Lietuvoje kasmet mažėja šeimos ūkių. Mat tokiems ūkiams daug sunkiau skintis kelią, nes jie dažnai valdo labai mažai nuosavos žemės, o jeigu nori susikurti rentabilesnį ūkį, priversti jį plėsti, nuomodami žemės plotus. Obelinės kaime (Šunskų sen., Marijampolės sav.) Gediminas ir Vilija Flėderiai puoselėja mišrų šeimos ūkį. Jiems talkina trys sūnūs – Leonardas, Linas ir Gediminas.

Prisiduria augindami veršelius

Jaunėlis Gediminas su tėvais dar gyvena kartu, todėl tėvų neapleidžia viltis, kad vaikai tikrai perims jų ūkį. Šeimyna gražiai sutaria, ir nuo tada, kai prieš penkerius metus atsisakė pienininkystės ir išpardavė apie 20 pieninių karvių, augina grūdines kultūras. Bet likti visiškai be jokio gyvulio, užauginto pardavimui, nesiryžta.

Perka mažus veršelius ir augina prieauglį. Tik jų jau nelabai yra iš ko pirkti, nes karvių mažai belikę. „Padėtis blogėja. Kiek kur prašau, niekas jau neturi veršelių parduoti – viskas užimta“, – guodėsi Obelinės ūkininkas.

Tad Flėderiai bando į savo ūkį pamažu įsileisti mėsinius buliukus, bet per daug nesiplečia. Sako, kad nėra taip paprasta, nors kai kurie ūkininkai papasakoja, jog mėsiniai galvijai patys užauga ir esą prie jų nėra ką veikti. G.Flėderis taip nemano. Tikina, kad tam, jog galėtų įsigyti mėsinių karvių ir užveisti mėsinių galvijų bandą, jam dar trūksta patirties.

„Mėsinių galvijų bandai reikia naujų pastogių, reikia į jas investuoti. Vien tiktai lauke būdami galvijai daug svorio nepriaugtų. Žiemą jiems reikia ir šilumos, ir pašarų. Vaikai lyg ir galvoja apie tai, važiuoja pasižiūrėti, kaip kitiems sekasi. Bet tai dar tiktai svajonė“, – pridūrė ūkio šeimininkas, pats jau kartais pagalvojantis ir apie užtarnautą poilsį.

Dirba patys

Prakalbęs apie ūkio apimtis, šeimos galva Gediminas teigė, kad jų ūkis tarp kitų Suvalkijoje yra vidutinis. Flėderiai su nuosava žeme, kuri sudaro tik nedidelę dalį, bei nuomojama žeme deklaruoja 271 ha dirbamos žemės. Tai, pasak G.Flėderio, jiems jau yra riba. „Daugiau kaip 300 ha nelabai net ir verta turėti“, – tiesiai šviesiai sako ūkininkas, nes tuomet, anot jo, reikėtų samdyti daugiau darbo jėgos, visų darbų patys nespėtų aprėpti. Reikėtų nusipirkti ir naujos technikos. O to kol kas jie sau nelabai galį leisti.

Vienintelei moteriai šeimoje –Vilijai – moteriškų darbų apstu. Ūkininko žmona daug metų sunkiai dirbo karvių fermoje. Net sveikata pablogėjo nuo didelio krūvio. Dabar jai tarp keturių vyrų ūkiškų darbų netrūksta ir namuose. Vilijai tenka visai šeimynai daug ir skanaus maisto pagaminti, sodybos aplinką, namus tvarkyti, išskalbti visų drabužius.

„Kaime gyvenant darbų užtenka visiems. Jeigu nori, kad tavo aplinka būtų panaši į kiemą, nestyrotų kiečiai, vien tik žolę kiek kartų reikia gražiai nupjauti. Visiems būna vienoda diena: nuo ryto su gaidžių giedojimu pradedame ir tik vakare, saulei nusileidus, darbus užbaigiame“, – apie kaimo žmogaus kasdienybę pasakojo sutuoktiniai Flėderiai.

Vaikai, anot Gedimino, jau patys neblogai gaudosi žemės ūkio srityje. Kartais net geriau už jį patį. Sūnūs noriai važiuoja gilinti žinių į lauko dienas, ieško reikiamos informacijos internete, domisi naujausia technika. „Negaliu sakyti, kad aš jiems vadovauju. Bet yra ir man tinkamų darbų. Reikia techniką remontuoti, reikia viską pirkti ir parvežti“, – vardijo ūkio savininkas.

Reikia pasižmonėti

Anot ūkininko, žinią, kad bus įvertintas Marijampolės savivaldybės žemdirbių derliaus šventėje, gavo likus porai dienų iki renginio. Susiruošė pats ir žmoną Viliją pakvietė vykti kartu. Sutuoktiniai neslėpė, kad padėkos raštų, apdovanojimų namuose jau turį ne vieną. Šįkart padėką iš Žemės ūkio ministerijos gavęs Obelinės kaimo ūkininkas, grįžo dar ir su dovanomis – rėmėjai ūkininkui įteikė 10 kg trąšų.

Per darbus kartais patiems su žmona net nebūna laiko pasižmonėti. Todėl Marijampolėje spalio pirmąjį šeštadienį vykusi žemdirbių šventė buvo galimybė pasipuošti ir ištrūkti iš ūkio ilgesniam laikui. „Į šventę tai kasmet važiuojame. Visose šventėse, kur mus pakviečia, dalyvaujame. Žmonės suvažiuoja iš visur, taip susipažįstame. Pasipasakoja, kaip kuriam sekasi. Šiemet daugiausia kalba sukosi apie tai, kaip atlaikėme karščius. Kai kurie ūkininkai metais džiaugėsi, kad prikūlė daug grūdų, kiti skundėsi, kad mažai. Ne visur vienodai mūsų krašte palijo. Mums, Obelinėje, ne visai geri metai buvo“, – pasakojo Gediminas.

Iš 1 ha palankiose vietose Plėderiai šiemet kūlė apie 5 tonas grūdų, o kitose net ir tiek nebyrėjo. Anot šeimininko, derlių iš jų supirko dar senomis kainomis, nors po kūlimo kainos kilo. „Tai reiškia, kad gal būt kitais metais grūdų kainos bus geresnės, o kaip bus, matysime“, – svarstė Obelinės ūkininkas.

Užsiaugino gerą pamainą

G.Flėderis ūkininkauti pradėjo 1990 metais. Žemės gavo pagal Valstiečių ūkio įstatymą, kitą išsinuomojo. Taip ir „įsivažiavo“, nes buvo atkaklūs. „Man tuo laiku šitas kaimas buvo labai mielas. Dabar jau apsenome, tai ne darbų, o daugiau ramybės norime“, – sakė apie poilsį su žmona pagalvojantys sutuoktiniai.

Ūkio savininkui malonu, kad vyriausiasis sūnus Leonardas rinkosi žemės ūkio studijas, baigė Marijampolės kolegiją. Tėvas žino, kad jam šioje srityje sekasi. Vidurinysis sūnus Linas žemės ūkio mokslus krimto Marijampolės profesinio rengimo centre. O jauniausias, Gediminas, baigė miškininkystės mokslus. Pasak tėčio, iš karto miškuose darbų nerado, ilgiau paieškojęs gal būtų radęs, bet išėjo į gera – sūnus liko namuose. „Kaip jie pasirinks, taip ir bus. Dabar jų rankose tolesnis ūkio likimas“, – apie sūnus kalbėjo tėtis.

G.Flėderis neslėpė, kad jo vaikai pilni energijos plėsti ūkį, tačiau pripažino, jog ūkininkavimui sąlygos Suvalkijos lygumose darosi vis sudėtingesnės: visos žemės išsidalytos, ūkininkavimas brangsta, nes didėja žemės nuoma. Ūkininkui kasmet už viską reikia atsiskaityti. Ir prisiminė gerus laikus, kai buvo galima tik iš karvių išgyventi.

Šeimos ūkiams nelengva

Vidas Juodsnukis, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovas

Manau, kad Lietuvoje trūksta politinės valios atstatyti kaimą ir paremti šeimos ūkius. Siūloma parama – tik „saldainiukų“ dalinimas. Kaimynas lenkas ūkininkas gali imti paskolą 15 metų su valstybės garantija ir per tą laiką ji gali jam atsipirkti. Kitose šalyse stengiamasi sudaryti tokias gyvenimo sąlygas, kad jos nesiskirtų nuo miesto, kad jauni žmonės pasiliktų kaime, augintų žemės ūkio produkciją ir tiektų produktus. Ir visur orientuojamasi į trumpąsias maisto grandines. Europos Sąjunga eina ta linkme. Kito kelio nėra. Ir labiausiai išloš ta valstybė, kuri greičiau susiorientuos eiti ta linkme.

Iššūkiai nugalimi kartu

Darius Liutikas, Žemės ūkio ministerijos viceministras

Jau galime kartu su žemdirbiais įvertinti visų metų darbus, rezultatus, pasidžiaugti. Jei kartu nugalėjome sausras, įveiksime ir kitus iššūkius, sukeliamus klimato kaitos, naujų rinkų paieškų ar supirkimo kainų. Bendromis pastangomis – Žemės ūkio ministerija yra tik pagalbininkas – Lietuvoje atsiras trumpos maisto tiekimo grandinės, kaimuose kursis verslai ir didės ūkininkų pajamos. Kooperuodamiesi galime daug nuveikti. Tikiuosi, kad visų ūkininkų kraitės bus pilnos.