Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Mažiau žmonės

Pastarosiomis dienomis prasidėjo akivaizdžiai planuotas nepasiskiepijusių žmonių pjudymas. Pasitelktas ir naujas žodynas. Pusė visuomenės – nepasiskiepijusieji nuo koronaviruso – pradėti vadinti „neatsakingaisiais, parazituojančiais, grėsme ir pavojumi sau bei kitiems“. Valdantieji politikai ir jų palaikymo ratelis jau savaitę bando perspjauti vienas kitą aštresniais pasisakymais: nuo patarimų nebendrauti su nepasiskiepijusiais ir siūlymų juos apmokestinti ar bausti iki – žavinga – nepasiskiepijusių atleidimo iš darbo. Nelaukiami jie nei Jūros šventėje, nei darbo vietose. Aiškiai tikrinama visuomenės „temperatūra“ sankcijų už nesiskiepijimą klausimu. Epochinis dalykas šalyje, kurioje jokie skiepai nebuvo ir nėra privalomi.

Sąmoningas visuomenės kiršinimas bandant ją perauklėti matomas jau kurį laiką, bet būtent pandemijos valdymo klausimas tampa paties didžiausio, buitinį lygį pasiekiančio visuomenės supriešinimo tema. Sprendžiant iš žodyno ir iš emocijų diskusijose lygio, šioje temoje pavojingai priartėjame prie ribos, kai dėl skiepų žmonės vieni kitiems ima atrodyti kažkaip bent iš dalies ne visai žmonės. Prie barbarybės ribos. Ir reikia pripažinti, kad būtent neturintys abejonių dėl skiepų, padrąsinti Macrono pavyzdžio, vieninteliai imasi prievartos ir ieško žodžių jai pateisinti. Nors pats Macronas savo elgesiu Prancūzijoje iškart iššaukė šimtatūkstantinius protestus.

Ironiška, jog Seimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen radijo eteryje pareiškė, kad į nelegalius migrantus nereikėtų žiūrėti kaip į agresorius. Gražūs žodžiai, nors šie žmonės atėjo per pusę pasaulio, neteisėtai kirto sieną ir pradėjo iš Lietuvos reikalauti visko iš eilės, neturėdami tam jokios teisės, o dalis net ir tiesiogine prasme ėmėsi agresijos. Gal laikas tą patį pasakyti ir apie nepasiskiepijusius Lietuvos piliečius? Piliečius, kurie nepažeidė jokio įstatymo, net jokios kultūrinės normos, nereikalauja sau nieko naujo papildomai, tik to, kas visiems piliečiams Konstitucijos garantuota iki pandemijos. Kodėl juos „vaizduoti kaip agresorius“ galima ir net skatinama? Jokie gėjų, abortų ar migrantų klausimai tokios pagiežos, paniekos ir priešiškumo kaip skiepai tarp ką tik taikiai sugyvenusių bendrapiliečių nė iš tolo nesukelia.

Visa tai fone apsimestinio kartojimo, kad skiepai išlieka formaliai neprivalomi – žmonės, jiems sukūrus nepakeliamas gyvenimo sąlygas (pvz., atėmus galimybę dirbti), neva išliks „laisvi pasirinkti, kaip jiems geriau“. Tokią laisvės sampratą išplėtojo vienas toks XVI a. filosofas – Tomas Hobsas. Jis mokė, kad jokie valdžios sprendimai ir jokia tironija niekaip negali pažeisti žmogaus laisvės, nes žmogus visada laisvas nepaklusti įstatymui ir verčiau rinktis bausmę ar mirtį, nei tai, kas iš jo reikalaujama. Tik štai tokia iškrypusi laisvės samprata Hobsui buvo reikalinga akivaizdžiai vienam tikslui – pateisinti jo paties pasiūlytai (ir sekusį šimtmetį Europoje sėkmingai išplitusiai) absoliutinei monarchijai. Tokiai, kurioje nei Dievo, nei žmogaus įstatymai neriboja absoliučios valdovo valios. Neabejoju, kad sakantys, jog „skiepykis arba nebedirbk“ yra laisvas pasirinkimas, nėra absoliučios valdžios šalininkai. Bet elgiasi kaip tokie.

Visur kartojama, kad nepasiskiepiję yra grėsmė sau ir aplinkiniams, tačiau kokia grėsmė ir kam, jeigu skiepas apsaugo (o apsaugo) nuo sunkios ligos formos? Matyt reikia priminti, kad karantino tikslas buvo apsaugoti sveikatos apsaugos sistemą nuo ligonių antplūdžio ir išvengti perteklinių mirčių – nuo COVID-19 ir nuo kitų ligų, kurios per pandemiją nebūtų gydomos. Jeigu skiepai veikia (o veikia), šis tikslas yra užtikrintas. Nepaskiepytas žmogus negali pasiųsti paskiepyto nei į ligoninę, nei į kapines. JK ir Izraelyje auga sergamumo, bet ne hospitalizacijų ir mirčių statistika. Ir Lietuvoje absoliuti dauguma rizikos grupių žmonių yra suskiepyta. Dauguma nepaskiepytųjų – jaunimas, kurio sunkios ligos formos šansai yra minimalūs. Tad kam ir kokią grėsmę šis jaunimas kelia? Grėsmę susirgti lengva ligos forma? Iš mokyklos parnešti ligą paskiepytai močiutei? Skiepas veikia, tad jos laukia lengva ligos forma. Ar abejojantys naujo skiepo saugumu turi būti verčiami skiepytis dėl likusiųjų noro ne tik išvengti sunkios COVID-19 formos ir komplikacijų (kas pagrįsta), bet net apskritai nesusisirgti, kad ir lengva forma? Yra labai daug ligų, sunkesnių už COVID-19 lengvą formą (beveik garantuojamą skiepo), kuriomis gal irgi nesinori sirgti, bet jokių veiksmų dėl to nesiimama. Net keliaujant į atogrąžų šalis skiepai nuo jose plintančių ligų nėra privalomi ir jomis užsikrėtę grįžusieji yra gydomi, o ne gėdijami. Visi susimokėję PSD.

O paraleliai ir kitame bare vyksta tolesnio visuomenės priešinimo procesas. Radikaliai politizuojamas verslas. Verslai pradėjo nuolatos skelbti savo „įmonės vertybes“, dažniausiai šeimos sampratos klausimu. Atitinkamai net kvalifikuoti ir gerai dirbantys darbuotojai gali būti atleisti, jeigu neatitinka „įmonės vertybių“. Dalis verslų tą daro iš idėjos, kiti dėl tendencijos – pasignalizuoti apie savo progresyvias vertybes turime ir mes, kitaip liksime nesuprasti. O taip pat paslaugų vartotojams siunčiama žinutė – čia laukiami tradicinių, čia leftistinių pažiūrų klientai (jie, aišku, taip neformuluoja).

Nors emociškai visai smagu matyti, kad dar atsiranda verslų, drįstančių pasigirti ir tradicinėmis pažiūromis (Gustuko picerija), apskritai tai be galo žalingas ir pasmerktas žaidimas, kuriame pralaimėsime visi kaip visuomenė. Atėjęs valgyti, kirptis, sportuoti, pirkti automobilio ar baldų norime paslaugos, kurios atėjome, o ne pardavėjo pažiūrų. Pažiūros čia visiškai nesvarbios ir nereikalingos. O kai / jei jos tampa svarbios, tai didelė nelaimė, nes dar daugiau stulpelių ir tvorelių pristatoma tapatybių politikos sukiršintoje visuomenėje, dar daugiau atsiranda kam, kur, dėl ko nebendrauti ir nesutarti. Politika dirbtinai atsitempiama į nepolitinę kasdienio gyvenimo, net vartojimo ir pramogų sritį. Nieko nebelieka dirbtinai nepolitizuota. Ir tai vyksta šalyje, kur dauguma žmonių nuoširdžiai nekenčia politikos.

Jeigu bent kuri valdžios šaka turi sveiko proto ir nuoširdaus rūpesčio Lietuvos visuomene, laikas labai rimtai paraginti baigti šitą pilietinį karą. COVID-19 bangos pasibaigs, gyvensime su liga ar be jos, paskiepiję rizikos grupėse esančius ir visus kitus to norinčius asmenis. Bet nepriklausomai nuo amžiaus ir pažiūrų, vieniems su kitais – kaip žmonėms su žmonėmis – reikės gyventi dar ilgą laiką. Vertėtų apie tai pagalvoti, prieš paleidžiant liežuvį. Sprendimą dėl skiepijimosi turi lemti ne diletantai politikai, darbdaviai ir influenceriai, šia tema nieko neišmanantys, ir juo labiau ne prievartos priemonės. Sprendimą turi lemti šeimos gydytojas, įvertinęs kiekvieno savo paciento sveikatos būklę.


Rekomenduojami video