yra įspėję Lietuvą, kad per mažai galvojama apie tvarių valstybės pajamų užtikrinimą. Kita vertus, tai rodo, kad mūsų biurokratinis aparatas yra per daug išpūstas. Nekalbame apie viešųjų finansų efektyvumo vertinimą. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tyrimai rodo, kad Lietuvos biurokratinis aparatas yra 5 proc. didesnis, nei EBPO šalių vidurkis.

Jei kalbame apie valstybės skolą pabrėždami, kad ji kol kas neviršija 40 proc. BVP, tai reikia pasakyti, kad yra dar svarbesnis rodiklis. Tai skolos aptarnavimo išlaidos. Jos kitais metais gali pasiekti apie 1,2 mlrd. eurų. Faktiškai tai kone sutaptų su papildomų mokestinių pajamų augimu. Dabartinė valdžia suplanavo, kad 2027 m. gausime 1,7 mlrd. Buvo motyvuojama tuo, kad yra likęs didelis RRF – ES Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės – lėšų paketas, ES struktūrinės paramos lėšos bus jau galutinai panaudotos. Tačiau jei valstybės skolos aptarnavimo išlaidos sutampa su mokestinių pajamų augimo dydžiu, tai mes jau atsiduriame valstybės viešųjų finansų krizės spiralėje, kai valstybės skola ir jos aptarnavimo išlaidos auga sparčiau, nei ekonomikos generuojamos pajamos iš mokesčių. Bet mes niekam nesiruošiame. Kaip paprastai, kol neklestelime į balą, tol negalvojame.

Tų rodiklių yra daug, ne tik valdžios sektoriaus deficitas, bet ir infliacija, ir kiti dalykai, tik turbūt svarbiausia, kaip gyvensime artimiausiu metu. Labai gerai prisimenu dar neseniai pasibaigusį COVID-19 pandemijos laikotarpį. Tada irgi buvo labai kritikuojama, kad valstybė daug lėšų įliejo į ekonomiką, į verslus, bet ekonomine prasme Lietuva tą laikotarpį išgyveno būdama tarp geriausių ES. Nebuvo didelių sukrėtimų valstybėje. Tačiau Lietuvos bankas Biudžeto ir finansų komitete pristatė ekonominės raidos scenarijus, kurie verčia manyti, kad pasaulis, deja, artėja prie dar didesnės globalinės krizės, nei COVID-19 pandemija ir ankstesni karai. Sakyčiau, kad tai tikrai gąsdinantis ženklas. Aišku, galime būti optimistai ir tikėtis, kad ta pasaulinė krizė praslinks labai mūsų nepalietusi, tačiau, kad ir kaip būtų, tikintis geresnio scenarijaus turbūt reikia ruoštis blogesniam. Todėl Ekonomikos ir inovacijų ministerija, spręsdama dėl paskolų, įvairių ES paramos priemonių verslui, jau ruošiasi blogesniam laikotarpiui. Žinoma, gal teks ir pasiskolinti, ir kitų žingsnių imtis, bet pagrindinis tikslas – išnaudoti ES teikiamas galimybes, visas jos paramos lėšas, ir tik kraštutiniu atveju skolintis.

Kodėl naujoji valdžia nustojo kalbėti apie perteklinės biurokratijos, kurios išlaikymas taip pat didina valdžios sektoriaus skolą, „saulėlydį“? Taip, sutinku. Pavyzdys – Lygių galimybių tarnybos atstovai pasakė: duokite mums papildomų milijonų, mes norime, kad lygių galimybių kontrolierių būtų kiekvienoje savivaldybėje. Kažkam susišvietė, kad reikia matuoti galimybes, ir tik šast – keli milijonai jau ir išplaukė. Biurokratinis aparatas dar padidėjo. Prireikė kažkam „įtraukties specialistų“, visokiausių „atvejo vadybininkų“ – ir vėl. Ypač tai populiaru buvo praėjusioje kadencijoje. Ar tikrai mums jų reikia? Ką jie turėtų veikti? Matome tiesiog anekdotines situacijas. Štai Lygių galimybių tarnyboje dirba daugiau nei 70 proc. moterų, vyrų ten mažuma. Taigi, pati tarnyba neužtikrina lygių galimybių. Panašių valstybės tarnybų kūrimo ir etatų auginimo tikrai neturėtų būti. Labai blogai, kad mažiname etatus policijoje ar sveikatos apsaugos įstaigose, bet dar blogiau, kai prikuriame tokių nereikalingų tarnybų, įstaigų ir etatų.

Kalbėjosi Arvydas Praninskas