Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
„Veidrodėli, veidrodėli, ar viską iki šiol gerai dariau?“

Lietuvos švietimo padangėje vėl pakvipo mokytojų streiku. Mokslo metų išvakarėse didžiausia šalies profesinė sąjunga – Lietuvos švietimo ir mokslo profesinė sąjunga (LŠMPS) – paskelbė, kad rugsėjo 4 d. inicijuoja Lietuvos švietimo ir mokslo šakos kolektyvinės sutarties atnaujinimo procedūrą.

 Derybas tikimasi baigti iki spalio pradžios, kai Vyriausybė galutinai sudėlios 2024 m. valstybės biudžeto projektą. Šis terminas yra esminis, nes, norint įgyvendinti profesinės sąjungos reikalavimus, kitų metų biudžete reikia suplanuoti reikiamus finansinius išteklius. Tačiau į situaciją noriu pažvelgti kiek kitokiu aspektu ir iškelti klausimą: „Ar Vyriausybė ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) yra tinkamai pasiruošusios vertinti profesinės sąjungos reikalavimus ir apsispręsti dėl jų?“

Į šį klausimą aiškaus atsakymo negali būti, nes Lietuvos švietimo sistemoje metai iš metų vyksta paradoksalūs procesai, kuriuos galima pavadinti uždaro rato sindromu. Schema gana paprasta. Pirmiausia atsiranda problema, dėl kurios kyla mokytojų protestai. Švietimo valdžia ima problemą spręsti priimdama naują teisės aktą arba keisdama buvusį. Situacija nesikeičia arba keičiasi nežymiai, nes nėra kontrolės mechanizmo kaip vykdomi ką tik iškepti teisės aktai. Tai vėl gimdo problemą, kurios taisymo ima reikalauti mokytojai. Vėl pradedami ruošti teisės aktų pakeitimai, vėl niekas rimtai nekontroliuoja jų vykdymo, vėl problema, vėl protestai ir t.t. Žodžiu, ratas sukasi!

Pažvelkime, kurias švietimo sistemos problemas siūlo taisyti LŠMPS, keičiant šakos kolektyvinę sutartį. 2019 m. įvedus etatinį mokytojų darbo apmokėjimą, išryškėjo tam tikri šios sistemos trūkumai ir jas profesinė sąjunga siūlo taisyti. Tačiau ne mažiau problemų sukuria jau galiojančių teisės aktų nesilaikymas. Su retomis išimtimis visose mokyklose yra nepaskirstoma dalis etatų, taip neapmokant dalies mokytojų dirbamų darbų. Neretai pasitaiko, kad 700 ir daugiau metinių kontaktinių valandų dirbantiems pradinių klasių mokytojams nėra suformuojamas pilnas etatas, nors to reikalauja ŠMSM ministro įsakymas. Dar dažniau pasitaiko, kad etatu progimnazijoje, pagrindinėje mokykloje ar gimnazijoje dirbančiam mokytojui yra nustatytos daugiau nei 888 metinės kontaktinės valandos, nors tokia maksimali tiesioginio darbo su mokiniais valandų riba yra nustatyta darbo apmokėjimo įstatyme. Švietimo priežiūrą vykdančioms institucijoms bent kiek griežčiau pažiūrėjus į išvardytus prasilenkimus su teisės aktų reikalavimais, aiškiau matytume, kur link reikia tobulinti mokytojų darbo apmokėjimo sistemą.

Nemažų problemų yra finansuojant ikimokyklinio ugdymo programas vykdančias įstaigas bei švietimo pagalbą teikiančius specialistus. Nors tiek viena, tiek kita priskiriama prie savarankiškų savivaldos funkcijų, tačiau liūto dalį reikalingų finansų Vyriausybė skiria kaip tikslinę dotaciją. Savivaldybėms tam, kad šios švietimo sistemos sritys tinkamai funkcionuotų, tereikia nedidele dalimi prisidėti prie jų finansavimo. Deja, situacija yra prasta. Nemaža dalis savivaldybių ne tik, kad neskiria savo biudžeto lėšų, reikalingų efektyviai švietimo pagalbai organizuoti, bet ir apskritai bando išsiversti tik su Vyriausybės skiriamomis dotacijomis. Ir taip besielgdamos savivaldybės, Lietuvos savivaldybių asociacijos lūpomis, kaltina ŠMSM ir Vyriausybę chroniškai trūkstant lėšų švietimo pagalbos mokiniams teikimui. Supuvusi vyšnia ant šio neskanaus torto yra tai, kad praeitų metų pabaigoje savivaldybės į valstybės biudžetą grąžino 3,3 mln. eurų nepanaudotų lėšų švietimo pagalbai organizuoti! Labai panaši situacija ir ikimokyklinio ugdymo finansavime. Nenorėdamos prisidėti prie šios savarankiškos funkcijos įgyvendinimo, pačios savivaldybės bei jų skatinami įstaigų vadovai apeidinėja teisės aktų reikalavimus, žūtbūt besistengiant taupyti pinigus tiek vaikų, tiek darbuotojų sąskaita. Taip darželiuose atsiranda didesnis nei leidžia higienos normos vaikų skaičius grupėse, jose neužtikrinamas reikalingas darbuotojų skaičius, ikimokyklinio ugdymo mokytojams neskiriamos nekontaktinės valandos, kurių nuo šio rugsėjo dar padaugės. Ypač masiškai tai yra daroma vasarą, dažnai tiesiog meluojant mokytojams apie tai, kad šiltuoju metų laiku dalis teisės aktų tiesiog negalioja.

Ne vienerius metus profesinės sąjungos reikalauja priimti sprendimus, kurie leistų sumažinti maksimalų mokinių skaičių klasėse. Tačiau šiai dienai ir dabar galiojantys teisės aktai, numatantys daugiausia 24 mokinius I – IV bei 30 mokinių V – XII klasėse, nėra vykdomi. Visos nacionalinės Lietuvos vyrų krepšinio komandos žaidėjų rankų ir kojų pirštų neužtektų suskaičiuoti klasių, kuriose faktiškai mokosi daugiau mokinių nei tai numato Vyriausybės nutarimas. Bjaurų šios situacijos kvapelį sustiprina faktiškai įteisinta apgaulės schema. Ministerijos sukurtoje bei administruojamoje Švietimo valdymo informacinėje sistemoje (ŠVIS) nerasime įregistruotos nė vienos didesnės nei leidžiama klasės. Tačiau mokyklose rasime po 25 – 27 pradinėse ir 31 – 33 vaikus vyresnėse klasėse. Šia „gudravimo“ schema sumedžiojami du pastipę zuikiai – per didelę klasę turinti mokykla gauna lėšas finansuoti neegzistuojantį klasės komplektą, o didelėje klasėje mokytojui pabloginamos darbo sąlygos. Ir visa tai daroma tuo metu, kai nei bendrojo ugdymo mokyklų finansavimo tvarka, nei Vyriausybės nutarimas dėl mokyklų tinklo formavimo taisyklių netrukdo savivaldybėms savarankiškai priimti sprendimus dėl mažesnių klasių formavimo. Taip, neturint didelių papildomų išlaidų, galima būtų pagerinti mokinių ugdymosi bei mokytojų darbo sąlygas. Deja, nuolat dėl savo savarankiškumo ribojimo virkaujančios savivaldybės, neranda savyje politinės drąsos savarankiškai priimti sprendimus, kuriais būtų mažinamas mokinių skaičius klasėse.

Taigi, rugsėjo 4 d., gavus LŠMPS siūlymus keisti Lietuvos švietimo ir mokslo šakos kolektyvinę sutartį, ŠMSM ministrui Gintautui Jakštui, kartu su gausiu būriu savo darbuotojų, vertėtų pažiūrėti į veidrodį ir sąžiningai atsakyti į klausimą: „Ar esame viską padarę, kad būtų tinkamai įgyvendinti dabar galiojantys teisės aktais?“ Ir tik sąžiningai, žiūrint sau patiems į akis, atsakius, imtis vertinti LŠMPS siūlymus dėl kolektyvinės sutarties. Tada ir susitarti bus lengviau, ir susitarimais pasiekti pokyčiai realiai pagerins situaciją Lietuvos švietime.

Audrius Jurgelevičius

Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas

Rekomenduojami video