Neseniai Laisvės partijos lyderė Aušrinė Armonaitė su jai būdingu kategoriškumu, matyt, ilgai negalvodama, pareiškė, jog „Lietuva dar niekada neturėjo vertybiškai liberalaus prezidento“. Būtų galima suprasti, jog Laisvės partija jau pradėjo ankstyvą pasiruošimą prezidento rinkimams ir tokiais pareiškimais norėtų išsiskirti arba monopolizuoti liberalizmą, tačiau vargu ar tai tiesa.

Nepanašu, kad su tokiu monopolizavimo mėginimu sutiktų ir Liberalų sąjūdis, kurio dar vienai kadencijai neseniai perrinkta lyderė Viktorija Čmilytė-Nielsen suvažiavime pareiškė, jog „ateitis yra tikrai liberali“, o ji pati apie prezidento rinkimus esą dar negalvojanti. Nebent abi partijos planuotų iškelti vieną kandidatą, kas tarp buvusių bendražygių Lietuvoje retai pasiseka.

Su tokiu liberalizmo monopolizavimu ko gero nesutiktų net Rolandas Paksas, kuris 1999-aisiais visus tuomečius liberalų „spinofus“ suvienijo į vieną liberalų sąjungą, prieš tai, tiesa, pabuvęs ir demokratinėje darbo partijoje, po to pas konservatorius, vėliau įkūręs liberalų demokratų partiją ir t. t.

Nenoromis peršasi mintis, jog mūsiškiams liberalams šiuo atveju labai tiktų Tomo Mano romane „Daktaras Faustas“ išsakyta mintis: „Įsitikinimas, kad tik jie atstovauja šiuolaikinį pasaulį ir pažangą, nedviprasmiškai buvo iškaltas ant jų geležinių kaktų.“

Tačiau net ir Laisvės partijos jaunimas turėtų prisiminti prezidentą Valdą Adamkų, kurį drąsiai galima laikyti „vertybiškai liberaliu prezidentu“. Bent jau faktą, jog tie patys liberalai su įvairiausiais pavadinimais visuose prezidento rinkimuose jį rėmė būtent dėl, kaip jie tuomet teigė, jo nuoseklių liberalių pažiūrų ir vertybių. Todėl bravūriškas Laisvės partijos lyderės pareiškimas teliudija apie sąmoningą ar nesąmoningą mankurtizmą, geriausiu atveju, net ir paties lietuviškojo liberalizmo atžvilgiu.

O liūdniausia yra tai, jog V.Adamkaus dviejų kadencijų nuoseklios liberalios politinės praktikos fone į valdžią patekusi visokeriopas laisves deklaruojanti Laisvės partija bei Liberalų sąjūdis niekuo panašiu nepasižymi. Deklaracijos deklaracijomis, o jų politinė praktika kažkodėl priešinga. Ko vertos vien Laisvės partijos deleguotos ministrės Evelinos Dobrovolskos viešajai erdvei cenzūruoti skirtos pataisos, praplečiant neapykantos kurstymo ar diskriminacijos požymius, įtraukiant odos spalvą, etninę kilmę, pilietybę bei lytinę tapatybę.

Arba vieno iš šios partijos lyderių Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus požiūris ir reakcija į rengiamas protesto akcijas – labiau primenantis kaimyninės šalies susinervinusį diktatorių, kuriam dar būdamas teisingumo ministru neblogai pasitarnavo išduodamas Baltarusijos opozicionierius, nei liberalų ar demokratišką sostinės merą.

Ne ką geriau atrodo ir liberalsąjūdiečiai, kasmet demonstratyviai Gedimino prospektu ridenantys mokesčių naštos (kuri Lietuvoje mažiausia ES) propagandinį akmenį, o jau dirbdami Vyriausybėje planuojantys įvairiausius naujus mokesčius… Pavyzdžiui, vadinamąjį taršos mokestį, kuris nei skatins žaliąją ekonomiką, nei juolab bus socialiai teisingas, apie ką jie vargu ar galvoja, nes iš tiesų tai tėra papildomas turto mokestis neturtingiesiems.

Šiuo atveju visiškai teisus Seimo narys Domas Griškevičius: „Sprendimas apmokestinti automobilius nauju turto mokesčiu, nekreipiant dėmesio į to turto vertę, žmonių pajamas, augančią infliaciją, didėjančias kainas už šildymą ir elektrą, ignoruojant tendencijas automobilių rinkoje, kai praktiškai visi automobilių gamintojai dėl įvairių komponentų trūkumo mažina gamybos apimtis, prieš tai neatlikus savo namų darbų (įkrovimo stotelių plėtros), atrodo labai netinkamas.“

Akivaizdu, jog Laisvės partija bei Liberalų sąjūdis šalyje yra atsakingi už tikrai nemažą valdžios dalį. Jie vadovauja Seimui, Vyriausybėje turi kone pusę narių, vadovauja Vilniaus miestui, dar keletui didesnių ar mažesnių savivaldybių. Tačiau pasakyti, kad jų valdžia pasižymi konstruktyvumu ar net tikru vertybišku liberalumu, liežuvis neapsiverčia.

Greičiau priešingai – griovimo darbai, ypač sostinėje, vyksta gana sparčiai, nors ir brangokai, kaip, pavyzdžiui, atsitiko su Profsąjungų rūmais. Laisvės partijos pirmininko pavaduotojui ir Vilniaus merui, antrai kadencijai jau artėjant į pabaigą, niekaip nepavyksta užbaigti baseino, o apie nacionalinį futbolo stadioną net kalbėti neverta. Nebent pasakoti anekdotus.

Užtat spėriai toliau griaunami paminklai, tuoj imsis ir Petro Cvirkos. „Ryžtingai“ nukeltų Žaliojo tilto skulptūrų vieta paversta nevykusių instaliacijų laboratorija, kuo (arba honorarais) džiaugiasi tik jų kūrėjai, nes rimtesne kūryba čia nė nekvepia… Kojų Vyriausybėje neapšilęs Laisvės partijos deleguotas susisiekimo ministras imasi Vilniaus oro uosto pagrindinio pastato griovimo – panašu, kad turėsime dar vieną Profsąjungų rūmų istoriją. Nugriaus, neabejoju, greitai ir, kaip rodo liberalų praktika, kažkodėl brangiai, nors susisiekimo ministrui pirmiausia turėtų rūpėti ne pastatas, o šalies skrydžių, susisiekimo oro transportu problema. Kuri, beje, vargu ar turi ką nors bendro su pastatu.

Nepanašu, kad patys liberalai dėl to išgyventų ar suktų galvas. Jie ir toliau smaginasi viešaisiais ryšiais, žarsto pažadus, siekia nesibaigiančių „pokyčių“, užkraudami politinę parlamento bei Vyriausybės darbotvarkę koronaviruso ir pabėgėlių krizių metu neaktualiais, tačiau piariškai skambiais klausimais, nelabai rūpindamiesi to pasekmėmis.

Gediminas Kirkilas