Minėdami lietuviškos spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną kalbėjomės su darbėniške, Lietuvos kalbininke, visuomenės veikėja, humanitarinių mokslų daktare Jūrate Sofija Laučiūte. Apie lietuviškos kalbos svarbą, tarmes, literatūrą ir Žemaitiją, kurioje Jūratei Sofijai širdis atsigauna.

– Galbūt klausimas nuskambės šiek tiek filosofiškai, tačiau žinant, kad didelę gyvenimo dalį praleidote Vilniuje, norisi paklausti, tad kaip dabar teka saulė Žemaitijoje lyginant su Vilniaus?
– Anksčiau man Vilnius buvo tokia pat miela vertybė širdžiai, kaip ir mano Žemaitija. O dabar mano širdis yra Žemaitijoje, o Vilnius yra mano valstybės sostinė, kurioje sutelkta visa administracija, turiu galvoje ir Vyriausybę, ir Seimą, ir Prezidentą. Į Vilnių žvelgiu šaltai, realistiškai. Kur reikia gerbiu, o kartais galiu ir pakritikuoti ir nusisukti, nepalikus širdy kokios tai žaizdos ar tuštumos ir grįžti į Žemaitiją, kur širdis atsigauna.
– Prakalbote apie vietovių trūkumus ir privalomus. Prisimenant Mikalojų Daukšą ir jo „Prakalbą į malonųjį skaitytoją“, kurioje rašė, kad tauta yra niekinga jei ji neturi savų ir tarsi įgimtų trijų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos. Kaip manote, vis dar turime tai apie ką kalbėjo Daukša?
– Manau, kad Lietuvoje tikrai yra žmonių, kurie ir šiandien mąsto taip kaip Daukša ir brangina šias vertybes. Bet jeigu mes kalbame apie valstybę, tuomet tai nėra valstybės politika ir dėl to yra labai apmaudu. Žinoma, tiek vienas žmogus, tiek daugiau gali labai daug padaryti, bet tada jiems reikia su valstybe tarsi kovoti. Kaip priversti, kad valstybės politika vadovautųsi šiais Daukšos žodžiais? Juk keitėsi ir vyriausybės, ir prezidentai, o dažnai jų veiksmai prieštarauja žodžiams.
– Nuo 2011 iki 2019 m. buvote Kretingos rajono savivaldybės Tarybos nare, dirbote Švietimo komitete. Kaip apibūdintumėte tarybos narių kalbą?
– Jeigu imti Tarybą kaip kolektyvą – buvo ir labai malonių momentų. Didžioji dauguma žemaičiai, tad kartais per posėdžius pamiršdavome, kad reikia kalbėti valstybine kalba, bet mėgdavome pajuokauti ir žemaitiškai. Ir be jokių pretenzijų, kad žemaitiška kalba būtų aukščiau valstybinės. Ir kai dirbau savivaldybėje man visuomet buvo įdomu stebėti kaip vykdavo žemaitiškų skaitymų konkursai, tai ir pati dalyvaudavau, ir dar paraginau keletą tarybos narių. Yra gerų dalykų ir, tiesa, jie dažnai yra spontaniški. Jie nėra reguliarūs. Būtų gerai jei atsirastų reguliarumas, tęstinumas. Žvelgiant į mokyklas, tai dažniau tampa proginiu, o ne tradiciniu reiškiniu. Nors labiau norėčiau pasidžiaugti įvairiomis žemaitiškumo iniciatyvomis, nei peikti ar kritikuoti.
– Kaip keitėsi, transformavosi visuomenės požiūris į lietuvių kalbos vartoseną? Ar galima įžvelgti intensyvėjančią nepagarbą valstybinei kalbai?
– Prisiminkime, kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje ir kai pirmą kartą atgavo nepriklausomybę ir tapo Lietuvos Respublika. Tuomet didelis dėmesys buvo skiriamas bendrinės lietuvių kalbos tobulinimui, kūrimui, gramatikai, dėmesys žodynams. Kitaip sakant, viskas buvo gerbiama, mokoma ir didžia dalimi išmokoma. Buvo gausus būrys kalbininkų.
Kai šiandien visa tai stebiu, imu matyti, kad sovietiniais laikais lituanistai daugiau darė, daugiau padarė, daugiau rūpinosi. Pavyzdžiui, kiek daug anksčiau būdavo dedama pastangų, kad teatre žmonėms skambėtų taisyklinga lietuvių kalba. O dabar? Anksčiau siekė visur įvesti rusų kalbą ir tai atrodė pasibaisėtina. Tai atrodė kaip grėsmė, kad nuo mažens vaikai negalės taisyklingai įsisavinti lietuvių kalbos. O dabar anglų kalba darželiuose vertinama kaip kokia gėrybė.
Dabar viską norima paleisti savieigai. Tie profesoriai ar docentai, kurie sako, kad nereikia versti mokytis lietuvių kalbos taisyklių, jie žemina savo kalbą, galvodami, kad ja daugiau niekas nenorės domėtis, taip kaip mes dabar mokomės anglų, kinų, prancūzų ar lenkų. Pamėginkite įsivaizduoti, jūs norit išmokti kokią nors kalbą, ieškote mokytojų, klausiate kaip išmokti, o jie sako: „ai, kaip norite taip ir tarkite“. Juk taip nėra. Yra gramatikos taisyklės, taip pat turi žinoti žodžio pagrindinę prasmę, jo reikšmę, kad būtum suprastas.
– Kaip apibūdintumėte, kokią kalbą dažnai girdime meno kultūros erdvėse?
– Daug kas galvoja, kad lietuvių kalba niekam nereikalinga, nors neseniai per radiją girdėjau, jog daugėja užsieniečių norinčių išmokti lietuvių kalbos. Juk jų nemokinsi tokia kalba, kaip kalba peliukai iš ,,Dviračio žinių“.
Vyrauja nuomonė, jog kaip išmokstama kalbėti namuose, gatvėje, savo aplinkoje – tarsi su tokia kalba galima eiti į viešumą, lipti į Seimo tribūną, televiziją. Teatro aktoriai ir dainininkai anksčiau buvo mokomi aiškiai tarti žodžius, jų galūnes, kad žiūrovas sėdėdamas teatro salės gale puikiai girdėtų ir suprastų kas kalbama scenoje. Dabar vyrauja vadinamasis demokratiškumas – kalbėti kaip kam širdelė geidžia, o iš tiesų yra didžiulė panieka kalbai.
Anksčiau aktorius, radijo ir televizijos laidų vedėjus, diktorius lietuvių kalbos mokino žemaitis Vytautas Vitkauskas, jis dirbo Lietuvių kalbos institute. Jis, būdamas užsispyręs žemaitis, pasakė: „noriu įrodyti, kad žemaitis gali išmokti kalbėti tobulai bendrine lietuvių literatūrine kalba“. Mano nuomone, jei mes patys sakysime, kad lietuvių kalba sunki, mes rodysime savo neišprusimą. Orus žmogus neleis sau sakyti, kad mano kalba sunki ar kam jos reikia.
Vertinu tiek žemaičių, tiek suvalkiečių ar dzūkų tarmes, bet manau susikalbėti vieni su kitais turėtume bendrine lietuvių kalba. Jei ir nemoki, reikia stengtis mokėti ir tarti, ir kirčiuoti, ir tinkamus žodžius pavartoti, sintaksę suprasti. Tai pagarba mūsų kalbai. Mano nuomone, jei žmogus neturi pagarbos savo kalbai, tėvams, tėvynei tai jis yra labai žemos vertės žmogus.
– Prieš dvejus metus daug diskusijų sukėlė Lietuvių kalbos ir literatūros bendrojo ugdymo programos projektas, kuriame numatoma išbraukti iš 11 – 12 klasių lietuvių kalbos ir literatūros bendrojo ugdymo programos užsienio rašytojus klasikus. Kaip vertinate pasiūlymą atsisakyti Šekspyro, Gėtės, Kamiu ir kt. kūrinių analizės kaip privalomos?
Čia vėlgi yra keblus dalykas. Yra pamoka lietuvių kalba ir literatūra. Į literatūrą turėtų įeiti europinio lygio šedevrai. Kai aš mokiausi, tai mums tokios problemos nekilo. Buvo lietuvių kalba ir literatūra, buvo labai platus spektras lietuvių rašytojų, buvo ir užsienio literatūros, net jeigu egzaminai buvo tik lietuvių literatūros ir laisva tema.
Baigusiam vidurinę mokyklą jaunam žmogui svarbu bent žinoti kas yra Baironas, Dikensas, Hugo ar Balzakas. Nebūtinai nuodugniai, bet žinoti, kad jie tokie yra. Nesvarbu kokį darbą dirbsi, bet atsidūręs apsišvietusioje kompanijoje svarbu suprasti su kuo šie autoriai „valgomi“. Žinios – ne kupra.
– Gegužės 7 diena minima kaip lietuviškos spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ką svarbu akcentuoti prisimenant šią reikšmingą dieną? Kokį žemaičių indėlį išskirtumėte?
– Norisi pasakyti ačiū tiems didiesiems žemaičiams, kurie išmokė visą Lietuvą skaityti. Dėkinga Motiejui Valančiui, Jurgiui Pabrėžai, Simonui Daukantui, kad jie dėjo pamatus lietuviškai raštijai, skaitymui, kad jie kūrė tekstus.
Mane erzina, kad žemaitiškumu kažkas laiko tuos rusiškus, slaviškus skolinius, bet taip yra iš nežinojimo. Ne visi yra baigę lituanistiką ir nesupranta kas yra skolinys, kas neskolinys. Tarkim, suvalkiečiai kalba suvalkietiškai, nes galvoja, kad tai ir yra lietuvių kalba, jie kitaip ir nemoka. O žemaitis kalbėdamas savo tarme, žino, kad kalba ne lietuvių kalba. Dažnai sakau, kad yra ne žemaičių tarmė, o žemaičių kalba. Džiaugiuosi, kad iki šiol yra išlikę žemaičių, kurie didžiuojasi, kad jie yra žemaičiai ir nebijo ruokoutis žemaitiškai ar bus Vilniuje, ar Kaune, ar autobuse. Žemaičiams būdinga nepasiduoti, išlaikyti savo individualybę.