Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Konsensusas – misija (ne)įmanoma?

Tai, kad šalies užsienio bei saugumo politikos konsensusas, pasiektas tarp politinių partijų dar 1990-ųjų pradžioje, vienaip ar kitaip išlaikomas daugiau nei dvidešimt metų, dabar jau senokai braška ir aižėja, matosi net plika akimi. Ir nors kai kam gali atrodyti, jog tai nesvarbu, iš tiesų taip nėra. Tai liudija ir visa mūsų nesena atkurtos nepriklausomybės istorija.

Daug nekalbėsiu apie tai, jog būtent toks ilgalaikis konsensusas užsienio bei saugumo politikos srityse lėmė sėkmingą šalies integraciją į NATO bei ES. Panašų konsensusą buvo pasiekę ir Estijos bei Latvijos politikai, visos jų pagrindinės politinės jėgos kaip ir Lietuvoje. Beje, tuomet buvo ir daug stipresnė sąveika tarp trijų Baltijos valstybių, sprendžiant aktualiausius užsienio ir saugumo politikos klausimus, siekiant bendrų tikslų, solidarumas, nors būta ir ginčų.

Ir priešingai – tokio plataus sutarimo tarp politinių jėgų nebuvimas, pavyzdžiui, Rytų partnerystės šalyse, nulėmė jų užsitęsusią integraciją į NATO ir ES, nors, aišku, yra ir kitų priežasčių. Rusija senokai suprato, jog jos interesas yra tokį konsensusą žlugdyti ir tai ji, deja, gana sėkmingai daro.

Pagal mūsų šalies Konstituciją užsienio ir saugumo politiką vykdo prezidentas kartu su Vyriausybe ir Seimu. Ar šiandien ji vykdoma kartu, suabejočiau. Greičiau vyksta gana nuožmi tarpinstitucinė konkurencija, kurios nesutarimų purslai tik stiprės artėjant prezidento ir Seimo rinkimams 2024-aisiais. Ar ne dėl šių nesutarimų lig šiol skandalingai nepaskiriami ambasadoriai mums svarbiose, drįsčiau teigti, raktinėse šalyse?

Ir apie ką tai kalba? Atskiros institucijos norėtų tik joms ištikimų ambasadorių? O kaip tokiu atveju veikti patiems diplomatams, jei iš prezidentūros ateis vienas nurodymas, iš Vyriausybės – kitas, o iš Seimo – trečias, beje, dar skirtingas iš daugumos ir opozicijos?

Ką apie Lietuvos aukščiausius politikus turėjo galvoti Europos Komisijos prezidentė Ursula von der Leyen, jeigu jai teko koreguoti savo neseniai vykusio vizito laiką, atsižvelgiant į pokilimines prezidentūros ir Vyriausybės intrigas? Atrodo, kad mūsų užsienio politikos praktika praranda ne tik protokolo, bet ir diplomatijos bruožus, kurie yra ne mažiau svarbios užsienio politikos dalys.

Lig šiol neišspręsti nesutarimai dėl atstovavimo Europos Vadovų Taryboje jau atnešė keletą nesusipratimų dėl Lietuvos pozicijų aštresniais aktualiais klausimais. Tai kaip tuomet Lietuva burs, pavyzdžiui, kokias nors šalių koalicijas vienu ar kitu jai rūpimu klausimu, jei viduje aukščiausios už saugumo ir užsienio politiką atsakingos institucijos nesutaria tarpusavyje? Ir, panašu, net nemėgina tartis.

Dar blogiau yra tai, kad užsienio, taip pat saugumo politika palengva patenka į rinkiminių diskusijų lauką, nors patys Seimo ir prezidento rinkimai dar tik po trejų metų. Visame susipriešinusios visuomenės fone tai ypač pavojinga. Optimalu būtų atnaujinti politinių partijų susitarimą šiais klausimais kaip tik iki rinkimų, priešingu atveju tikėtis vieningos, koordinuotos, tęstinės užsienio bei saugumo politikos būtų sunku.

Kaip bebūtų keista, užsienio politika, ypač patraukli populistams vidaus politinėse kovose, tampa lengvai manipuliuojamu argumentu. Tai jau matome ir dabar, o kas dar bus artėjančioje rinkimų kampanijoje, jeigu bent pagrindinės parlamentinės partijos nesutars? Juk pasakyti, kad „reikia draugauti su Baltarusija“ buitiniame lygmenyje, atrodo lyg ir teisinga, net įtikinama, jei atsiriboji nuo daugybės kitokių aspektų.

Iš kitos pusės, visos už saugumo ir užsienio politiką atsakingos institucijos šiuo metu tik varžosi ir nematyti jokių bent kiek reikšmingesnių pastangų susitarti. Žinoma, prieš tai padiskutavus su ekspertais, mokslininkais. Tokį potencialą Lietuva tikrai turi: universitetai, keletas smegenų centrų ir t. t. Tereikia iniciatyvų, įtraukiant visas politines jėgas, suinteresuotą visuomenę, žurnalistus. Senokai nebuvo rimtesnių konferencijų, kuriose pasisako valstybės vadovas, premjeras, politinių partijų lyderiai, išdėstydami visuomenei bent jau pagrindines jų užsienio bei saugumo politikos gaires. Nedaug kalbama apie jas metiniuose prezidento ar Vyriausybės pranešimuose Seime. Ne mažiau įdomi būtų ir buvusių prezidentų ar premjerų nuomonė.

Labai aktualių temų šiuo metu nors vežimu vežk: paskutinė – Afganistanas ir ne tik galimi pabėgėliai, bet ir poveikis NATO šalims, nes staigus JAV sprendimas atsitraukti sukėlė daugybę klausimų partneriams. Neabejoju, kad atėjo laikas atšviežinti ir Rytų partnerystės strategiją. Nesibaigė diskusija dėl Europos ateities. O kur dar santykiai su Kinija, Rusija, daugybė kitų pasaulio politikos aspektų. Kita itin svarbi tema – Vokietija po šiemet įvyksiančių Bundestago rinkimų, kuriuose A.Merkel nebedalyvaus. Mūsų kariai dalyvauja taikos palaikymo misijose, šiuo metu, pavyzdžiui, didesnės paramos prašo Prancūzija – ar diskutuojamas galimas sprendimas?

Be rimtesnių diskusijų, kurias galėtų inicijuoti ir prezidentas, ir Vyriausybė ar Seimo užsienio reikalų komitetas, užsienio ir saugumo politika tik smulkės, turėsime vis daugiau nesusipratimų, staigių, gal ir ne visai pamatuotų sprendimų, ką jau gana aiškiai matome ir dabar. Artėjant prezidento ir Seimo rinkimams aktualūs šios politikos klausimai vis labiau pateks į populistinį lauką, nes užsienio politika turi neabejotiną poveikį šalies ir vidaus reikalams, verslo sąlygoms, žmonių judėjimui.

Reikia pripažinti, jog iš Baltarusijos siunčiamų pabėgėlių krizės atveju šalies politikai vis tik veikė palyginti vieningai, todėl ir pavyko situaciją gana greitai sušvelninti, atkreipus Europos Komisijos, NATO dėmesį. Laikinai buvome suvienyti krizės, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas ilgalaikei užsienio bei saugumo politikai. Juolab kad Afganistano pabėgėlių problema bus neabejotinai sunkesnė, palies daugelį NATO bei ES šalių.


Rekomenduojami video