Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Gyvenimo įgūdžių programa: kai negalime pastatyti daržinės, statome komunizmą

Vienas mano mėgstamiausių ir, mano galva, geriausiai iliustruojančių šiandieninę mūsų valstybės situaciją anekdotų yra apie daržinę ir komunizmą. Gilus sovietmetis. Kolūkio susirinkimo darbotvarkė: pirmasis klausimas – daržinės statyba, antrasis – komunizmo statyba. Kadangi daržinei nėra lentų, iš karto pereita prie antrojo klausimo.

Ginčai dėl gyvenimo įgūdžių programos verda ir kunkuliuoja. Kiekvienas į juos ateina su savo „tiesa“ ir „netiesa“, tiksliau, su motyvais, kurie niekam, o ypač diskusijos oponentams, nėra įdomūs. Kodėl? Nes kalba eina ne apie gyvenimo įgūdžių ugdymą. Kalba eina apie tai, kas ciesoriaus, ir kas Dievo. Kokios funkcijos yra patikimos valstybei, ir kokios – šeimai. Ir kiek valstybė gali kištis į savo piliečio ir centrinės valstybės ląstelės – šeimos – gyvenimą. Va dėl to kišimosi ir yra esminis karas. Ir gyvenimo įgūdžių programa, lytiškumo ugdymas yra šio karo epizodai ir mūšiai. Ir kol nebus sutarta dėl esminių valstybės ir individo paliaubų sąlygų bei valstybės ir individo ribų, tol taikos nebus.

Paradoksalu, bet klasikiniai liberalai ir konservatoriai teigia: mažiau valstybės, daugiau laisvės individui. Daugiau pasitikėjimo piliečiu, bendruomene. O mažąja bendruomene, bet kokios bendruomenės, įskaitant ir valstybę, prototipu yra šeima. Paradoksalu, tačiau būtent tie, kurie turi kovoti už individo ir šeimos laisvę bei autonomiją spręsti, reikalauja daugiau valstybės. Tai, kokie, pardon, liberalai yra liberalai, o konservatoriai – konservatoriai? Panašu, kad jie – kaip jūrų kiaulytės: nei jūrų, nei kiaulytės.

Kodėl apskritai reikalinga gyvenimo įgūdžių programa mokyklose? Kalbėkime atvirai: valstybė nepasitiki savo piliečiais, kad jie savo jaunąją kartą, už kurią iki 18 metų yra visiškai atsakingi, išauklės deramai. Ir tai nebūtinai tik lytinis ugdymas.

Esu bjaurus žmogus: kai visuomenėje prasideda va toks eilinis kipišas, man kyla miglotos abejonės, kad tai tėra tik dūmų uždanga. Slepianti kur kas įdomesnius dalykus.

Kalbėkime atvirai: kai valdantieji negali spręsti esminių uždavinių: tinkamai organizuoti švietimą, sveikatos apsaugą, rengti būtinas valstybės tolesnei raidai reformas, planuoti strategines tos raidos kryptis, tikslus ir uždavinius, tuomet organizuojami va tokie vajai. Kol visi kalasi dėl hipotetinės trylikametės nėščios Marytės sveikatos, labai patogiai pamirštama, kad iš rajonų (ir jau nebe tik rajonų) ligoninių masiškai bėga medikai. Ir kad ne hipotetinės, o tikros gimdyvės 90 km iš Rokiškio ar kurio kito atokesnio rajono į didmiestį gali elementariai ir nebedavežti. Kaip ir žmogaus, ištikto infarkto, insulto, patyrusio sunkią traumą. Bet gelbėti mistines trylikametes nuo nėštumo yra paprasta. O užtikrinti kokybišką, savalaikę ir visiems prieinamą sveikatos priežiūrą, tai jau klausimas sudėtingesnis.

Ir kartu su paaugliais žirklių ir klijų metodu tobulinti prezervatyvus yra gerokai lengviau, nei mokyti juos matematikos, fizikos ar chemijos.

Prisiminkite, kad kai nėra lentų daržinei, visada pradedama imitacija: komunizmo statyba.

Suvokime: bet kokie įpročiai formuojasi šeimoje. Ir ne tik lytinio gyvenimo.

Paimkime, kad ir finansinį raštingumą. Kur jo įgūdžiai realiai formuojami? Mokykloje? Kur kokia nors egzaltuota ponia ar panelė paskaitys tris-keturias, kad ir labai geras (be jokios ironijos) paskaitas apie finansus, jų planavimą, investavimą ir t.t.? Ar šeimoje, kur vaikas eina į parduotuvę parnešti pieno ir katino ėdalo. Ir nusipirkęs už tuos pinigus šokoladuką, suvokia, kad arba košę valgys be pieno, arba katinas liks neėdęs. Tai šeimoje jis mokosi taupyti. Labai lengva pasakyti: atidėk dešimtadalį savo pajamų. Teoriškai. Tas, kuris dienai gauna penkis eurus, be vargo atidės 50 cnt ir per savaitę sutaupys 2,5 Eur. O ką gali sutaupyti tas, kuris gauna dienai tiek, kiek kainuoja bandelė valgykloje. Ką jis gali sutaupyti? Per mėnesį pusę euro? Ir visos jo investavimo, taupymo pamokos nueis šuniui ant uodegos, po penkių minučių bus pamirštos. Nes nėra praktikos.

Aš jus galiu išmokyti dirbti InDesign programa. Jums netgi išeis kažką ja padaryti. Tol, kol darysite. Kai išjungsite kompiuterį, jūs pamiršite pamokas. Nes to nedarote. Ir bus tik veltui sugaištas laikas ir pastangos.

Savo gyvenimo įgūdžius, teisingus ar neteisingus, mes išmokstame šeimoje. Ir teoriškai, ir praktiškai.

Tačiau kai valstybė nepasitiki savo piliečiu, šeima, tuomet ji imasi ne savo funkcijų. Kurių iš principo negali įgyvendinti. Ir tokių kišimųsi totalitariniuose režimuose jau matėme. Juk valstybė manė, kad vaikus geriau išugdys savaitiniai darželiai, užuot leidę tėvams auginti mažuosius. Mūsų močiutės dar prisimena laikus, kai vaiko priežiūros atostogų apskritai nebuvo, o mamos mus darželiams ar seneliams paliko tuomet, kai mums buvo vieneri. Maitinti turėjo valgyklos, kultūrinti – kultūros namai. Dėl visko valstybė turėjo pagalvoti. Ir galvojo. Tik ar labai gerai? Ar labai laimingi išaugome? Šalyje, kurioje nebuvo sekso, klestėjo vienišų motinų kultas, o abortas buvo normalia šeimos planavimo priemone.

Išlaisvėję metėmės į kraštutinumus. Ir apsukę ratą, vėl grįžtame į tą pačią poziciją. Valstybė žino geriau. Nė velnio ji nežino. Niekas, prie ko ji savo jautria ranka prisilietė, nepasiteisino. Švietimo reformos, sveikatos reformos, mokesčių reformos, demografijos problemos. Akivaizdu, kad atėjo griūties metas.

Rekomenduojami video