Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kas slepiasi už tuščios frazės „tradicinė šeima“

Dieną iki Motinos dienos sekmadienio DELFI portalas publikavo žurnalisto Romo Sadausko-Kvietkevičiaus straipsnį įžūliu pavadinimu: "Kaip apginti motinos dieną nuo tradicinės šeimos vertybių?". Straipsnio autorių erzina klišiniai pasveikinimai, jis nerimauja dėl nutrūkusio nuoširdaus emocinio ryšio tarp kartų. Pasidalino asmenine patirtimi - sudėtingais santykiais su mama. Romas Sadauskas pastebi, kad politikai daug kalba apie šeimą ir tradicines vertybes. "Tačiau niekada jums nepasakys, kas slepiasi už tuščios frazės „tradicinė šeima“" - rašo jis. - "Ir kokio mūsų tautos istorijos laikotarpio modelis sudaro tos tradicijos pagrindą."

Kodėl niekas neatsakys? Galiu pabandyti. Esu tikra, kad sąvoką "tradicinė šeima" daugelis konservatyvių žmonių vartoja pirmiausia biologine prasme: vyras ir moteris susilaukia vaiko, jie tampa susaistyti genetiškai, tampa šeima genetine prasme. Be abejo, vienos nakties nuotykis negarantuoja, kad vaiką pradėję vyras ir moteris toliau kartu rūpinsis savo atžala. Būtent todėl konservatyviems žmonėms svarbus dar vienas aspektas - sąmoningas šeimos planavimas, santuoka. Tai vėlgi negarantuoja, kad neįvyks skyrybos, kad sutuoktiniai bus pavyzdiniai tėvai, kad šeimoje vyraus harmoningi santykiai. Ir visgi tai yra patikimas gyvenimo modelis - tradicija, kurią galime perduoti vaikams iš kartos į kartą. 

Tai, kad šeimoje nėra darnių santykių, kad kažkas išsirinko netinkamą partnerį nereiškia, kad santuoka yra blogis, kad mums reikia kažkokių kitokių - netradicinių - šeimos modelių. Tai tik reiškia, kad mūsų visuomenėje per mažai dėmesio skiriama jaunų žmonių ruošimui santuokai, šeimai. Per mažai dėmesio skiriama santykių kursams. Kad ir kaip banaliai skamba, bet santykiai yra darbas - pirmiausia darbas su savimi. 

"Ir kokio mūsų tautos istorijos laikotarpio modelis sudaro tos tradicijos pagrindą." Mūsų šalyje suvokimas apie tradicinę šeimą yra susijęs su krikščionybės idėjomis, tradicijomis. Du suaugę žmonės - vyras ir moteris - susituokia, pasižada mylėti vienas kitą džiaugsme ir varge, o tada gimdo vaikus, juos augina. Kažkada santuoka buvo būtinai bažnytinė, dabar dažnai to religinio aspekto nebelieka, bet esmė išlieka ta pati: sukurti stabilią, harmoningą visuomenės ląstelę, kurioje tiek suaugę, tiek vaikai gauna emocinę bei materialią paramą. 

Romas Sadauskas klausia: "[...] kodėl tiek daug darbo turi psichoterapeutai, konsultuojantys vaikystės traumas atrandančius idealių motinų sūnus ir dukras? Ir tiek jaunų šeimų stengiasi įsikurti kuo toliau nuo tėvų namų, bet vis tiek pagauna save kartojančius iš gimdytojų išmoktas elgesio schemas." Tai gerai, kad psichoterapeutai konsultuoja, kad žmonės kreipiasi pagalbos. Mokslas progresuoja, mes įgyjame daugiau žinių apie suaugusiųjų ir vaikų psichologiją, turime daugiau žinių apie konstruktyvų bendravimą, apie efektyvius vaikų auklėjimo metodus. Sužinome, ką mūsų tėvai darė neteisingai ir savo vaikams nusprendžiame tapti geresniais tėvais. Bet vėlgi vaikų auklėjimo ar santykių klaidos niekaip nesusiję nei su santuoka nei su sąvoka "tradicinė šeima". Ar mes galime garantuoti, kad homoseksualių asmenų ar šiaip ne santuokoje auginti vaikai neturės vaikystės traumų, nesikreips į psichoterapeutus?  Norėčiau tik pakartoti, ką rašiau aukščiau - pagrindinė problema yra ta, kad jauni žmonės nėra ruošiami šeimai. Mes nemokame kurti ir išlaikyti prasmingų, ilgalaikių santykių.

Gal sutapimas, bet prieš perskaitydama žurnalisto Romo Sadausko-Kvietkevičiaus straipsnį išklausiau D. Z. Lieberman ir M. E. Long audioknygą "Dopaminas: troškimo molekulė", kurioje be kitų temų aptariamas dopamino poveikis romantiškiems santykiams. Žmonės susipažįsta, įsimyli. Širdis plaka stipriau, pilve skraido drugeliai - bla, bla, bla. Įsimylėjėliai ima vienas kitą idealizuoti, stengiasi patys būti geresni nei yra, įsivaizduoja tobulą ateitį kartu. Šiuos įsivaizdavimus ir lūkesčius skatina būtent dopaminas. Tada susituokia (arba ne), apsigyvena kartu. Buitis grąžina saldžiąją porelę į realybę, jie neišvengiamai pamato vienas kito trūkumus, dopaminas nebesigamina - jis atliko savo gamtos paskirtą funkciją skatinti žmones poruotis, daugintis. Rožiniai akiniai nukrinta, pakylėti jausmai išsisklaido. Šitoje stadijoje santykiai arba perauga į partneriškus - ilgalaikius - arba žmonės pasuka skirtingais keliais, ieško naujos meilės iliuzijos - naujos dopamino dozės. 

Šių dienų pasaulis skatina besaikį dopamino vaikymąsi. Žmonės nori visą laiką jaustis devintame danguje neįdėdami jokių pastangų: alkoholis, narkotikai, vienos nakties nuotykiai, azartiniai ir video žaidimai, socialiniai tinklai bei daug kitų įdomių dalykų pavergia milijonus gyvenimų. Išsivysto priklausomybės. Naujųjų laikų vergai kasdien keliasi iš lovos dėl vieno tikslo - gauti kuo didesnę dopamino dozę. Tai griauna tiek asmeninį, tiek visos šeimos gyvenimą. 

Dopaminas mus skatina siekti daugiau, geriau. Gyventi iliuzijomis apie tobulą ateitį. Tuo tarpu prasmingam gyvenimui, ilgalaikiams santykiams mums reikia išmokti pastebėti ir vertinti tai, ką turime čia ir dabar, būti dėkingais, pareigingais, stengtis būti gerais partneriais, gerais tėvais. Be abejo, šeimos kūrimui svarbu pasiruošti ir materialiai: įgyti gerą išsilavinimą, išmokti valdyti finansus. Būtent to ir reikia mokyti mokinius mokykloje. Būtent tai ir turėtų tapti mūsų tradicija. Taigi tradicija kurti šeimą santuokos pagrindu yra logiška ir teisinga, tačiau taip, galbūt mums trūksta tradicijų, kurios padėtų išlaikyti santuoką bei padėtų sukurti šiltus tėvų-vaikų santykius. Idealiu atveju vaikai mokosi iš tėvų, seka geru jų pavyzdžiu. Bet juk negalime garantuoti, kad vaikas šeimoje turi sektiną pavyzdį, tad šią spragą galėtų bent iš dalies - teorinėmis žiniomis - užpildyti mokykla. 

Jokiais būdais nekaltinu minėto straipsnio autoriaus dėl to, kad jis nusprendė apriboti santykius su savo mama. Kartais gyvenime tenka priimti nemalonius sprendimus ir niekas nebūna dėl to kaltas. Bet neverta dėl savo nenusisekusių santykių su šeimos nariais kaltinti santuokos institutą arba sąvoką "tradicinė šeima". Tuo labiau neverta nuvertinti kitų žmonių pastangų kurti gerus santykius su savo mamomis. Kas kad klišiniais pasveikinimais kartą per metus, kas kad su Maksiminiu tortu ant stalo. Kaip anglakalbiai sako: "Fake it till you make it" ("Apsimesk tol, kol tai taps tikra"). Mes negimstame su santykių eksperto diplomu rankose - visą gyvenimą tenka mokytis atrasti ryšį su aplinkiniais. O mamą kaip ten bebūtų teturime vieną.

***

Romas Sadauskas-Kvietkevičius pagal giliausias "edukuotųjų" tradicijas negalėjo nesusieti "tradicinės šeimos" sąvokos su Putinu ir Trampu. Na kaip gi be jų. Ši sąsaja tokia kvaila, kad net nesivarginsiu kažką aiškinti ir įrodinėti. Manau straipsnio autorius supranta pats, kokią nesąmonę šioje vietoje parašė, bet tikisi, kad paviršutiniškiau mąstantys skaitytojai užkibs už (niekuo nepagrįsto) bauginimo: jeigu esi už tradicinę šeimą, reiškia esi putinistas-trampistas. Neužkibsime.

Rekomenduojami video