Policijos areštinė yra ta vieta, kurioje laikinai įkurdinamas nuo visuomenės izoliuotas žmogus, kartu gaunantis galimybę netrukdomas apgalvoti savo kasdienybės klaidas. Tačiau kartais areštinė tampa vieta, kurioje žmogus padeda galutinį savo gyvenimo tašką – pasitraukia į amžinybę. Bet kad areštinių išlaikytiniai ir žalojasi vien tik tokio savo tikslo vedini, policijos pareigūnai neigia.

Išgelbėtasis mirė

Neseniai savo „sąskaitas“ su gyvenimu policijos areštinėje suvedė Vilkaviškio krašto gyventojas (54 m.). Pastaruoju metu vyras turėjo atlikti 8 mėnesių nelaisvės bausmę kaip smurtautojas prieš savo žmoną. Pirmiausia nuteistasis buvo pristatytas į Marijampolės policijos areštinę, iš kur turėjo būti išvežtas į Lukiškes.

Tačiau Lukiškių vilkaviškietis taip ir nepasiekė. Tą rytą, kai buvo suplanuota jo kelionė iš Marijampolės areštinės, nuteistasis kameroje bandė pasikarti. Vyrą kilpoje laiku pastebėjo areštinės pareigūnas ir išgelbėjo. Policininkai stebėjosi tokiu vilkaviškiečio poelgiu, nes nieko panašaus nenujautė – rytą jie matė, kaip šis vyras, susiruošęs į Lukiškes, sutvarkė kamerą, išnešė šiukšles.

Galbūt žmogus baiminosi gyvenimo Lukiškėse? Atsakymo jau niekas nesužinos, nes šis vilkaviškietis dabar jau palaidotas. Po to, kai korėsi areštinėje, jis sunkios būklės buvo nugabentas į Marijampolės ligoninę ir gydomas Reanimacijos skyriuje. Tai truko 11 parų.

Kai paciento būklė pagerėjo, buvo nutarta jį greitosios pagalbos automobiliu išvežti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kad joje būtų gydomas toliau. Tačiau tame medikų automobilyje vilkaviškietis staiga mirė.

Beliko manyti, kad tai – bandymo pasikarti atomazga, tačiau kodėl tuomet medikai tvirtino, kad nelaimėlio būklė pagerėjusi, ir išleido į kelionę, kol kas likęs atviras klausimas. Vyksta tyrimas.

Perduotas psichiatrams

Problemos dėl moterų į kapus pastaruoju metu „varė“ ir daugiau vyrų. Štai Vilniaus policijos areštinėje vidurdienį buvo rastas pasikoręs vyras (48 m.), į laikiną nelaisvę patekęs irgi po smurto išpuolio prieš savo gyvenimo draugę. Žmogus nebelaukė, ką nutars teismas, – jis patį griežčiausią nuosprendį – mirties bausmę – pasiskelbė pats.

Nedaug trūko, kad panašiai gyvenimą spalį būtų užbaigęs ir ukmergiškis (60 m.). Areštinės jam prireikė, kai, būdamas girtas, Ukmergėje peilio dūriais į kaklą ir krūtinę mirtinai sužalojo pažįstamą moterį (51 m.).

Po nusikaltimo sulaikytas įtariamasis buvo dar neišsiblaivęs. O po to, kai jau išsiblaivė už grotų ir, manoma, suvokė, ką padaręs, įtariamasis sunkiai taikėsi su padaryto nusikaltimo pasekmėmis ir mintimis apie savo ateitį, todėl kameroje, pasidaręs kilpą iš paklodės, bandė pasikarti. Pareigūnų spėtas atgaivinti nelaimėlis netrukus buvo paguldytas gydyti į psichiatrijos ligoninę. Tačiau tai nereiškia, kad šis ukmergiškis išvengs atsakomybės dėl moters nužudymo – teismas nutarė įtariamąjį suimti kol kas 3 mėnesiams.

Toks gyvenimo būdas

Areštinėse nusižudžiusiųjų statistika nėra labai jau rėkianti – po keletą (maždaug apie 10) asmenų per metus visoje Lietuvoje, nes areštinių pareigūnai nuolat stebi areštantus, o ir pati aplinka jose labiau pritaikyta gyvenimui be „aštrių kampų“. Tačiau žalojasi areštinių išlaikytiniai itin dažnai – tai liudija tokius faktus nuolat registruojančios policijos įvykių suvestinės: jose apie daugiau ar mažiau areštinėse susižalojusius sulaikytuosius, pažeidėjus, įtariamuosius, kaltinamuosius pranešama kone kasdien. Būna dienų, ypač savaitgaliais, kai tokių faktų Lietuvoje užfiksuojama iškart po 2–4. Taip pat būna ir taip, kad areštinių pareigūnus „šokdina“ vadinamieji grupiniai areštantų žalojimaisi.

Šiais metais šalies policijos areštinėse jau užfiksuota per 100 areštantų žalojimosi atvejų. Bene daugiausia – Vilniaus ir Elektrėnų areštinėse.

Dažniausiai areštantai savo kūną žaloja vienkartiniais skutimosi peiliukais – raižosi jais rankas, kaklą ar peiliukus net praryja. O kai vienas areštantas (31 m.) Elektrėnų areštinėje vis nepavargo žalotis odą skutimosi peiliuku, tai galiausiai suleido savo dantis į kiek anksčiau susižalotą ranką. Tuomet jau buvo išvežtas į psichiatrijos ligoninę.

Beje, rimčiau susižalojusieji, ypač – įvairius daiktus prarijusieji, pasmerkia save ilgoms ir skausmingoms, nemalonioms kančioms. Kai reikia pašalinti iš organizmo vinį, šukę ar žiogelį, paprasto išsituštinimo nepakanka – prireikia operacijos. Gerai, jeigu toks svetimkūnis nebūna stipriai sužalojęs vidaus organų.

Jeigu svetimkūnis organizme būna ilgiau, audiniai aplinkui jį gali supūliuoti ir prišaukti dar didesnių kančių. Bet, anot policijos pareigūnų, „drąsuoliai“ kenčia – jiems kančia turbūt mieliau už laikiną laisvės netekimą, nes tai – jų gyvenimo būdas.

Skatina priklausomybės

Motyvų ir priežasčių, dėl kurių prieš save ranką pakelia laikinieji areštinių gyventojai, yra ne viena. „Akistatos“ kalbinti kelių rajonų policininkai vardijo pagal savo tarnybos areštinėse patirtį: areštantų noras pakeisti aplinką, atkreipti dėmesį, nutolinti tyrimo baigtį, įsitvirtinti, dominuoti tarp kitų areštantų, siekti privilegijų, protestuoti, galiausiai – gąsdinti, priešintis...

Anot pareigūnų, kai kuriems areštuotiesiems atrodo, kad žalodamiesi jie įrodo esantys drąsesni už kitus. O yra ir tokia jų rūšis, kad net nebegali nesižaloti  – pavyzdžiui, narkomanai. Kai nelaisvėje jiems prasideda kūno laužymas (vadinamosios „lomkės“), jie reikalauja psichotropinių medžiagų. Bet tai – draudžiama. Tada – protestas!

„Gąsdina“ policininkus

Areštinių pareigūnų įsitikinimu, yra ir tokia areštinių įnamių, kurie žalotis linkę tik dėl to, kad neva pagąsdintų su jais dirbančius pareigūnus, sukurtų jiems nuolatinę įtampos atmosferą. Tokie asmenys sunkias darbo sąlygas pareigūnams kuria vien todėl, kad šie – policininkai.

„Ogi šiaip sau žalojasi, – į „Akistatos“ klausimą atsakė vienas Suvalkijoje dirbantis policininkas. – Areštantai protestuoja prieš tai, ko patys nesupranta – net ir nieko nesiekdami. Tai daro be jokios rimtesnės priežasties.“

Vis dėlto laisvės netekusių asmenų žalojimosi atvejus ir jų motyvaciją nagrinėjantys specialistai linkę teigti, kad nelaisvėje save žaloja tie, kurie nori atkreipti dėmesį į savo problemas, neišspręstus konfliktus, taip pat – savo agresyviu elgesiu nusiraminti, „išsitaškyti“, palengvinti savo išgyvenimus. Kaip teigia psichologai, žaloti save – tai kartu ir nesąmoningas poreikis būti nubaustam. Kai toks elgesys kartojamas, jis išmokstamas ir tampa charakterio bruožu.

Laisvės atėmimo vietų ligoninėje dirbantys psichiatrai teigia, kad areštinėse linkę save žaloti asmenys dažniausiai yra emociškai nepastovūs, isteriški psichopatai, primityvūs, labai riboto intelekto arba protiškai atsilikę, taip pat – galvos traumas patyrę asmenys.

Mirti areštantai nenori

Beje, nors areštinėse tyčia susižaloję asmenys neretai tuo siekia bent jau pakeisti aplinką – būti pervežti į kitą panašią įstaigą, tačiau didžioji dauguma save žalojusiųjų taip ir lieka toje pačioje areštinėje – atvykę medikai sutvarsto žaizdas ir konstatuoja, kad sužalojimas – tik paviršinis odos įbrėžimas. Jeigu žaizda atrodo rimčiau, areštuotasis, lydimas konvojaus, gabenamas į medicinos įstaigą, iš kurios dažniausiai greitai parvežamas atgal.

Šiuolaikinėse areštinėse nuolat budi slaugytojos, jos prireikus duoda areštantams raminamųjų, taip pat yra galimybė suteikti psichologinę pagalbą, pagelbėti alkoholikams ir narkomanams, staiga likusiems be savo įprasto „maisto“.

O atvejų, kai areštinėse susižalojusiems asmenims prireikia stacionarinio gydymo, būna kur kas mažiau. Anot pareigūnų, linkę žalotis asmenys žino, kaip save skriausti – kur durti ar pjauti, pavyzdžiui, dažniau kraują prasikrapšto išorinėje rankos pusėje, o ne prie venų. Mat mirti areštantai dažniausiai nenori – tik papramogauti, kaip teigia patyrę policijos pareigūnai.

Irena ZUBRICKIENĖ