Netikėtai anksti kloniais ir miškais atplūdus šilumai su sparnuočių klegesiu, miškuose turėtų lyg tai būti ramybė. Paukščiai renkasi vietas perėjimui, dauguma žvėrių su prieaugliu. Bet miškuose netyla galingos miško ruošos technikos gausmas. Miško kirtėjai turėtų laikytis elementarių taisyklių ir nuo balandžio iki birželio  nevykdyti kirtimų. Miškininkai gerai žino, kad vertingiausia mediena yra ruošta vėlyvą rudenį ar žiemą, o ne kai prasidėjus pavasario vegetacijos periodui, medis pilnas gyvybės syvų. Tai čia tik viena problema, o yra daug svarbesnių. Miškai tebekertami plynai ir didelė medienos dalis, kaip žaliava, keliauja į užsienį. O žaliavą pardavęs nesukursi aukštos pridėtinės vertės. Man skaudžiausia, kai miškų savininkai tebemato tik pajamas, pelną iš apvalios medienos realizavimo. Kažkada rašiau, kad mišką galima prilyginti simfoniniam orkestrui su daugybe instrumentų (segmentų), kurie galėtų duoti pajamų, kurtų darbo vietas. 

Pabandysiu dar kartą išvardinti, ką galima veikti miške:

• Iškerti ir parduodi apvalią medieną, o ją verti į medienos ruošinius. Iš jų gamini įvairiausius gaminius. 
• Įveisi medelyną su perspektyviomis  medžių, krūmų rūšimis. Ateityje dėl klimato kaitos spygliuočius reikės pakeisti vertingomis lapuočių medžių rūšimis.
• Renki uogas, vaistažoles, sulą (beržo, klevo), grybus ir juos kultivuoji.
• Aptvaruose augini elninius žvėris, drevėse plėtoji bitininkystę (galimai padidėjus meškų populiacijai, taip bus nesudėtinga apsaugoti bites).
• Dalyvauji retų nykstančių gyvūnų atkūrimo programose (kilniojo erelio, tetervino, žalvarnės, voverės skraiduolės ir kitų).
• Plėtoji tvenkininę žuvininkystę, o kartu tai vandens rezervuaras miško gaisrui gesinti.  

Žinoma, būtų galima dar keletą segmentų (,,instrumentų“) pasiūlyti. Gal kokiam rimtam miško savininkui ir keisti kai kurie mano išvardinti segmentai, kurie leistų pragyventi ar bent kiek gauti pajamų. Atrodo, kaip pragyventi iš miško uogų. Normaliais metais  1 ha mėlynynų pribrandina apie 600 kg uogų, bruknynai – nuo 30 iki 590 kg. Žinoma, vien iš to nepragyvensi, bet, tarkim, jeigu iš miško uogų pagaminsi vyną, situacija pinigine išraiška padidės kartais. Kadaise pas gerą bičiulį teko ragauti iš miško uogų (mėlynių, aviečių, girtuoklių, bruknių) pagamintą vyną. Tas skonis neprilygsta jokiam kitam vynui. Arba paimkime grybus. Vargu ar iš miške surinktų pavasarinių bobausių, briedžiukų, voveraičių, baravykų, rudmėsių ar žaliuokių daug uždirbsi. Nebent mišką specialiai įsėsi vertingų grybų miceliu. Tiesa, rezultatų šiuo atveju gali tekti ilgai laukti. O kodėl nepabandžius kultivuoti japonų grybus  shiitake (šitakė, valgomasis dantenis). Dabar gaila žiūrėti, kai beržai pjaunami malkoms, geriausiu atveju dalis jų tenka baldų gamybai, o ne vertingų grybų auginimui, sulos rinkimui.

Galėčiau ir su kitais segmentais pažaisti, kaip gauti papildomų pajamų. Iškirtus ir pardavus 1 ha brandaus miško, galima gauti 15–20 tūkst. eurų, bet kito miško šioje vietoje tektų laukti  50–80 metų. Per tą laiką vėl iki medienos realizacijos bus tik išlaidos atsodinimui, priežiūrai nuo žvėrių ir kitiems darbams. Palikus nenukirstą mišką, kasmet iš 1 ha gautume nedideles pajamas, bet, manau, per 10–20 metų jos prilygtų plynai iškirsto miško vertei, o brandus miškas dar keletą dešimtmečių galėtų didinti medienos tūrį, absorbuoti CO2. Žinoma, turėti būti  ir vandens telkinių, kurių vanduo būtų  naudojamas galimų gaisrų atveju. Tai aktualu kasmet šiltėjančio klimato fone. O šalia vandens įveisto medelyno medeliai būtų laistomi šio telkinio vandeniu. O jei dar jame ir žuvų turėtume – vėl papildomos pajamos. 

Plačios galimybės atsirastų įvairiausiai edukacinei veiklai, jaunimą supažindinant su miško verslais, itin su senais amatais – medžių anglies gamyba, drevinė bitininkystė, gontų, skiedrų, balanų gamyba ir dar daug kitų. Dabar, kai plačiai kalbama apie žiedinę ekonomiką, tai miškų valdos yra idealiai tam tinkama terpė. Kai visuomenė aršiai kritikuoja plynus kirtimus, Aplinkos apsaugos ministerija nusiteikusi leisti juos atlikti tik 4 ha, dabar leidžiama 8 ha plote. Tad atsirastų galimybė tose kirtavietėse pradėti daryti kažką kitaip, nei anksčiau.

Man sunkiai suvokiama, kaip urėdijos, turėdamos keliasdešimt tūkstančių hektarų miškų ir mažai darbuotojų (jų skaičius linkęs mažėti), sukuria gana nedidelę pridėtinę vertę,. Ta proga negaliu nepaminėti  kolegos iš Kretingos, kuris miesto centre 6 arų namų valdoje su gana daug statinių praktiškai apsirūpina maistu dviem asmenims. Galima būtų ūkininkauti panašiai, kaip ir anas ūkininkas savo valdose. O kai valdai didelius plotus, gali laisvai pragyventi iš grūdininkystės, jei mažesnės valdos, tai vertiesi gyvulininkyste, jei dar mažesnės – sodininkyste, ar įvairias daržoves, gėles augini tiesiog šiltnamiuose. O miškų urėdijos, turinčios didelius miškų plotus su nedideliu darbuotojų skaičiumi, gali išgyventi realizuodamos vien tik apvalią medieną kaip žaliavą, Tai, manau, pats blogiausias ūkininkavimo būdas. Kuo mažesni miškų plotai, tuo daugiau reikėtų naudoti minėtų segmentų, tada nereikėtų panikuoti, kad neleidžiama miškų kirsti draustiniuose, palei magistralinius kelius, pasienio ruože. Kaip tik neleidžiant masinių kirtimų ir vykdant kitą veiklą, privačių miškų savininkai galėtų turėti pajamų. Žinoma, tai segmentinei veiklai reikia lėšų, kaip sakoma – be finansų nėra šansų.

Prieinu prie pagrindinės, esminės problemos. Kol kas valdžiažmogiai neleidžia privačiuose ūkiniuose miškuose turėti net elementaraus vasarnamio, ką siūlo aušriečiai. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas pritarė Teisės departamento išvadai kad ,,Laikinųjų poilsinių statinių (vasarnamių) statyba miško žemėje sukurtų prielaidas stichiškam (nekontroliuojam) miškų užstatymui…“ Tuomet kam yra sukurtos kontroliuojančios instancijos? Nemanau, kad tai būtų pati didžiausia problema. Žiūrėkim, kiek pristatyta sodybų prie gražiausių ežerų, draustiniuose, kur net leidimų negalima buvo išduoti. Netikiu, kad miškų savininkai masiškai pultų statyti vasarnamius miškų žemėse. Jei rimtai, gal ir nereikėtų leisti vasarnamių statyti miškuose, bet leisti kurti miško sodybas su visais statiniais, kur miškininkai ryžtųsi miško turtus naudoti pagal žiedines ekonomikos principus, ką ir bandžiau pasiūlyti. Žinoma, yra ir daugiau galimų segmentų, bet pradžiai užtektų ką siūlau. 

Ką laimėtume? Pakiltų miškininko specialybės prestižas, būtų taupiau naudojami miško ištekliai, pagaliau gyvenant miške, neramiais laikais ir šiokį tokį prieglobstį turėtume kaimyno agresijos metu. Medieną leisti naudoti tik vietiniams poreikiams, baldų ir medinių namų statybai, ką, atrodo, lyg tai jau bandoma propaguoti. Ir jokio žaliavinės medienos eksporto. 

Miškininkai neturėtų būti diskriminuojami. Kodėl ūkininkai gali vystyti įvairią žemės ūkio veiklą, o miškininkui tai tabu. Kiek dabar žalos padaroma plynai kertant miškus, nemanau, kad tiek jos būtų padaryta, įkuriant miškininko sodybą. Ir miško gyvūnijai susidarytų palankesnės sąlygos išgyventi. Gal teisininkai yra mažai susipažinę su biologijos žiniomis, kad gyviems organizmams reikia mozaikinės aplinkos, kraštovaizdžio, tuomet ten ir bioįvairovė bus didesnė. Galėtų Vyriausybė leisti pabandyti vieną kitą tokį pilotinį projektą įgyvendinti, o jam pasiteisinus – plačiau tai įdiegti miškų valdymo sistemoje. Tikiu, toks ūkininkavimas sudomintų ir kitų šalių miško savininkus. 

O dabar palikime miškus ramybėje, leiskime gyvūnams ramiai išsiauginti sau pamainą.