Vilkaviškio rajone, Lakštučių kaime, gyvenantis Rimantas Legota ūkininkauja jau daugiau nei ketvirtį amžiaus. Nors pagrindinė jo verslo šaka yra augalininkystė, tačiau pastaruoju metu vyriškis vis labiau pasineria į naująjį savo pomėgį – triušių bei nutrijų auginimą.

Teko pasitraukti

Ūkininkauti R.Legota pradėjo panašiu laiku, kaip ir dauguma šalies žemdirbių – 1991 metais. Pradžia buvo gana sunki, trūko tiek žinių, tiek technikos. Tiesa, pasak Lakštučių kaimo gyventojo, tais laikais kone iš kiekvienos žemės ūkio srities buvo galima tikėtis pelno.

„Viską apsimokėjo auginti: grūdus, cukrinius runkelius, karves, kiaules. Dabar žemdirbius kartais net stengiamasi sužlugdyti. Galbūt lengviau tiems, kurie turi daug žemių. Nesakau, kad iš ūkininkavimo negalima pragyventi. Įmanoma. Turtingas gal ir nebūsi, bet maistui užteks“, – sakė R.Legota.

Jis šiuo metu dirba per 60 hektarų žemės, kurioje augina kviečius, rapsus bei žirnius. Lygindamas senesnius ir dabartinius laikus, R.Legota tvirtino, kad, nepaisant visko, dabar ūkininkauti gerokai lengviau. To priežastis – galingesni traktoriai, našesni kombainai, geresnė kita žemės ūkio technika. Pasak pašnekovo, tiek praeitį, tiek dabartį vienija vienas dalykas: norint ką nors turėti, reikia nebijoti sunkaus darbo.

Darbo ūkininkas niekada nevengė. Seniau jis laikė nemažai karvių, mėsinių galvijų, vienu metu jo tvartuose kriuksėjo per 120 kiaulių. Tiesa, šiandien pastarųjų jau likę tik devynios, o raguočių apskritai atsisakė. Anot R.Legotos, gyvulininkystės atsisakė dėl krintančių produkcijos supirkimo kainų bei išaugusių reikalavimų.

R. Legota. Autoriaus nuotr.

„Pienininkystė apskritai tapo nuostolinga, o darbo su karvėmis – itin daug, tad ir atsisakyti jų nebuvo labai sunku. Kiaulių ūkis irgi tapo nebe toks pelningas kaip seniau, o griežtesni reikalavimai dėl afrikinio kiaulių maro galutinai privertė sumažinti šių gyvulių bandą. Seniau kiaules parduodavau vietos supirkėjams, norinčiųjų jas pirkti niekada netrūkdavo. Kiaules auginu nuo 1985-ųjų, visada turėjau bent 8–10 paršavedžių. Dabar kiaules laikau tik savo reikmėms“, – prisipažino žemdirbys.

Panašiai situacija susiklostė ir su cukrinių runkelių auginimu. Ilgus metus šiuos šakniagumbius auginęs suvalkietis prieš šešerius metus priėjo kryžkelę. Reikėjo pasirinkti – investuoti į jau visiškai pasenusią techniką ir dar labiau padidinti cukrinių runkelių plotus arba visiškai pasitraukti iš šios žemės ūkio srities. Viską apsvarstęs R.Legota priėmė sprendimą daugiau cukrinių runkelių nebeauginti. Labiausiai prie šio sprendimo prisidėjo neaiški tuometinė Marijampolės cukraus fabriko situacija bei nuolat vėluojantys atsiskaitymai su žemdirbiais.

Sekėsi ne iš karto

Atsisakęs karvių, kiaulių ir cukrinių runkelių auginimo R.Legota visiškai susikoncentravo į javų ir rapsų auginimą. Tiesa, ilgai be gyvūnų R.Legota neišbuvo. Šiuo metu jo tvarte auga apie aštuoniasdešimt triušių ir šešiasdešimt nutrijų. Vyras ateityje planuoja užsiimti pramoniniu jų auginimu.

„Yra visokių minčių. Turiu pasiūlymą iš vienos kavinės, kuri mielai supirktų šių gyvūnų mėsą. Tiesa, tokiu atveju reikėtų padidinti triušių bei nutrijų bandas, tačiau nemanau, kad tai būtų problema. Turiu seną tėčio autoklavą, bandysiu jį restauruoti ir pradėsiu konservuoti mėsą“, – ateities planais pasidalijo suvalkietis.

Triušius auginti Vilkaviškio rajono gyventojas pradėjo kiek daugiau nei prieš dvejus metus, o nutrijas – maždaug prieš metus. Šiuos švelniakailius jis augino ir anksčiau: triušius – dar vaikystėje, o nutrijas – jau sukūręs šeimą. Vyras apskritai myli gyvūnus, kadaise namuose laikė ir karvelių.

„Galima sakyti, kad triušius ir nutrijas vėl pradėjau auginti dėl anūkų. Šių gyvūnų mėsa – labai sveika, dietinė. Dukros triušieną vaikams pirkdavo iš kitur, todėl pagalvojau, kad ir aš galiu auginti šiuos gyvūnus. Be to, ir pats labai mėgstu jų mėsą“, – tikino pašnekovas.

Vilkaviškio turguje įsigijęs kelias pateles, R.Legota greitai džiaugėsi dideliu triušių būriu. Tiesa, pirmieji metai nebuvo tokie sėkmingi, kokių jis tikėjosi. Gyvūnus užpuolė ligos, vieni nugaišo, o kitus teko neplanuotai anksti paskersti. Nors didelių nuostolių ir nebuvo, tačiau vargo ir rūpesčių teko patirti. Laimei, likusių palikuonių užteko, kad triušių būrį būtų galima didinti toliau.

„Triušiai – gana lepūs gyvūnėliai. Reikia atkreipti dėmesį net į tokius dalykus, kaip varvančios jų nosys ar čiaudėjimas. Ypač reikia būti atsargiam, kai parsiveži patiną ar patelę iš kitur, nes „įsiveisti“ ligų labai lengva. Man iš pradžių sunkiausias procesas buvo kergimas. Atrodo, pralauki mėnesį, jau turėtų patelė pradėti sukti lizdą, vaikuotis, bet nieko nėra. Dabar neretai vieną patelę leidžiu pas du patinus“, – šypsojosi ūkininkas.

Greitai dauginasi

Pradėjęs auginti triušius, R.Legota visą reikiamą informaciją susirado internete. Ne viskas, kas ten buvo skelbiama, pasitvirtino. Informacija, kad geriausiai triušiai auga tinkliniuose narvuose, patiesus specialų kilimėlį, nepasitvirtino. Anot ūkininko, bent jau grindys turėtų būti medinės. Nors tokiu atveju valyti narvus tenka šiek tiek dažniau, tačiau triušiai auga geriau.

Maistui šie gyvūnai nėra išrankūs. Geriausiai jiems tinka sausas pašaras, nors patys mieliau ėda šviežią žolę.

Triušiai greitai bręsta ir yra labai vislūs. Tinkamai juos prižiūrint ir laikant, viena patelė per metus gali atsivesti apie trisdešimt triušiukų. Paprastai jos veda po aštuonis jauniklius, tačiau kartais šių būna ir daugiau.

„Kartą viena patelė atsivedė dvylika palikuonių ir sėkmingai juos užaugino. Tuomet ji susuko du lizdus, pati po juos padalijo triušiukus ir taip juos maitino bei prižiūrėjo. Būna, kad vienu metu dvi ar trys patelės atsiveda skirtingą skaičių jauniklių. Iš tos, kuri atsivedė daugiau, galima kelis mažylius perdėti pas kitą, kuri turi mažiau, – ir ši sėkmingai juos užaugins. Tiesa, plikomis rankomis jauniklių imti negalima, nes triušiai labai gerai viską užuodžia“, – patirtimi dalijosi pašnekovas.

Jis šiuos gyvūnus augina tik mėsai. Iš vieno triušio galima gauti apie 3 kg skerdienos.

Darbo mažiau

Maždaug prieš metus R.Legotos tvartuose atsirado ir nutrijų. Iš pradžių Vilkaviškio rajono gyventojas nusipirko penkias pateles, šios atsivedė po 9–10 jauniklių. Įprastai nutrijų patelė du kartus per metus veda po 6–8 jauniklius. Atsivedusios didesnį kiekį mažylių, šiuos užaugina sunkiau. Pavyzdžiui, neseniai viena R.Legotos laikoma nutrijos patelė atsivedė 10 jauniklių, tačiau tik du iš jų išgyveno.

Išskirtinių sąlygų nutrijoms nereikia. Jų priežiūra – panaši į triušių.

„Su nutrijomis darbo net mažiau nei su triušiais. Vasarą jas galima šerti žole, žiemą – šienu. Kartais joms išverdu košės iš miltų ir vandens, įmetu triušiams skirtų kombinuotųjų pašarų, vieną kitą morką, runkelį. Jas šerti galima ir bulvėmis bei obuoliais. Nutrija obuolį graužia labai gražiai: jį paima priekinėmis kojomis, įsikabina nagais ir apgraužia aplink, palikdama tik graužtą“, – juokėsi pašnekovas.

Anot jo, didžiausias delikatesas nutrijoms – moliūgas. Kaip ir triušiai, nutrijos yra gana lepūs gyvūnai. Jos itin bijo skersvėjų.

Paprastai nutrija sveria 5–8 kilogramus. Kuo ji senesnė, tuo riebesnė, todėl skersti geriausia 8–10 mėnesių gyvūnus. Būtent tokio amžiaus nutrijųs mėsa yra pati skaniausia.