Kas toji „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ („LKB kronika“)? Kuo, pažvelgus į praeitį iš dabarties perspektyvos, ji buvo reikšminga? Galiausiai, kokią prasmę ji turi šiandienos Lietuvai, kuri vėl susiduria su didėjančiai agresija iš Rytų pusės?

Paskatino siekis pasipriešinti

1968 metais įvykęs Sovietų Sąjungos įsiveržimas į Čekoslovakiją (dabar – Čekija) ėmė kelti pirmuosius sambrūzdžius, išaugusius į disidentinį judėjimą tiek Rusijoje, tiek kitose buvusiose sovietinėse respublikose. Ne išimtis ir Lietuva, kurioje svarbiausia pasipriešinimo sąjūdžio dalimi tapo katalikų rezistencija.

„Vartant KGB dokumentus aiškiai matyti, kad 8–9 dešimtmetyje vienas iš pagrindinių KGB uždavinių buvo kova prieš pogrindinius leidinius „LKB kroniką“ ir „Aušrą“. Visam šiam darbui vadovavo LSSR KGB pirmininko pavaduotojas, gen. mjr. Henrikas Vaigauskas bei jo valdiniai: 5-osios tarnybos viršininkas plk. Edmundas Baltinas ir tos tarnybos 3-iojo skyriaus viršininkas pplk. Juozas Radzevičius. Kadangi dėl šių leidinių dažnai buvo keliamos baudžiamosios bylos, į darbą būdavo įtraukiami tardymo skyrius, ekspertai, operatyvinis technikos skyrius (OTO), taip pat net iš Maskvos atsiųsti KGB darbuotojai. Nors LSSR KGB 5-osios tarnybos operatyvinės bylos buvo išvežtos ar sunaikintos, iš likusių įrašų baudžiamosiose bylose bei kitoje jų dokumentacijoje matyti, kad sekimo bylų buvo labai daug“, – rašoma LKB kronikos interneto svetainėje, kur galite rasti visus suskaitmenintus pogrindinio leidinio numerius.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius savo atsiminimuose rašo, kad viskas prasidėjo nuo vienminčių kunigų susirinkimų, kuriuose buvo aptariami pastoraciniai ir pasipriešinimo valstybinio masto ateizavimui klausimai. Nėra abejonės, kad KGB sekė šiuos kunigų sambūrius, stengėsi į juos infiltruoti savo agentus ir per juos sužinoti, kas ten dalyvauja ir kas svarstoma. Anuomet Lietuvoje tarnavę kunigai nerimavo dėl Bažnyčios ateities. Susidurdami su nuolatiniu persekiojimu, mąžtančiu dvasininkų skaičiumi ir stojančiųjų į Kunigų seminariją ribojimu, jie ėmė svarstyti galimus šių problemų sprendimus.

Ką daryti?

Šis klausimas nedavė ramybės visiems. „1968 metais, bediskutuojant apie Bažnyčios problemas, kilo sumanymas pradėti reikalauti, kad būtų panaikintas priėmimo į kunigų seminariją limitas, o apie Bažnyčios persekiojimą pabandyti informuoti laisvąjį pasaulį. Telšių ir Vilkaviškio vyskupijose radosi pirmosios peticijos, kurios išgąsdino partiją ir saugumą: už tai vieni kunigai buvo išbarti, kitiems uždrausta eiti pareigas. Peržengti geležinę užkardą tuo metu buvo sunku, bet įmanoma. Pradėjome nuo to, kad šiek tiek informacijos rašomąja mašinėle parašėme ant balto audeklo ir įsiuvome į drabužį moters, važiavusios į JAV. Vėliau pasisekė užmegzti ryšį su Maskvos disidentais. Maskvoje studijavęs Arimantas Raškinis supažindino su Sergejumi Kovaliovu, tapusiu dideliu lietuvių draugu.

1969 metais tuometiniam kunigui S.Tamkevičiui buvo atimta teisė eiti kunigo pareigas ir reikėjo kur nors įsidarbinti. Vasarą kartu su tokio pat likimo draugu kunigu Juozu Zdebskiu dirbo Prienų melioracijoje. Į darbą juos priėmė ir globojo darbų vykdytojas inžinierius Jurgis Brilius. Jis padėdavo ištrūkti iš melioracijos ir dirbti bažnytinį darbą.

 Per tuos metus padidėjo pažinčių ratas, atsirado patyrimo dirbti pogrindžio sąlygomis.

„Tie metai buvo tikra Dievo malonė: jie davė tai, ko nebuvo davusi seminarija. Ne tik man, bet ir kitiems tapo aišku, kad sovietinis registracijos pažymėjimas, kurio turėjimas suteikdavo teisę viešai atlikti kunigo pareigas, nėra išganymas. Svarbiausia, kaip anuomet sakė vyskupas tremtinys Vincentas Sladkevičius, turėti Dievo registracijos pažymėjimą“, – prisiminimais dalijosi kardinolas S.Tamkevičius.

Pradžia

Kunigo S.Tamkevičiaus paskyrimas į Simną vikaro pareigoms buvo kita Dievo malonė, nes turėjo gerą kleboną Juozą Matulevičių ir pakankamai daug laisvo laiko, todėl susirinkę Vilkaviškio vyskupijos kunigai pradėjo diskutuoti apie spaudą: buvo labai reikalingas leidinys, kuris žadintų tautinį, o ypač religinį sąmoningumą, kuris atspindėtų katalikų gyvenimo problemas ir bėdas, nes tuo metu už vaikų mokymą jau buvo nuteisti kunigai Antanas Šeškevičius, J.Zdebskis ir Prosperas Bubnys.

„Petro Plumpos padedamas, paruošiau pirmąjį leidinio numerį, kuriam parinkome „Vivos voco – Gyvuosius šaukiu“ vardą. Norėjome, kad leidinį palaimintų Bažnyčia, todėl nuvykau pas vyskupą tremtinį V.Sladkevičių ir jam parodžiau paruoštą medžiagą. Pavartė, pamąstė, pagyrė sumanymą leisti kad ir kuklų leidinuką ir pasiūlė „Kronikos“ vardą. Pas vyskupą ant stalo gulėjo lenkiškas laikraštis „Kronika“, o Maskvoje buvo labai populiari „Einamųjų įvykių kronika“. Gerai idėjai liko tik pritarti ir tokiu būdu vyskupas V.Sladkevičius tapo „LKB kronikos“ krikštatėviu. Gavęs palaiminimą, su paruoštu leidiniu nuvykau pas kunigą Joną Danylą, nes tokiam svarbiam žingsniui reikėjo gauti savo tiesioginio vyresniojo – tuo metu jis ėjo Lietuvos jėzuitų provincijolo pareigas – leidimą. Provincijolas suabejojo, ar pavyks leidiniui surinkti medžiagos, bet leidiniui pritarė.

Pirmąjį numerį taisė ir savo ranka perrašė Petras Plumpa. Dalį numerio medžiagos perrašė Šv. Šeimos kongregacijos sesuo Genovaitė Navickaitė, o likusią dalį užbaigiau ir subrošiūravęs išdalinau pažįstamiems. Tokiu būdu 1972 metų kovo mėnesio pirmoje pusėje Simno klebonijos mažame kambarėlyje dienos šviesą išvydo „LKB kronika“ Nr. 1. Pagerbdamas Pravieniškių lageryje kalinčio kunigo J.Zdebskio atminimą parašiau datą: kovo 19-oji. P.Plumpa pažadėjo kiekvieno „LKB kronikos“ numerio padauginti apie 100 egzempliorių. Šiam darbui jis turėjo praktikos ir dauginimo aparatą „Era“, – savo atsiminimuose rašo kardinolas S.Tamkevičius.

Taigi, gavęs vyskupo palaiminimą, o vėliau ir vienuolijos vyresniojo pritarimą, kunigas S.Tamkevičius pradėjo „LKB kronikos“ leidybą, kurioje buvo fiksuojami su tikinčiųjų persekiojimu, Bažnyčios veiklos varžymu susiję įvykiai bei jų tikrumą liudijantys dokumentai. Taip pat buvo publikuojami kunigų bei tikinčiųjų kreipimaisi į Bažnyčios vadovus ar tuometinę Sovietų Sąjungos valdžią.

Rizika dėl arešto ir tremties negąsdino

Per ganėtinai trumpą laiką susikūrė slapti informacijos tinklai, kuriais būdavo perduodama informacija naujam „Kronikos“ numeriui. Ji pasirodydavo reguliariai – kas 2–3 mėnesius. Tiek užtrukdavo surinkti leidiniui pakankamą kiekį naujienų, patikrinti, ar informacija yra tikra, neišgalvota, vėliau – parengti ją spaudai bei išplatinti. Po to, kai Lietuvoje buvo parengiamas naujas „Kronikos“ numeris, jis būdavo perduodamas į Maskvą, o iš Maskvos – į JAV. Įdomu tai, kad didžioji dalis talkininkų vieni kitų nepažinojo.

Nepaisydami rizikos asmenine laisve ir profesine karjera, žmonės rinko medžiagą, redagavo, daugino leidinį ir rūpinosi jo platinimu. Talkininkų neatgrasė net persekiojimai, grasinimai bei nuolatinės kratos. Skaičiuojama, kad dėl „Kronikos“ leidimo ir platinimo buvo įkalinta iš viso 17 asmenų (2 kunigai, 4 vienuolės ir 11 pasauliečių). Net ir tuomet, kai 1983 metais buvo suimtas kunigas S.Tamkevičius, „Kronikos“ leidyba nesustojo. Daugiau nei dešimtmetį „Kronikos“ redaktoriumi dirbęs dvasininkas šešis mėnesius buvo tardytas Vilniaus KGB kalėjime, vėliau nuo 1983-ųjų iki 1988-ųjų kalėjo Permės ir Mordovijos lageriuose.

„1984 metų kovo 23 diena Urale, Polovinkoje, mane labai nustebino. Vėl buvau iškviestas į „vachtą“ ir šįkart sutikau... savo tardytoją papulkininkį Urboną. Greičiausiai jis atskrido tuo pačiu lėktuvu, kaip ir mano viešnios seserys vienuolės. Urboną labiausiai domino pogrindyje veikiantis Katalikų komitetas. Tardytojas paaiškino, kad visi nariai iš jo išstojo, bet atsirado pogrindinis Katalikų komitetas. Ką aš apie jį galėčiau papasakoti? Paaiškinau, kad aš tikrai apie jį nieko nežinau, nes išties nieko ir nežinojau. Buvo malonu išgirsti, kad Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti persitvarkė ir veiklos nenutraukė. Po geros valandos papulkininkis, nutaisęs draugišką miną, uždavė netikėtą klausimą: „Jau viskas – teismas, bausmės paskyrimas – praeityje. Sakykite, juk jūs buvote „Kronikos“ redaktorius?“ Tikriausiai Dievo Dvasia mane įkvėpė ir į klausimą atsakiau klausimu: „Kadangi redaktorius sėdi lageryje, tai „Kronika“ tikriausiai neina?“ „Eina“, – atsakė tardytojas ir nieko daugiau neklausė. Tardytojo žodžiai „Kronika“ eina“ man buvo be galo brangūs, nes tiek laiko buvau nežinomybėje apie jos likimą po mano suėmimo. Ačiū Dievui, mano talkininkai neišsigando, nepasimetė ir toliau darbuojasi! Dėkojau Dievui už šį susitikimą su tardytoju, nes ta jo frazė man buvo panaši į velykinę žinią“, – savo dienoraščių knygoje „Priespaudos, kovos ir nelaisvės metai, 1968–1988“ rašo kardinolas S.Tamkevičius.

1988 metais jis vėl buvo ištremtas į Sibirą, tačiau po pusmečio grįžo į Lietuvą. Visus šiuos metus „Kronikos“ leidybą išlaikė kunigas Jonas Boruta SJ bei seserys vienuolės – Gerarda Elena Šuliauskaitė, Bernadeta Mališkaitė, Ona Šarakauskaitė, Nijolė Sadūnaitė, Virginija Kavaliauskaitė, Gražina Navickaitė ir kt.

Kad „Kronikos“ leidybos darbai buvo sumaniai planuojami, patvirtina faktas, jog per 17 jos gyvavimo metų Sovietų Sąjungos saugumo pareigūnai nesugebėjo sustabdyti jos leidybos. Juolab kad šiuo tikslu dirbo nemažos saugumiečių grupės. Per šį laikotarpį taip pat nebuvo aptikta ir tikroji „Kronikos“ leidybos vieta. Patys „Kronikos“ žmonės tai vadina Dievo stebuklu.