„Gyvename laisvę gerbiančioje demokratinėje valstybėje, todėl nemanau, kad šiandien kažkas trukdo kalbėti bet kuria aktualia tema, tačiau galima tikėtis, jog sulauksime meto, kai ateis pagunda save cenzūruoti, kad nebūtume apšaukti homofobais, seksistais ar kitais skambiais epitetais. Tikėtina, kad sulauksime meto, kai už laisvą tiesos žodį būsime tampomi ir po teismus. Kova už laisvę neturi pabaigos, nes gyvename pasaulyje, kuriame viešpatauja „nuodėmės įstatymas“, o ten, kur yra nuodėmė, visuomet reikės kovoti už tiesos žodį ir laisvę“, – 2020 metais vieno interviu metu sakė kardinolas Sigitas Tamkevičius.

Kas yra neginkluotas pasipriešinimas ir kaip kurti jo strategiją, šiandien to galime mokytis iš „LKB kronikos“.

Bažnyčia be ganytojų – mirusi bažnyčia

Sovietų ideologija buvo pagrįsta marksizmu-leninizmu ir ateizmu, kuris pabrėždavo mokslo svarbą ir teigė, kad moksliniai atradimai paneigia bet kokį Dievo buvimą. Religija buvo laikoma stabdžiu visuomenės pažangai, kuri skatino konservatyvias vertybes ir priešinosi socialinėms permainoms, todėl Katalikų bažnyčia buvo laikoma potencialiu oponentu, kuris galėtų organizuoti pasipriešinimą. Valdžia ją kontroliavo ir visai būdais siekė apriboti jos veiklą.

Sovietų valdžios persekiojimas nebuvo visiškai bergždžias: dalis tikinčiųjų prarado ryšį su bažnyčia, buvo sunaikinta daugybė kultūros paveldo objektų, uždarinėjamos bažnyčios, paverčiant jas kalėjimais ir prekių sandėliais. Kunigams buvo draudžiama lankyti parapijiečius, katechizuoti jų vaikus. Kunigai, nepaklusę šiems reikalavimams, būdavo atleidžiami iš pareigų arba sodinami į kalėjimą. Šioje atmosferoje formavosi pogrindinė bažnyčia, kurioje slapta rinkosi tikintieji, meldėsi ir galvojo ką daryti.

„Vienminčiai kunigai kartkartėmis rinkdavomės aptarti einamųjų reikal ir pastoracijos klausimų. Viena didžiausių bėdų buvo neaiški ateitis: kasmet mirdavo kelios dešimtys kunigų, o seminarija savo vartus atverdavo vos penkiems klierikams, kiti likdavo už vartų. Sovietinės valdžios planas buvo aiškus: kuo greičiau iki minimumo sumažinti kunigų skaičių, dirbančius uždaryti klebonijose, o kai kuriuos net užverbuoti savo agentais. Tokiu būdu Bažnyčiai bus suduotas mirtinas smūgis: netekusi ganytojų ji pradės merdėti“, – savo atsiminimuose rašo kardinolas S.Tamkevičius.

S.Tamkevičius: „Sovietinės valdžios planas buvo aiškus: kuo greičiau iki minimumo sumažinti kunigų skaičių, dirbančius uždaryti klebonijose, o kai kuriuos net užverbuoti savo agentais. Tokiu būdu Bažnyčiai bus suduotas mirtinas smūgis: netekusi ganytojų ji pradės merdėti.“

Vieno tokio slapto susitikimo metu kilo sumanymas pradėti reikalauti, kad būtų panaikintas priėmimo į kunigų seminariją limitas. „1968 metais prieš Kalėdas visiems Lietuvos vyskupijų ordinarams, kartu su kunigu Juozu Zdebskiu, įteikėme Vilkaviškio vyskupijos kunigų pasirašytą prašymą daryti žygių dėl Kunigų seminarijos. Šis pareiškimas sovietinei valdžiai buvo tarsi bombos sprogimas – matai, jau ir kunigai užsigeidė laisvės! Kažkuris kolaborantas apie šią peticiją pranešė sovietiniam saugumui. Iš Vilniaus atvykęs KGB pareigūnas mane tardė Vilkaviškio saugumo poskyryje, o kitą dieną iškvietė į Vilniaus KGB rūmus. Per tardymą atrodė, jog net kabineto langai drebėjo nuo KGB 5 skyriaus papulkininkio Kolgovo riksmo, koks aš niekadėjas ir kad daugiau negalėsiu eiti kunigo pareigų“, – knygoje „Viešpats mano šviesa“ rašo kardinolas S.Tamkevičius.

Botagas ir meduolis

Sovietinė valdžia, kaip ir visos diktatūros, kunigų atžvilgiu naudojo dvi priemones: „knūt i prianik“ – botagą ir meduolį. KGB vienus kunigus bandydavo nupirkti privilegijomis ir net pinigais, o neklusniuosius skaudžiai bausdavo. Panašiai elgėsi ir Religijų reikalų taryba: vyskupijų valdytojams leisdavo vienus kunigus paskirti į miesto parapijas, išvažiuoti į užsienį, o valdžiai neįtikusieji galėjo būti paskirti klebonais tik į atkampias parapijas arba altaristais.

„Mane vyskupijos ordinaras net 13 metų negalėjo paskirti klebonu. Sovietinė valdžia laikėsi taktikos tramdyti jiems nepalankius kunigus kitų kunigų rankomis. Pavyzdžiui, Religijų reikalų tarybos įgaliotinis vengdavo valdžiai prasikaltusį kunigą bausti tiesiogiai, bet tai darydavo per vyskupijų valdytojus. Kai man Prienuose buvo uždrausta sakyti pamokslus, tai tiesiogiai padarė ne įgaliotinis. Jis tik išbarė, liepė nuvažiuoti į kuriją ir tenai sužinoti, kaip būsiu nubaustas. Kunigą vikarą valdžiai visuomet būdavo lengviau suvaldyti, nes jeigu šis pasielgdavo ne taip, kaip norėdavo valdžia, pirmiausia pylos gaudavo klebonas, kodėl jis leidžia vikarui savivaliauti. Todėl kunigo skyrimas vikaru arba altaristu anais laikais buvo valdžios priemonė kunigo veiklai kontroliuoti“, – savo prisiminimų knygoje rašo kardinolas.

1969 metais S.Tamkevičiui buvo atimta teisė eiti kunigo pareigas. Paklaustas, kaip jis jautėsi, kai iš jo buvo atimta ilgai brandinta svajonė, kardinolas atsakė, kad anuomet buvo tik du pasirinkimai: prisitaikyti prie sovietinės valdžios reikalavimų ir atlikti tik tai, ko valdžia nedraudžia, arba sąžiningai atlikti visas kunigo pareigas, net jei tektų dėl to ir nukentėti.

„Uždraudimas viešai tarnauti man nebuvo kažkoks netikėtumas, todėl labai ramiai priėmiau šią bausmę. Nesijaučiau pažemintas. Kunigą gali pažeminti tik nekunigiškas elgesys. Tuo metu buvau pradėjęs novicijatą Jėzaus Draugijoje ir atsilikęs 30 dienų rekolekcijas, todėl idealizmo buvo su kaupu“, – prisimindamas anuometinę situaciją, sakė kardinolas S.Tamkevičius.

Sovietmečiu veltėdžių „nebuvo“

Uždraudus eiti kunigo pareigas, reikėjo kur nors įsidarbinti. Sovietmečiu buvo sunku „nieko neveikti“, nes komunistinė ideologija skatino darbo kultą ir socialinę kontrolę. Už sistemingą nedarbą buvo taikomos administracinės bausmės. Su tokio pat likimo draugu kunigu J.Zdebskiu S.Tamkevičius įsidarbino Prienų melioracijoje, per tuos metus padidėjo pažinčių ratas, atsirado patyrimo dirbti pogrindžio sąlygomis. „Tie metai buvo tikra Dievo malonė ir davė tai, ko nebuvo išmokiusi kunigų seminarija“, – prisimena kardinolas.

Atgavus teisę eiti kunigo pareigas, S.Tamkevičius buvo paskirtas į Simną vikaru, tai buvo dar viena Dievo malonė, nes atsirado laisvo laiko, todėl kunigų susitikimuose buvo pradėta svarstyti apie leidinį, kuris žadintų tautinį, religinį sąmoningumą ir atspindėtų katalikų gyvenimo problemas. Ypač šią mintį palaikė geras S.Tamkevičiaus draugas kunigas J.Zdebskis.

Taip 1972 metų kovo mėnesio pirmojoje pusėje, Simno klebonijos mažame kambarėlyje, šviesą išvydo pirmasis „LKB kronikos“ numeris, kurio išleidimo data buvo nutarta laikyti kovo 19 dieną, per Šv. Juozapą, kunigo J.Zdebskio garbei, kuris tuo metu kalėjo Pravieniškių lageryje už vaikų katechizavimą.

Pirmieji bendradarbiai

„Pradėjus redaguoti „LKB kroniką“ reikėjo ieškoti bendradarbių, nepasitikėjau ir savo literatūriniais gebėjimais. Dar dirbdamas Vilkaviškyje buvau susipažinęs su savo klebono kunigo Konstantino Ambraso broliu – lituanistu Kazimieru Ambrasu. Dabar susiradau jį Leipalingyje pas brolį kunigą ir pasisakiau savo rūpestį. Mano džiaugsmui, Kazimieras nesvyruodamas sutiko padėti. Iš anksto susitardavome, kada jis atvyks pas brolį; parengęs numerį kišdavau į užantį ir važiuodavau į Leipalingį. Jo broliui kunigui nieko nesakydavau, kad be reikalo nesisielotų, o po kelių dienų vėl nuvykdavau ir ištaisytą, išbraukytą tekstą parsiveždavau į Simną. Padaręs rašomajai mašinėlei operaciją – pakeitęs raidyną – per kelias dienas numerį perrašydavau. Kazimieras visus pataisymus darydavo ranka, todėl rizika buvo labai didelė: kiekvienu metu bevežant ir perrašant saugumas galėjo paimti rankraščius ir nesunkiai nustatyti pagalbininką. Manau, kad šitai suprato ir Kazimieras, bet dirbo ir baimės nerodė. Mačiau tik didelį norą padėti. Žinoma, ilgai taip tęstis negalėjo, juo labiau po to, kai saugumas pradėjo masiškai daryti kratas ir užvedė bylą Nr. 345“, – savo atsiminimuose rašo kardinolas S.Tamkevičius.

Pasak kardinolo, darbas su „LKB kronika“ labai palengvėjo, kai į talką atėjo seselė Elena Šuliauskaitė. „Per ilgus metus ant jos pečių gulė didžioji darbo našta. Ji puikiai suprato, koks pavojus jai grėsė, bet pasitikėjo Dievu ir dirbo. Vieno tardymo metu KGB tardytojas nieko neišgaudamas iš sesers Gerardos Elenos Šuliauskaitės nusikeikė: „Ot nachališka moteris! Iš karto matosi, kad skaičiusi instrukciją „Kaip laikytis tardymo metu“, – rašoma 1975 metų „LKB kronikos“ 16-ame numeryje.

„Mane dažnai klausdavo, kaip patekau į „LKB kronikos“ redakciją. Ogi labai paprastai“, – šypteli „LKB kronikos“ bendradarbė E.Šuliauskaitė, bet apie tai – kitame ciklo straipsnyje.