Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Lietuviška neviltis ir krikščionybė

Samprotavimai apie krikščionišką vilties sampratą yra vieni sunkiausių šiais laikais. Auditorija įsitikinusi, kad kalbėjimas apie viltį būtinai reiškia kalbėjimą apie durnių motiną. Šiandien Lietuvoje sutiksime daug nusivylusių žmonių, ypač tarp pagyvenusių.Jaunieji jiems siūlo savo viltį. Šis vilčių keitimas pasižymi dėsningumu – krikščionybės išstūmimas į pakraštį sutampa su noru pabėgti nuo įsipareigojimų tautai.  Jaunieji nenori ne tik krikščionybės ir tautos, bet su pareigos joms abiem pasitraukimu nori pradėti gyventi be moralės, anapus gėrio ir blogio. Jeigu moralė ir išlieka, tai daugiau vien tik kaip kažkas neaiškaus, reliatyvaus ir  beveik antraeilio. Lietuvių politinis elitas tris paskutinius dešimtmečius vengia rimtai kalbėti apie tautą. Vyresnės kartos žmonės dar prisimena rūpestį tauta, tačiau jaunimas žiūri į ateitį, kuri jau yra ne Lietuvos, bet kito politinio darinio ateitis. Integracija į Europos Sąjungą įdiegė įsitikinimą, kad Lietuva pati nekuria permainų, bet priklauso nuo už ją daug didesnių veikėjų. Šiandien nesutaria dviejų rūšių donkichotai – vieni gyvena visiškai nesenos tautinės praeities, o kiti – virštautinės ateities vizijomis.

Nyksta moderniąją lietuvių tautą išauginusi asmeninio ir visuomeninio gyvenimo etika. Šiandien jau manoma, kad žmogaus dvasia gali susitvarkyti savaime, spontaniškai, be kokių nors didesnių ugdymosi pastangų. Lietuvos mokytojai jau negali būti moralės ugdytojais, nes juos finansuojanti valstybė yra neutrali moralei. Dar labiau to negali daryti universitetai, nes suaugusių žmonių ugdymas yra jų pačių reikalas. Masinės komunikacijos priemonės veikia pagal savo „tinka bet kas“ logiką, ir geriausiu atveju užsiima ne ugdymu, o reklama ir propaganda. Taip nebuvo XIX amžiuje, kai atsirado viltis sukurti lietuvių nepriklausomą valstybę. Tuomet ši viltis reiškė norą apginti katalikų tikėjimą, kalbą ir kultūrinį savitumą. Šiandien nei vienas iš šių dalykų nėra prioritetinis, nebent turizmo industrijai dar rūpi kultūros savitumas. 

1918 metų Lietuvos valstybėatsirado su kultūrinio ir moralinio atsinaujinimo pažadu. Buvo kalbama apie aukštesnes kultūros formas, turinčias išugdyti ne tik apsišvietusius, bet ir aukštesnės dorovės žmones. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nepateisino į ją dėtų vilčių ir buvo sukurta nauja politinė tauta. Lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio veikėjų akimis Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nuo pat pradžių buvo nesėkmei pasmerktas sumanymas. Lietuvos bajorai kovojo už politinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumą bendroje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, bet pasidavė labiau vakarietiškos lenkų kultūros įtakai. Lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjams bajorų savęs vadinimas lietuviais atrodė mažai pagrįstas. Jų nuomone, tik apgynus lietuvių kalbą ir kultūrą galima laimėti politinius mūšius. Kovą už žmogaus dvasią jie suvokė kaip politikos pagrindą. Jų nuomone, apgailėtinai atrodė senoji bajorų tauta. Jos politikai kalbėjo lenkiškai, rašė rusiškai, o mokyklose mokėsi lotyniškai. Savarankiška tauta turi šiuos dalykus daryti savo gimtąja kalba. Šis požiūris nebuvo vien tik nacionalizmas. Visuotinis raštingumas, mokykla ir universitetas tapo pagrindiniaistautos tikslais.

Lietuvių tautinio sąjūdžio lyderiai žadėjo sukurti naują žmogų, visuomenę ir kultūrą. Šiuo požiūriu jie nesiskyrė nuo kitų revoliucionierių, pradedant jakobinais ir baigiant dabartiniais liberalais. Paprastiems Lietuvos kaimo žmonėms buvo žadamas priėjimas prie anksčiau vien tik aukštesniems visuomenės sluoksniams prieinamos kultūros. Lietuvos nacionalistams rūpėjo ne tik tautos praeitis, bet ir jos modernizacija.Pagrindinis lietuviųtautinio sąjūdžio pažadas buvo kultūra.Tautinis atgimimas reiškė kultūrinę revoliuciją. Šio sąjūdžio pradžioje buvo žadama sukurti moraliai kilnesnį žmogų. Tačiau šiandien jau galima klausti, ar tai įgyvendinamas uždavinys? Kultūrinė Lietuvos tautos modernizacija pasirodė esanti daug sudėtingesnis, tiesiog save naikinantis procesas. Po vieno modernizmo atsirasdavo kitas modernizmas, kol pagaliau pasirodė atviras maištas prieš krikščionybę kaip ilgametę tautos ugdytoją. Tai galima vadinti Motiejaus Valančiaus, Maironio ir Sladkevičiaus kartos žmonių vilčių žlugimu. Gudrusis istorijos protas, kaip pasakytų Georgas Hegelis, eilinį kartą visus pergudravo.Lietuviai norėjo būti pripažinti kaip kultūringa tauta, tačiau paaiškėjo, kad tai saviapgaulė. Mokslu grindžiama kultūra siūlo informaciją, tačiau neveikia kaip sužmoginanti jėga.

Nesunku pastebėti, dabartinė Lietuvos valstybė vis labiau atitrūksta nuo ją įkvėpusių kultūrinių ir moralinių idealų. Dėl kultūros permainų ji pasirodė negalinti įgyvendinti savo pažadų. Dar galima bandyti sakyti, kad tautinė valstybė niekada nedavė jokių pažadų, arba įrodinėti, kad jų įgyvendinimas laukia ateityje. Tačiau abu šie argumentai silpni. Tautinių sąjūdžių pažadus nesunku aptikti istoriniuose dokumentuose – knygose, straipsniuose, organizacijų pareiškimuose ir atskirų veikėjų memuaruose, o jų įgyvendinimo problemas įrodyti dar lengviau – užtenka palyginti prieš šimtą metų skelbtas ir dabartines kultūros sampratas.Tikėjimo Dievu menkėjimaskeistai sutampa su tikėjimu tautos vaidmeniu nuvertėjimu. Tai paskutinio šimtmečio paradoksas. Krikščioniška tauta neprivalėjo būti nacionalistinė,  ir net turėjo būti kosmopolitinė, tačiau būtent ji netikėtai tapo pagrindinelietuvių bendro moralinio vardiklio saugotoja. Dabartinė Lietuva jį praranda. Pradėjome nebežinoti elementarių dalykų. Diskusija dėl šeimos yra tik milžiniško aisbergo viršūnė. Nebežinome, kas yra moteris, vyras, vaikas, laisvė, išmintis, normalumas, tauta ir tautinė valstybė. Užaugo jaunų žmonių karta, žinanti tik vieną dorovės principą – sutarti dėl teisės nesutarti.

Vokiečių filosofas Güntheris Andersas paliko apmąstymams apie Lietuvos ateitį svarbią biblinio tvano siužeto interpretaciją. Remiantis šiuo autoriumi, dar iki tvano pradžios Nojus visus nustebino pasirodydamas gedulo drabužiais. Žmonės klausinėjo „kas mirė?“, ir Nojus atsakė, kad mirė labai daug žmonių, įskaitant ir dabar klausinėjančius. Kada žmonės klausė apie neregėtos nelaimės dieną, Nojus atsakė „rytoj“, pridurdamas šiam pasakojimui svarbius žodžius: „poryt gyvensime po tvano, ir kai tvanas jau bus įvykęs, visa tai, kas dabar egzistuoja nustos egzistuoti, ir nebus skirtumo tarp mirusiųjų ir gedinčiųjų“. Žmonės suprato, kad Nojus iš anksto gedi žuvusiųjų, nes vėliau nebus kam jų gedėti. Tačiau tai dar ne šio išmintingo pasakojimo apie liūdną žmonijos ateitį pabaiga. Parėjęs namo, Nojus apsibarstė galvą pelenais ir ėmėsi darbo. Į jo namo duris pasibeldė stalius, ir pasakė „Padėsiu tau pastatyti arką, ir tai tavo pranašystę padarys klaidinga“. Pritaikius dabartinei Lietuvai, verta atkreipti dėmesį į du parabolės aspektus: (1) kai gyvensime po tautos pabaigos, nebus kam jos apraudoti, ir (2) reikia rimtai mąstyti apie ateitį be tautos, nes tik taip kyla mintis apie galimą išsigelbėjimą.

Mūsų dienų lietuvis į tautą žiūri kaip į vieną iš daugelio asmeninių pasirinkimų, šalia specialybės, pomėgio ir automobilio. Tai nesėkmei pasmerktos politinės vilties ateičiai siūlymas ir eilinis savęs apgaudinėjimas. Mūsų mokytojai toliau moko, gydytojai gydo, mokslininkai tyrinėja, bet nyksta bendrumo dvasia, kurios šiandien jau net negalima vadinti dvasia, nes kai kam tai primena atgyvenusia vadinamą krikščionybę. Šiandien sunku suprasti, kaip žemo luomo, menko išsilavinimo ir grubaus charakterio žmonės sugebėjo tapti lietuvių tauta. Kai dabartiniai Lietuvos politikai kalba apie tautos ateitį, jie mato tik pagerintą dabartį. Tačiau ateitis nėra pagerinta dabartis. Kaip rodo Anderso parabolė, reikia apraudoti ateitį. Ne todėl, kad būtume pesimistai, bet todėl, kad ateitis nuo mūsų nepriklauso. Dauguma Vakaruose išpažįstamų monoteistinių religijų mokė galvoti apie gyvenimą po mirties. Dabartinių lietuvių viltys kuklesnės, apsiriboja gyvenimu nuo vienų rinkimų iki kitų.  

Net ir toldami nuo religinio mąstymo tradicijų, tautiniai sąjūdžiai ilgą laiką toliau mėgdžiojo krikščionišką žmonių sielų pastoraciją. Jeigu lietuviai nebūtų pažinę tikėjimo Dievu ir su tuo susijusių pareigų jie tikriausiai nebūtų sukūrę savo tautinės valstybės. Bažnyčia kalbėjo apie žmonių moralės ugdymą ir todėl skirtingų politinių ideologijų atstovai ilgą laiką nedrįso atmesti šio dalyko. Tik sovietiniu ir posovietiniu laikotarpiu išplito įsitikinimas, kad krikščionybė ir tauta prieštarauja viena kitai. Liberalų nuomone, tautinės nepriklausomybės siekis nėra vertas laisvės vardo. Tai laisvei giminiškas dalykas, bet ne laisvė. Tarp liberalų ginamų politinių principų nerasime tautos. Jie nesupranta, kodėl už tautą reikėtųaukotis labiau, negu, tarkime, už teisę gyventi nepriklausomai nuo tautos. Juos domina universalūs politiniai principai, tinkantys bet kuriai bendruomenei ir visuomenei. Stiprindama kovą už individo laisves, liberalioji demokratija pradėjo atvirai naikinti kultūrinius tautinio atgimimo pažadus. Tautinis tapatumas pradėtas suvokti kaip grynai asmeninis reikalas, be kokių nors bendrų įsipareigojimų. Perėjus prie bendro gyvenimo nesusituokus, šis dalykas greitai iš lytinio tapo politiniu. Šeima, tauta ir valstybė vis labiau darosi antraeiliais asmeninės savirealizacijos reiškiniais. Vietoj senųjų nepajudinamų moralinių pamatų siūlomi patogūs laikini kilnojami pamatai.  

Tautinės valstybės idėjai prieš šimtą ir daugiau metų reikėjo tautos kaip absoliutaus atskaitos taško. Paradoksalu, tačiau mokslus išėjusi lietuvių tauta šiandien ją netikėtai paverčiaestetinio skonio reikalu. Tautinio atgimimo lyderiai rodė pagarbą švietimui, tačiau sukūrus valstybinę švietimo sistemą, paaiškėjo, kad mokyklos ir universitetai nemoka ugdyti tautinės ištikimybės. Paaiškėjo ir kitas netikėtas dalykas - mokslinis istorijos aiškinimas gali  prieštarauti tautos idėjai. Krikščionybė su šia idėja susitaikėlengviau, nesabsoliutūs principai yra metafizikos ir teologijos, o ne mokslo reikalas. Išsimokslinę lietuviai tautą iš tikėjimo objekto pavertėkažkuo kitu, negu apie ją galvojo jos kūrėjai – bendruoju vidaus produktu, technikos pažanga ir turizmo industrija. Tautinio atgimimo laikais buvo manoma, kad tauta apibrėžia visas gyvenimo sritis. Dabar vyrauja požiūris, kad ekonomikair kitos sritys apibrėžia tautos egzistavimą, ir pagaliau atviraipripažįstama, kad svarbi yra ne tauta, o atskirų individų gerovė. Jeigu individas sako, kad kas nors prasminga, tarkime, lengvųjų narkotikų vartojimas, niekas dabar to negali ginčyti, nes tik  individas turi teisę nustatyti, kas prasminga, o kas neturi prasmės. Tai akivaizdi nesąmonė, tačiau tokios nesąmonės yra dažnas žmonijos istorijos reiškinys.  

Šiandien kaip niekada gerai matosi, kad tautiškumas yra tikėjimo, o ne mokslinio įrodymo dalykas. Mokslu tikintys žmonės nebūtinai tikiDievu ir tauta. Krikščionys patį tikėjimo reikalą supranta geriau, negu ateistai ir agnostikai. Lietuvių perėjimas nuo tikėjimo Dievu prie politinių ideologijų panašus į save pačią ryjančią gyvatę. Nesibaigiantis tautos modernizavimas kažkokiu iki galo nesuprantamu būdu virtotautą eliminuojančia jėga. Dabartinius Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėjimus valdo noras plėsti žinojimą ir gauti finansinį naujų politinių lūkesčių formuotojų palaikymą. Pradėję nuo lietuvių tautinio tapatumo puoselėjimo mokslininkai šiandien veikia priešinga – tautinės valstybės kritikos - kryptimi. Nuo tautos kultūrinio tapatumo puoselėjimo vis labiau pereinama prie niekatrosios giminės Lietuvos istorijos.Nuo perdėto tarpukario Lietuvos žmonių susižavėjimo tautine kultūra puolama priejos vaidmens neigimo.

Paskutinius tris dešimtmečius Vakarų Europa pokomunistinį regioną moko užmiršti senuosius kultūrinius Vakarus. Pradėjusi nuo kultūrinio ir moralinio žmogaus atsitiesimo vilčių skatinimo, dabartinė Lietuvos valstybė vystosi link vis didesnės samprotavimų apie žmogaus moralinį tobulėjimą užmaršties. Tautinė valstybė šiandien egzistuoja be ją įkvėpusiųvilčių. Samprotavimai apie kilnesnę dvasinio gyvenimo formą atsidūrė nuošalyje.Prasidėjusi pažadais ugdytiir šviesti žemiausius visuomenės sluoksnius Lietuvos valstybė pasidarė neutrali moralei. Prasidėjusi kaip dorovinio ugdymo programa, ji šiandien dorovę suvokia kaip neleistiną šališkumą.Modernioji Lietuvos valstybė atsirado iš krikščioniškos moralinio ugdymo tradicijos. Dabar reikalaujama valstybę atskirti nuo piliečių moralinių, religinių ir filosofinių įsitikinimų.

Žvelgiant dabarties akimis, tautinio atgimimo veikėjai buvo romantikai. Jie dėl savo romantiško nusiteikimošalies modernizaciją įsuko į nesibaigiančią vilčių kaitaliojimo karuselę: „[V]isos kombinacijos įmanomos, vienintelis kombinavimo reikalavimas niekada nesiliauti kombinavus.“ Laikantis šio principo sunku prisiimti kokius nors tvirtus ir ilgalaikius įsipareigojimus. Tautinė valstybė pradeda veikti kaip save naikinanti jėga. Vardan modernizacijos ji atitrūksta nuo tautinį sąjūdį įkvėpusių idealų. Piliečiai darosi abejingi ne tik liaudies, bet ir elementaraus padorumo kultūrai. Bet kurią naujovę turi pakeisti dar naujesnis dalykas. Šalis per kelis dešimtmečius virto didele parduotuve, kur pridėjus užrašą „naujiena“ viskas parduodama greičiau. Tarpukario Lietuva buvo panaši į gimnaziją, o dabartinė – į prekybos centrą „Minimum“. Tai ne mūsų kaltė, obendra raidos tendencija.Tačiau, kam tada Lietuva?

Bet kuris tautinis sąjūdis reikalauja tikėjimo.Jo dabartinė politinė filosofija statoma ant metafiziką neigiančių pamatų. Pagrindinės Lietuvos tautinės valstybės problemos šiandien sugrąžina prie proto ir tikėjimo santykio klausimo. Atidžiau įsižiūrėjus, tauta reikalauja tikėjimo, o ne mokslo pažangos. Tautinio atgimimo sąjūdžiai tik mėgdžioja religinius sąjūdžius, ir būtent tai sąlygojo palyginti ilgai išsilaikiusį įsitikinimą apie piliečių moraliniougdymobūtinybę. Visų šalių nacionalistai iš pradžių siekėreliginio mąstymo tradicijų palaikymo. Jie kartu rūpinosi žmogaus dvasiniu ugdymu. Praradusios ryšį su krikščionybe, moderniosios tautos neatlaiko modernizacijos iššūkių. Religijai atsidūrus pakraštyje, tikėjimas tauta pradeda gęsti. Nereikia budinti visiems atgrasaus tarpukario vokiško stiliaus nacionalizmo, tačiau būtina prisiminti, kad tauta nėra mechanizmas, kurį galima užvesti, pagreitinti ir suremontuoti valdžios pinigais.

Kultūriniai laimėjimai, ekonominė ir karinė galia yra svarbūs tautos išlikimo aspektai, tačiau ne jie formuoja moralinius tautinės ištikimybės pagrindus. Tik metafizika ir teologija gali kalbėti apie kažką absoliutaus. Tautinė ištikimybė savo struktūra artima religinio, o ne mokslinio mąstymo tradicijoms. Praradusi absoliučius orientyrus, tautinė valstybė praranda prasmę. Ekonominiai, techniniai, sportiniai ir politiniai tautos laimėjimai nepajėgūs ištaisyti moralinės ištikimybės nuosmukio. Religijai ir tautiniams sąjūdžiams vienodai būdinga  „neturėk kitų dievų“ taisyklė. Valstybė jautriai reaguoja į bet kokias piliečių moralinės ir kultūrinės savivokos permainas. Pasikeitus šeimos, santuokos, draugystės ir giminystės ryšiams, neišvengiamai keičiasi pilietinių ryšių pobūdis. Tautinės valstybės šalininkai negali rūpintis vien tik politika, bet turi rimtai galvoti apie piliečių moralinio ir kultūrinio ugdymo uždavinius. Tačiau to neleidžia daryti liberalios valstybės neutralumas ir atsiribojimas nuo moralės.

Mokslininkams būdingas siekis pašalinti teologinį mąstymą, pagrįstą pasaulio tikslų ir prigimties ieškojimais, konfliktuoja su tautine valstybe. Tarpukario Lietuvoje nenutilo kalbos apie lietuvių tautos pašaukimą. Juo labiau įsigalėjo mokslinis mąstymas, juo mažiau vietos likošioms kalboms. Norėdami išlikti, tautiniai sąjūdžiai dabar turi formuoti nuo mokslo nepriklausomas moralinio mąstymo salas, tačiau tai dar viena utopija ir neįgyvendinamas uždavinys. Mokslas įmontuotas į pačiątautinių sąjūdžių prigimtį, ir be jo jie negali išlikti. Šiuo atveju ir vėl susiduriame su paradoksu – tautos ateitis priklauso nuo ją griaunančio kultūrinio veiksnio. Tam tikrame tautinių sąjūdžių istorijos etape mokslas pradeda veikti kaip tautą griaunantis veiksnys. Friedrichas Nietzsche klausė, ar žmogui neįmanoma duoti dvejopų smegenų, „...Tarsi dvi smegenų kameras: vieną mokslui, o kitą ne mokslui priimti, jos turi būti greta...“. Šis Nietzschės sumanymas neįgyvendinamas, ir todėl toliau veikia tik viena smegenų kamera.

Tautinių valstybių piliečiai šiandien iš įpratimo kalba apie solidarumą. Didėja suvokimas, jog tai saviapgaulė ir melas. Kiekvienos tautinės šventės metu kalbama apie bendrystę, tačiau tai tik gražūs žodžiai. Tautos bendrumas yra didelė saviapgaulė, kurios įtvirtinimui ministerijos samdo apmokamus viešųjų ryšių specialistus. Sukurta daug politinio bendrumo manifestacijų, tačiau žmonės vis labiau darosi vienas kitam svetimi. Ne visiškai, aišku, nes toliau turi tėvus, brolius ir seseris, tačiau jeigu koks nors darbo kolektyvas dar nesusipjovė, tai toks pat stebuklas, kaip vyšnios pražydėjimas žiemą. Net Bažnyčioje lietuviai atlieka tik būtinas kulto priedermes. Didysis Lietuvos Katalikų Bažnyčios paradoksas – katalikai turėtų džiaugtis savo  mažuma, tačiau jie ieško daugumos, tarytum būtų nevyriausybinė organizacija, o ne bendruomenė. 

Ten, kur kalbama apie viltį žmogiškas nerimas visada sumišęs su numatomo didelio džiaugsmo laukimu. Net sovietiniai komunistai vaizdavo jaučiantys artėjančios komunizmo epochos džiaugsmą. Jų viltys žlugo, nes lietuviams reikėjo laisvės, pilnų parduotuvių lentynų ir kelionių į užsienį. Tautinio atgimimo sąjūdžio viltys taip pat žlunga, nes parduotuves taip pat galima užpildyti be tautos. Kiekvienas lietuvis dabar turi savo nuomonę ir viltį. Visiškai nebeaišku, kas yra mus visus siejanti viltis. Didžiausia lietuvių problema dabar yra tikėjimo kažkuo daugiau negu šis laikinas pasaulis praradimas. Lietuvaįstojo į Europos Sąjungą, NATO ir kitas organizacijas, tačiau tai nesukuria tikėjimo. Lietuviai neatsitiktinai dabar net krepšinį vadina religija. Prieš šimtą ir daugiau metų krikščionybė leido suprasti, kuo tikras tikėjimas skiriasi nuo surogato. Dabar žodį „tikėjimas“ galima pridurti prie bet kurio netikėtai patikusio dalyko.

Šiandien lietuviai turi daug priežasčių pulti į neviltį. Paaiškėjo, kad jų sukurta tauta ir valstybė yra gyvenimo atsitiktinumai.  Tai neįveikiama žmogiškosios egzistencijos neviltis. Tik Dievo transcendencija gali būti vilties pagrindas.Krikščionys žino, ar bent jau dar visai neseniai  žinojo, kad nepataisomai sugedusios sielos gali patekti į pačią beviltiškiausią vietą pasaulyje - pragarą. Artėjančios tautinės valstybės griuvimo akivaizdoje būtina prisiminti šią už bet ką baisiausią vietą. Krikščionybė nėra pramogai sukurta religija, kaip dažnai vaizduojama, bet apima ir tokį šiuolaikinėms žmonių sieloms sunkiai suprantamą dalyką kaip pragaras. Krikščionys gyvena viltimi į jį nepatekti. Jie gali prarasti tautą ir valstybę, tačiau blogiausias dalykas atsidurti pragare, kuris reiškia visišką ir nepataisomą žmogaus ryšio su Dievu praradimą. Šiandien tuo nesirūpinama ir net kalbėti apie tai„pažangių“ žmonių kompanijoje yra nepadoru.Be atskiro Seimo balsavimo lietuviai panaikino vieną seniausių žmonijos institucijų. 

Remiantis krikščionybe, mūsų dabartiniai politiniai ir kiti gyvenimo įvykiai yra tik pasiruošimas tikrajam gyvenimui. Tikintieji žino, kad jų likimas nėra jųpačiųrankose, kaip sakodabartiniai išminčiai.  Žmogaus gyvenimas yra daug labiau komplikuotas, negu politinės permainos. Vieną dienąnet pačių pažangiausių pažiūrų Lietuvos piliečiai nustoja būti pažangesni už jų po Žalgirio mūšio ar po 1863 sukilimo mirusius giminaičius. Apaštalas Paulius apie tai kalba aiškiai: „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties“ (1Tes 4:13). Moderniųjų tautų pažangos lenktynės baigiasi netikėtai – seniai mirusių susilyginimu su dabar mirštančiais. Kol lietuviai buvo Krikščionijos dalis, jie buvo kažkas daugiau, negu savo pačių pramanas ir įsivaizduojama bendruomenė.

Būti krikščioniu yra prasmingiau, negu kokios nors politinės ideologijos išpažintoju. Ideologija visada siūlo apgaulingą viltį. Krikščionys neturi pergyventi dėl statistinio jų tikėjimą išpažįstančių žmonių mažėjimo, nes jie visada yra geriausi ateities prognozuotojai– viskas nesibaigia mirtimi. Tai mūsų laikų žmonėms labiausiai svetimas požiūris, kurį net krikščionys pradeda nutylėti. Kadangi didesnė šio straipsniodalis buvo skirta lietuvių politinių vilčių ateičiai žlugimui aptarti, galima nurodyti pagrindinę šio dalyko priežastį – istorija niekada neteikia vilties. Ten, kur susilpnėja krikščionybės vaidmuo, jąpakeičia ideologizuotos utopijos ir fantazijos. Ankstesnių laikų krikščionys savo mintis ir darbus kreipė į pasaulįpo jo pabaigos.  Dabar tai daromavis mažiau. Daugybė faktų rodo, kad žmonės patys nutarė sunaikinti civilizaciją. Jie tai daro savo ideologijomis, utopijomis, politinėmis kalbomis ir didėjančia neviltimi.

Jeigu neišliksime lietuviais, o tai nėra garantuotas dalykas, turime bent jau viltį išgelbėti savo sielas. Tai vienintelė amžina viltis, nors šiandien ji dažniausiai suvokiama kaip nieko vertasdalykas.  Į praeitį traukiasi apie Dievą ir amžinybę galvojusi lietuvių tauta. Šalia 112 Lietuvoje įvairiausiose pakampėse besiveisiančių musių rūšių netikėtai gali atsirasti į jas besilygiuojantys pažangūs žmonės. Kaip savo darbe apie Hegelį pranašauja Alexandre Kojeve, meno kūriniai bus kuriami, kaip paukščiai suka lizdus arba vorai pina tinklus, žmonių koncertai pasidarys panašūs į vasarinį varlių kurkimą ir cikadų svirpimą, o jų meilė bus panaši į gyvūnų kergimą. Kartu su tuo ateis filosofijos pabaiga. Filosofinės diskusijos nesiskirs nuo bičių dūzgimo. Po ilgų ir kankinančių pastangų sukurti dvasios imperiją Vakarai artėja prie didelio nusivylimo. Norėtųsi manyti, kad Kojeve klydo, tačiau daug požymių rodo, kad jis gali būti teisus.

Rekomenduojami video