Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Sisteminė krizė, senatas ir savigarba

Mus apėmusi krizė reikalauja neeilinių, tikrai neįprastų sprendimų. Nes krizė sisteminė.

O kas tai yra – sisteminė?

Ji ištinka tada, kai, liaudiškai tariant, prakiūra visi galai – stogas bėga, vaikai susvetimėja, žmona palieka, darbas krinta iš rankų ir nebeišmanai, kas geriau – arbatos puodelis ar kulka į kaktą. Žodžiu, viskas prakiurę. O kurią skylę pirmiausiai užkimšti – nežinia.

Kitados manoji Aneliukė iš Troškūnų patarė: „Melskis, vaikeli, kai baisu, ir geriausia, jeigu melsies užsimerkęs“. Aneliukė žinojo, ką sakė, žinojo ir žodžius, o ir melstis mokėjo užsimerkusi. Man nepavyks nei atsimerkus, nei užsimerkus. Nes meldžiantis reikia kreiptis į Dievą, o ant žemės gyvenant, ne bažnyčios kieme, žinai, kad Dievas nepadės – jis mėgsta išmanius ir žinančius, ką daryti. O ką tu, žmogau, žinai? Skylės prieš akis, ir pro visas bėga.

Apstoję Seimą piliečiai tarsi žinojo, ko norėjo – Seimą paleisti. Pastatė kartuves? Ne išeitis – visų neiškarsi. Kartuvės tik simbolis, ne sprendimas, o Seimo paleidimas būtų blogas sprendimas – jokių garantijų, kad išrinktų geresnį. Pusė rinkėjų vėl neitų balsuoti, o prie balsadėžių subėgtų vis tie patys – globalistai, megztų berečių anūkai, kelių klanų klanai – išsirinktų, matyt, dar blogesnius. Pinigai, pinigai… Ir fanatizmas.

O juk reikia tikrai išmanančių, ne politikuojančių atstovų. Nes būtina kuo greičiau užkaišyti sisteminės krizės skyles – žemės ūkio krypčių, supirkimo kainų, bankų, prekybos tinklų, mokesčių, mokyklų ir net pasienio. Juk aišku, kad būtina atgaivinti žmogaus tikėjimą valdžia, o kartu ir gausia šeima. Tada Lietuvai dar būtų šansas. Antraip – nieko gero nebebus.

Žodžiu, reikia Senato, kuris atgaivintų pasitikėjimą aukščiausia valdžia.

Pasitikėjimo reikia net ne valdžia, o jos veikimu. Reikia tikėjimo, kad beprotybę primenantys įstatymai bus sustabdyti aukštesniųjų rūmų – Senato valia. Tai leistų žinoti, kad valdžia pagaliau „save kontroliuoja“. Ir ne atsitiktiniai Prezidento veto, o nuolat veikiantis organas kontroliuoja Seimo daugumą. Sisteminės krizės sprendimas – tik toks.

Pradėti reikia. Spręsti reikia. Kad ir ne iš sykio bus rezultatas, bet pramušti pykčio ir įniršio jūrą reikia. Senato vėliava.

Žinoma, angelų neišrinktume ir į senatą. Bet būtų aišku, kad renkame rimtesnius žmones, ne piemenis. Kokius 40 senatorių su cenzu – sulaukusius 40 metų amžiaus, su aukštuoju išsilavinimu, turinčius patirties viešajame sektoriuje. Tai įmanoma. 17 Europos valstybių veikia vienokie ar kitokie parlamentų aukštesnieji rūmai, ir todėl įstatymus Europos tautos leidžia didesnės kokybės negu mūsų Lietuvėlėje.

Valstybės savigarba dabar tiesiogiai susijusi su Senatu.

Ir dar leiskite pasidalinti vienu pastebėjimu, kuris dreskia akis ir sielą. Tai – anglų kalbos smelkimasis. Globalistai sako, kad tai – nesustabdomas vyksmas. Esą „vietos kalbos“, ir lietuvių kalba, modernaus pasaulio platybėse susitrauks iki nykstamai mažo dydžio. Bet kas tos „platybės“? Žmogaus gyvenimui reikia žmogiškos vietos, o platybės ir imperijos tą žmogišką vietą kaip tik naikina. Anglų kalbos imperija mus naikina. Kas toliau?

Kol kas pastebėjau štai ką: nei latviai, nei lenkai tokiu mastu, tiek daug anglų kalbos viešai nevartoja. Tai tik mes. Apie Rusiją ir Baltarusiją kalbėti nereikėtų, bet įvažiavus į šiaurės ir pietų kaimynų miestus išsyk matai – angliškų užrašų perpus mažiau. Firmų pavadinimai? – taip, jie originalūs, visur tie patys. Bet jų paaiškinimai, firmų paslaugų rūšis – valstybinėmis kalbomis. Savigarbos daug daugiau.

O pas mus? – vajetau. Daugelis Vilniaus senamiesčio parduotuvių jau tik angliškai užsirašo „Open“ arba „Closed“.

Štai tau, boba, ir sisteminė krizė. Galvoje toji krizė, ir geisme kuo greičiau „į ką nors didesnio įsilieti“.

Tėvas Stanislovas sakydavo: mūsų „noras kažkur įsilieti“ yra baisingiausias mūsų priešas.

Rekomenduojami video