Užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio interviu Šveicarijos leidiniui „Neue Zürcher Zeitung“, kuriame jis išsakė poreikį „parodyti rusams, kad galime pralaužti jų mažąją Kaliningrade sukurtą tvirtovę. NATO turi priemonių, kad kritiniu atveju visiškai sunaikintų ten esančias Rusijos oro gynybos ir raketų bazes“, iškėlė rimtų klausimų ir dėl Lietuvos diplomatijos būklės, ir dėl ministro adekvatumo.
Audronius Ažubalis, Seimo Užsienio reikalų komiteto narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, buvęs užsienio reikalų ministras
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad per tuos dešimtmečius mūsų užsienio politikoje buvo įvairiausios retorikos. Taip pat ir, sakyčiau, gana aštrios. Todėl nuskambėję dabartinio ministro žodžiai buvo panaudoti siekiant pademonstruoti Kremliaus reakciją. Čia neišvengiami dalykai. Nežinau, aš neturiu nuomonės šituo klausimu. Šitie dalykai užsienio politikoje nieko nelemia. Čia toks, kaip geriau pasakius, informacinis fonas. O politikoje vis dėlto lemia veiksmai. Todėl klausimas yra toks: kiek mums toliau pavyks priimti atitinkamas sankcijas dėl Rusijos, kiek ES apskritai pavyks toliau remti Ukrainą. Taip pat – ar pasiseks užangažuoti amerikiečius toliau tiekti Ukrainai tai, ką jie tiekia. Visa tai bus labai realūs dalykai.
Gal itin nervinga Rusijos reakcija į ministro K.Budrio žodžius atskleidžia, kad toks jo pasisakymas jai buvo naudingas, nes tarsi NATO balsu prabilęs ministras patvirtino propagandinį teiginį apie NATO bloko agresyvumą? Na, Kremlius pasinaudos bet kuriuo pretekstu. Bet ką tai keičia iš esmės? Tai nekeičia Rusijos elgesio. Jie vienu atveju gali reaguoti labiau nervingai, kitu – mažiau. Tačiau dėl to savo elgesio nepakeis. Kita vertus, aš asmeniškai jaučiuosi pakankamai komfortiškai ta prasme, kad mes esame NATO nariai, stipriname savo gynybą. Man labai patiko Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorės Jungtinėse Tautose reakcija, kai Rusija dėl dronų užsipuolė Latviją. Ji labai aiškiai pasakė, kad NATO, jeigu reikės, savo pareigą atliks.
Ar teisūs tie, kurie sako, kad Lietuvos diplomatijos šefas turėjo susilaikyti nuo tokios retorikos, kuri galbūt labiau tiktų gynybos ministrui, bet tikrai ne diplomatui? Na, šiaip jau tradicinėje diplomatijoje, sakyčiau, kad taip. Tačiau jei kalbame apie valstybę, su kuria mes praktiškai palaikome tik techninius ryšius, tokius kaip susisiekimas traukiniais, leidimų naudotis oro erdve suteikimas ir panašiai, tai tas nieko nekeičia. Santykiai su Rusija, ir ne tik mūsų, yra gana žemame lygyje, ir bent kol kas nematau jokių galimybių juos pagerinti, sakykime, naudojant švelnesnę retoriką. Manau, kad mes tiesiog per daug sureikšminame šitą ministro pasisakymą. Jis atspindi iškreiptą tarpvalstybinių santykių situaciją, kurią iškreipė pati Rusija.
Valius Ąžuolas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komiteto narys, Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narys
Visų pirma, labai gaila, kad ministras taip elgiasi, įtraukdamas mūsų valstybę į provokacinę situaciją. Liūdna dėl to, kad ir buvęs ministras Gabrielius Landsbergis darė tą patį, bandydamas riboti tranzitą į Kaliningradą, skelbdamas visokius grasinimus. Po to liovėsi, bet dabar užsienio reikalų ministras vėl užlipo ant to paties grėblio ir toliau grasina. Blogai, kai politikoje atsiranda ministras, kuris, panašu, ne tik narcizas, bet dar ir turi Napoleono sindromą. Kaip sakoma, du kompleksai viename. Noras išsišokti, būti matomam, žinomam, atrodyti „kietu“, stipriu, pačiu geriausiu ir šauniausiu visą mūsų valstybę stato į labai nepatogią padėtį. Kas atsitinka? Vėl Budrys su tokia savo retorika pila žibalą ant kitos pusės įžiebtos ugnies. Ar mums to reikia? Tikrai ne. O blogiausia tai, kad ministras net nebesiorientuoja situacijoje. Net ir konservatoriai perteklines sankcijas, kurių nėra kitose ES valstybėse, pratęsdavo tik metams, o atėjęs Budrys iškart pratęsė vos ne dviem. Liūdna, kad socialdemokratai toliau tęsia konservatorių užsienio politiką.
Kaip iš šalies atrodo valstybės, kuri pati negali apsiginti ne tik nuo į ją siunčiamų dronų, bet ir nuo oro balionų, užsienio reikalų ministro grasinimai sutrinti į miltus branduolinės valstybės eksklavą? Na, užsienio reikalų ministras visų pirma turi būti diplomatas. Tai yra tiesioginė jo pareiga. Geras pavyzdys yra ambasadorius Antanas Vinkus, vis sakydavęs, kad diplomato darbas – ne kurstyti, ne kenkti, ne žongliruoti iššaukiančia retorika ir taip į pavojų valstybę traukti. Diplomato tikslas – viską daryti taip, kad Lietuvai būtų geriau. Ministro Budrio Seimo salėje klausdavau: kokiais Lietuvos reikalais rūpinotės lankydamas kitas šalis, kokias jai svarbias problemas, taip pat ir ekonomikos, sprendėte? Ne, panašu, kad taip dirbti jis nenori. Jis nori būti NATO vadovu, karo ministru ar dar kažkuo. Tačiau mūsų sąjungininkai jau visai kitaip į mus žiūri, sako – baikite kenkti visam NATO. Nes jis kalbėjo kaip NATO valstybės ministras. O pagal NATO sutartį valstybė, kuri pati išprovokuoja, savo veiksmais sukelia karinį konfliktą, nebūtinai turi būti ginama. Kai tokie vėjai sklinda iš ministro lūpų, supranti, kad tas žmogus ne visai adekvatus.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
