Minėdami lietuviškos spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną kalbėjomės su darbėniške, Lietuvos kalbininke, visuomenės veikėja, humanitarinių mokslų daktare Jūrate Sofija Laučiūte. Apie lietuviškos kalbos svarbą, tarmes, literatūrą ir Žemaitiją, kurioje Jūratei Sofijai širdis atsigauna.
– Galbūt klausimas nuskambės šiek tiek filosofiškai, tačiau
žinant, kad didelę gyvenimo dalį praleidote Vilniuje, norisi paklausti,
tad kaip dabar teka saulė Žemaitijoje lyginant su Vilniaus?
– Anksčiau man Vilnius buvo tokia pat miela vertybė širdžiai, kaip ir
mano Žemaitija. O dabar mano širdis yra Žemaitijoje, o Vilnius yra mano
valstybės sostinė, kurioje sutelkta visa administracija, turiu galvoje
ir Vyriausybę, ir Seimą, ir Prezidentą. Į Vilnių žvelgiu šaltai,
realistiškai. Kur reikia gerbiu, o kartais galiu ir pakritikuoti ir
nusisukti, nepalikus širdy kokios tai žaizdos ar tuštumos ir grįžti į
Žemaitiją, kur širdis atsigauna.
– Prakalbote apie vietovių trūkumus ir privalomus. Prisimenant
Mikalojų Daukšą ir jo „Prakalbą į malonųjį skaitytoją“, kurioje rašė,
kad tauta yra niekinga jei ji neturi savų ir tarsi įgimtų trijų dalykų:
tėvų žemės, papročių ir kalbos. Kaip manote, vis dar turime tai apie ką
kalbėjo Daukša?
– Manau, kad Lietuvoje tikrai yra žmonių, kurie ir šiandien mąsto taip
kaip Daukša ir brangina šias vertybes. Bet jeigu mes kalbame apie
valstybę, tuomet tai nėra valstybės politika ir dėl to yra labai
apmaudu. Žinoma, tiek vienas žmogus, tiek daugiau gali labai daug
padaryti, bet tada jiems reikia su valstybe tarsi kovoti. Kaip
priversti, kad valstybės politika vadovautųsi šiais Daukšos žodžiais?
Juk keitėsi ir vyriausybės, ir prezidentai, o dažnai jų veiksmai
prieštarauja žodžiams.
– Nuo 2011 iki 2019 m. buvote Kretingos rajono savivaldybės
Tarybos nare, dirbote Švietimo komitete. Kaip apibūdintumėte tarybos
narių kalbą?
– Jeigu imti Tarybą kaip kolektyvą – buvo ir labai malonių momentų.
Didžioji dauguma žemaičiai, tad kartais per posėdžius pamiršdavome, kad
reikia kalbėti valstybine kalba, bet mėgdavome pajuokauti ir
žemaitiškai. Ir be jokių pretenzijų, kad žemaitiška kalba būtų aukščiau
valstybinės. Ir kai dirbau savivaldybėje man visuomet buvo įdomu stebėti
kaip vykdavo žemaitiškų skaitymų konkursai, tai ir pati dalyvaudavau,
ir dar paraginau keletą tarybos narių. Yra gerų dalykų ir, tiesa, jie
dažnai yra spontaniški. Jie nėra reguliarūs. Būtų gerai jei atsirastų
reguliarumas, tęstinumas. Žvelgiant į mokyklas, tai dažniau tampa
proginiu, o ne tradiciniu reiškiniu. Nors labiau norėčiau pasidžiaugti
įvairiomis žemaitiškumo iniciatyvomis, nei peikti ar kritikuoti.
– Kaip keitėsi, transformavosi visuomenės požiūris į lietuvių
kalbos vartoseną? Ar galima įžvelgti intensyvėjančią nepagarbą
valstybinei kalbai?
– Prisiminkime, kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje ir kai pirmą
kartą atgavo nepriklausomybę ir tapo Lietuvos Respublika. Tuomet didelis
dėmesys buvo skiriamas bendrinės lietuvių kalbos tobulinimui, kūrimui,
gramatikai, dėmesys žodynams. Kitaip sakant, viskas buvo gerbiama,
mokoma ir didžia dalimi išmokoma. Buvo gausus būrys kalbininkų.
Kai šiandien visa tai stebiu, imu matyti, kad sovietiniais laikais
lituanistai daugiau darė, daugiau padarė, daugiau rūpinosi. Pavyzdžiui,
kiek daug anksčiau būdavo dedama pastangų, kad teatre žmonėms skambėtų
taisyklinga lietuvių kalba. O dabar? Anksčiau siekė visur įvesti rusų
kalbą ir tai atrodė pasibaisėtina. Tai atrodė kaip grėsmė, kad nuo
mažens vaikai negalės taisyklingai įsisavinti lietuvių kalbos. O dabar
anglų kalba darželiuose vertinama kaip kokia gėrybė.
Dabar viską norima paleisti savieigai. Tie profesoriai ar docentai,
kurie sako, kad nereikia versti mokytis lietuvių kalbos taisyklių, jie
žemina savo kalbą, galvodami, kad ja daugiau niekas nenorės domėtis,
taip kaip mes dabar mokomės anglų, kinų, prancūzų ar lenkų. Pamėginkite
įsivaizduoti, jūs norit išmokti kokią nors kalbą, ieškote mokytojų,
klausiate kaip išmokti, o jie sako: „ai, kaip norite taip ir tarkite“.
Juk taip nėra. Yra gramatikos taisyklės, taip pat turi žinoti žodžio
pagrindinę prasmę, jo reikšmę, kad būtum suprastas.
– Kaip apibūdintumėte, kokią kalbą dažnai girdime meno kultūros erdvėse?
– Daug kas galvoja, kad lietuvių kalba niekam nereikalinga, nors
neseniai per radiją girdėjau, jog daugėja užsieniečių norinčių išmokti
lietuvių kalbos. Juk jų nemokinsi tokia kalba, kaip kalba peliukai iš
,,Dviračio žinių“.
Vyrauja nuomonė, jog kaip išmokstama kalbėti namuose, gatvėje, savo
aplinkoje – tarsi su tokia kalba galima eiti į viešumą, lipti į Seimo
tribūną, televiziją. Teatro aktoriai ir dainininkai anksčiau buvo mokomi
aiškiai tarti žodžius, jų galūnes, kad žiūrovas sėdėdamas teatro salės
gale puikiai girdėtų ir suprastų kas kalbama scenoje. Dabar vyrauja
vadinamasis demokratiškumas – kalbėti kaip kam širdelė geidžia, o iš
tiesų yra didžiulė panieka kalbai.
Anksčiau aktorius, radijo ir televizijos laidų vedėjus, diktorius
lietuvių kalbos mokino žemaitis Vytautas Vitkauskas, jis dirbo Lietuvių
kalbos institute. Jis, būdamas užsispyręs žemaitis, pasakė: „noriu
įrodyti, kad žemaitis gali išmokti kalbėti tobulai bendrine lietuvių
literatūrine kalba“. Mano nuomone, jei mes patys sakysime, kad lietuvių
kalba sunki, mes rodysime savo neišprusimą. Orus žmogus neleis sau
sakyti, kad mano kalba sunki ar kam jos reikia.
Vertinu tiek žemaičių, tiek suvalkiečių ar dzūkų tarmes, bet manau
susikalbėti vieni su kitais turėtume bendrine lietuvių kalba. Jei ir
nemoki, reikia stengtis mokėti ir tarti, ir kirčiuoti, ir tinkamus
žodžius pavartoti, sintaksę suprasti. Tai pagarba mūsų kalbai. Mano
nuomone, jei žmogus neturi pagarbos savo kalbai, tėvams, tėvynei tai jis
yra labai žemos vertės žmogus.
– Prieš dvejus metus daug diskusijų sukėlė Lietuvių kalbos ir
literatūros bendrojo ugdymo programos projektas, kuriame numatoma
išbraukti iš 11 – 12 klasių lietuvių kalbos ir literatūros bendrojo
ugdymo programos užsienio rašytojus klasikus. Kaip vertinate pasiūlymą
atsisakyti Šekspyro, Gėtės, Kamiu ir kt. kūrinių analizės kaip
privalomos?
Čia vėlgi yra keblus dalykas. Yra pamoka lietuvių kalba ir literatūra. Į
literatūrą turėtų įeiti europinio lygio šedevrai. Kai aš mokiausi, tai
mums tokios problemos nekilo. Buvo lietuvių kalba ir literatūra, buvo
labai platus spektras lietuvių rašytojų, buvo ir užsienio literatūros,
net jeigu egzaminai buvo tik lietuvių literatūros ir laisva tema.
Baigusiam vidurinę mokyklą jaunam žmogui svarbu bent žinoti kas yra
Baironas, Dikensas, Hugo ar Balzakas. Nebūtinai nuodugniai, bet žinoti,
kad jie tokie yra. Nesvarbu kokį darbą dirbsi, bet atsidūręs
apsišvietusioje kompanijoje svarbu suprasti su kuo šie autoriai
„valgomi“. Žinios – ne kupra.
– Gegužės 7 diena minima kaip lietuviškos spaudos atgavimo,
kalbos ir knygos diena. Ką svarbu akcentuoti prisimenant šią reikšmingą
dieną? Kokį žemaičių indėlį išskirtumėte?
– Norisi pasakyti ačiū tiems didiesiems žemaičiams, kurie išmokė visą
Lietuvą skaityti. Dėkinga Motiejui Valančiui, Jurgiui Pabrėžai, Simonui
Daukantui, kad jie dėjo pamatus lietuviškai raštijai, skaitymui, kad jie
kūrė tekstus.
Mane erzina, kad žemaitiškumu kažkas laiko tuos rusiškus, slaviškus
skolinius, bet taip yra iš nežinojimo. Ne visi yra baigę lituanistiką ir
nesupranta kas yra skolinys, kas neskolinys. Tarkim, suvalkiečiai kalba
suvalkietiškai, nes galvoja, kad tai ir yra lietuvių kalba, jie kitaip
ir nemoka. O žemaitis kalbėdamas savo tarme, žino, kad kalba ne lietuvių
kalba. Dažnai sakau, kad yra ne žemaičių tarmė, o žemaičių kalba.
Džiaugiuosi, kad iki šiol yra išlikę žemaičių, kurie didžiuojasi, kad
jie yra žemaičiai ir nebijo ruokoutis žemaitiškai ar bus Vilniuje, ar
Kaune, ar autobuse. Žemaičiams būdinga nepasiduoti, išlaikyti savo
individualybę.