Štai viena gatvelė pavadinta „Linksmoji“. Parūpo, ar tikrai čia gyvena linksmuoliai? Užsukau ir kaip tyčia pataikiau į Liucijos Teresės ir Algio Lašinskų kiemą, kurie pasirodo, yra šio kaimo ilgaamžiai. Tiesa, Teresėlė ilgai, kaip tikra dama, neišdavė savo amžiaus, tik šypsojosi. Vyras Algis pasirodo šnekesnis: išdavė ir žmonos ir savo gimimo metus. Paskaičiavome, kad Teresėlei sukako 82 metai, o vyras sulaukė jau 86. Kartu pragyventa net 54 metai! Kaip abu susipažino? Ogi, labai paprastai, nes abudu netoli viens kito gyveno, ir gerai viens kitą pažinojo. Tad jokių piršlių ir nereikėjo,- šypsosi Liucija. Jos giedras, šviesus ir visada besišypsantis veidas neišduoda pergyventų bėdų. Stengiasi prisiminti tik tai, kas buvo gera ir smagu.

Algis Lašinskas. D. Matusevičienės nuotr.

O linksma būdavo. Esant jaunesniems vieni pas kitus eidavo ir progom, ir be progų. Mintinai visi žinojo kiekvieno vardadienius ir gimtadienius. Ar vestuvės, ar krikštynos – visi kartu. Liucija prisimena, kai renkant gatvelei vardą, vienas vyras iš kitos gatvelės patarė: „Pas juos vis šurmulys ir šurmulys… dėkit vardą „Linksmoji“! Taip ir liko: “Linksmoji”.

Žmona vyrą giria: visų galų meistras! Kolūkyje dirbo traktorininku, kombainininku, tekintoju ir suvirintoju, net staliumi kurį laiko buvo! Liucija tikrai gali vyru didžiuotis. Kaime patys pirmi nusipirko televizorių. Algis, apgedus naujam prietaisui, nutarė su „atviortke“ susiremontuoti pats. Pabandė pirmą ir paskutinį kartą, nes kai žiebė elektros iškrova, tai remontininkas nuskridęs užvirto ant dukters. Pabandė ir užteks! Duos draugui remontuoti… Ir šioje vietoje sutuoktinių prisiminimai pasuko kiekvienas savo keliu.

Teresėlė prisiminė, kad jos tėveliai ir seneliai labai „šviesūs žmonės“ buvo, tai turėjo radijo aparatą. Tuoj po karo net „kariai“ (skrebai) ateidavo radijo pasiklausyti, bet svarbiau jiems buvo „pašnipinėti“. Gi žinia: pokaris. Algis prisimena, kad jo namuose, ant viršugryčio tėvai laikė triušius. Atėjo „kariai“, girdi, kažkas krebžda virš galvos. Gal „banditai“ (partizanai)? Bet buvo iš bailesnių, eiti patikrinti pabijojo. Teresėlė prisimena vaikystę, kai elektros nebuvo, bet skaityti labai mėgdavusi. Mergaitė ilgai vakarais jas skaitydavo prie žibalinės lempos. O mama pykdavo: nedeginkit tiek daug žibalo!

O jau kokios gegužinės, kokie šokių vakarai! Aišku, pagrindinis muzikantas – Jonas Gasparėnas. Šokdavo per visą naktį, o ėmus J. Gasparėnui ruoštis namo, šokėjai tol zyzdavo „pagrok, pagrok!”, kol muzikantas nusileisdavo ir vėl užsidėdavo armoniką ant pečių.

Lašinskų kaimynystėje gyvena Elzė Budriūnienė. Ji ne vietinė. Gimusi Jakubonyse, bet kaip išsireiškė Elzė, teko „plaukioti po pasaulį“. O tas „plaukiojimas“ prasidėjo kai Elzė Klaipėdoje baigė mokytojų studijas ir po to dirbo 25 metus įvairiose mokyklose pradinių klasių mokytoja. Susipažino su būsimu vyru, kuris nusipirko namelį „Žvejotgaloje“ tai taip abu ir „nutūpė“ šiame kaimelyje. Užauginti du sūnūs, vyrai –mūrai – ąžuolai. Kuo dar gali pasidžiaugti? Na, kad turi mamytės prisiminimą kambarinę eglutę. Mama ją labai mėgo, tai ir Elzė myli ir gaili išmesti. Elzei tik 78 metai, bet „poguliuko“ reikia bent du kartus nugriūti. Spaudimas didelis, sveikatos jau nebėr. Bet, „koronos nebijanti“. Elzė sakė, kad turinti „savų liaudiškų priemonių“ nuo jos apsiginti. Kokių – neišdavė, tik šelmiškai šypsojosi.

Įsiprašiau į svečius į dar vieną gražią ir linksmią šeimą. Pas Davidonius. Zigmantas pasibėdojo, kad kaime gal daugiau tuščių namų, nei pilnų. Juk anksčiau buvo parduotuvė, autobusai „tunkiai“ kursuodavo, daktarytė buvo. Vienas pliusas – asfaltuotas kelias. O žmona Brigita tai tik džiaugiasi, kad ji labai laiminga, nes pasididžiuodama visiems gali pasakyti: jos vaikai, anūkai – visi Lietuvoje. Nei viens nesiblaško po svietą. Sūnus Ramunas gyvena kartu, kitas sūnus Svajūnas perėmė iš tėvelių Davidonių ūkį ir su šeima Žvejotagaloje gyvena. Tik dukra tolėliau: Kaune. Na ir kas? Dažnai atvažiuoja. Štai ant lapkričio švenčių atlėks, visi į kapines važiuos. Kiek čia to kelio nuo Kauno? Juokas!

Gyvena Davidoniai vos ne ant “rubežiaus” Žvejotgala – Drabūnai. Šie abu kaimai lyg susiženiję, taip jie viens prie kito prilipę. Tai visą laiką Davidonių namuką nori “pripaišyti” Drabūnams, bet Brigita – nė už ką! Ji Žvejotgalos žmogus. Čia gimusi, čia augusi, ir numirs būdama žvejotgaliete.

Zigmantas mus vėl nuskraidina į praeitį, į kolūkinį gyvenimą. Stebisi ir negali atsistebėti buvusia kolūkyje partsekretore. Zigmantas – šoferis, o partsekretorė buvo arši komunistė, kuri įsisėsdavo į Zigmanto autobomobilį ir turėdavo jis vežioti ją pakiemiui, stebėti kaimiečių gyvenimą. Ypač ji mėgo per katalikiškas šventes stebėti vakarais pro kaimiečių langus, ar kur neuždegta žvakelė. O pas kurį degdavo, tai partsekretorė įtraudavo tokį į “juodąjį sąrašą”. Tokiam kolūkiečiui neduodavo traktoriaus daržiukui apsidirbti, šienautis leisdavo tik iš griovių, kur nei viena technika neprivažiuodavo. Kolūkiečiai savo technikos neturėjo, tai mirus artimajam ir paprašius iš kolūkio mašinos karstą iki kapinių nuvežti, uolesniam katalikui atšaudavo: prašyk Dievo!

Zigmantas dar vieną prisiminė įvykį. Reikia vežti kūdikį pakrikštyti į Biržų bažnyčią, tačiau žino, jei prašys kaip dėl krikštynų – mašiną regėsi kaip savo ausis. Sumeluoja, kad nusipirko naują šaldytuvą. Reikia parvežti iš Biržų. Aha, tada puiku! Mašina gauta! Išėjus laimingiems tėveliams iš bažnyčios su pakrikštytu kūdikiu, išėjo kūmai, o prie laiptų pasitinka kolūkio pirmininkas su partsekretore, kuri sako: „Tai gal naują šaldytuvą padėti įkelti?“

Brigita visai nebesupranta dabartinių porų. Juk „gyvenimas ne auksu klotas, nėr čia ko taškytis“, – sako moteris – „Išsiskirs ir blaškysis su vaikais… Jei jau tuokiasi, tai reikia ir gyventi, o ne biškį kas nepatiko, tuoj bėgti skirtis. Ir į užsienius po vieną nevažiuoti, tik visur su šeima“. Brigita pergyvena, kad seimas atsainiai žiūri į šeimas, labiau linkę palaikyti „žmones, sumetusius į krūvą skudurus“.

Abu sutuoktiniai Davidoniai pragyveno 48 metus kartu. Nebetoli auksinės vestuvės. Gražus kelias nueitas.

Davidonių šeimai, Lašinskų šeimai linkiu, kad gegutė jiems atskaičiuotų dar ilgus gyvenimo metus. O visiems žvejotgaliečiams linkiu geros sveikatos ir gražaus rudens.