Ar gali aukščiausius valstybės postus užimti nuteistos partijos vadovai ar valdymo organų nariai? Ar gali valstybę valdyti (būti valdančiosios koalicijos dalimi) už korupcinius nusikaltimus nuteista partija? Liberalų sąjūdžio pirmininkė yra Seimo pirmininkė, o Liberalų sąjūdžio valdybos nariai – ministrai. Ar už korupcinį nusikaltimą nuteistas Seimo narys gali eiti Seimo nario pareigas, ar gali balsuoti Seime įvairiais klausimais, pavyzdžiui, skiriant teisėjus ar Generalinį prokurorą?

Šie ir kiti klausimai Lietuvoje jau nebe teoriniai. Praėjusią savaitę dvi Seimo partijos – Liberalų sąjūdis bei Darbo partija – išgirdo apkaltinamuosius nuosprendžius korupcijos byloje. Apkaltinamsis nuosprendis priimtas ir Seimo nario Vytauto Gapšio, taip pat ir dar kelių buvusių parlamentarų – Gintaro Steponavičiaus bei Šarūno Gustainio – atžvilgiu. Nuosprendžiai įsiteisėjo ir jau pradėti vykdyti: baudas moka nuteisti juridiniai asmenys, parlamentarai vedami į laisvės atėmimo vietas.

Įvykis, turėjęs sukrėsti visą politinę sistemą, valstybės vadovų liko beveik nepastebėtas – iš esmės apsiribota „atsišaudymu“ žurnalistams. „Nulinės tolerancijos korupcijai“ koalicija sutartinai visus ramina. Vyriausybės vadovė Ingrida Šimonytė, rinkėjams žadėjusi aukštą politinę kultūrą, netoleravimą net menkiausių moralinių dėmelių – dabar nemato problemų tęsti darbą koalicijoje kartu su sunkią korupcinę veiką įvykdžiusia partija. Diskusijų apie nuteistos partijos deleguotų ministrų darbą – taip pat nėra.

Seimo dauguma nesivargina svarstyti Liberalų sąjūdžio pirmininkės, tai yra nuteistai partijai atstovaujančio asmens, galimybių toliau eiti Seimo pirmininkės pareigas ir vadovauti Seimo darbui. Atkreipiu dėmesį, kad Seimas skiria teisėjus, generalinį prokurorą, priima „antikorupcinius“ teisės aktus ir t.t. Ir dar, Seimo pirmininkė tam tikromis aplinkybėmis eina Prezidento pareigas.

Apie pasitraukimą iš Seimo nekalba net ir nusikaltęs Seimo narys, šiuo metu atliekantis bausmę laisvės atėmimo įstaigoje. Prezidentas, palaiminęs šią politinę daugumą, po įsiteisėjusio nuosprendžio kviečia gerbti teismo sprendimą, „šalių teisę teikti skundą dėl šios nutarties“ bei prašo politikų šio sprendimo nekomentuoti!

Po šio stambaus korupcinio nusikaltimo pripažinimo nė viena valdžios grandis nesiima atsakomybės spręsti susidariusios situacijos. Teismui nustačius stambią korupcinę nusikalstamą veiką Seime, į priimtą įsiteisėjusį apkaltinamąjį nuosprendį jokiais veiksmais nesureagavo nė vienas valstybės pareigūnas. Šios aukščiausių valstybės pareigūnų reakcijos rodo, jog Seimo dauguma bei aukščiausi valstybės pareigūnai toleruoja nusikalstamą korupcinę veiklą valstybės valdyme.

Leisiu svarstyti prielaidą, apie kurią prieš tai kalbėjau puse lūpų, jog Lietuvoje funkcionuoja korupcinė politinė ir valdymo sistema. Jei ši prielaida neteisinga, tuomet nedelsiant turėtume sulaukti konkrečių valstybės vadovų veiksmų.

Kokie veiksmai turėtų būti atliekami?

• Seimas turėtų nedelsiant pradėti apkaltos procedūrą nuteistam Seimo nariui. Pastaruoju metu apkalta Seimo nariams pradedama dėl netinkamai ištartų žodžių, kodėl tuomet toleruojamas Seimo narys, kuris padarė stambią korupcinę veiką? Jei nuteistam Seimo nariui liko nors krislelis savigarbos ir pagarbos Seimui, patarčiau pačiam nedelsiant kreiptis dėl mandato atsisakymo.

• Seimo valdyba turėtų svarstyti nuteistų partijų narių galimybes toliau vykdyti vadovaujančias pareigas Seime ir Vyriausybėje, taip pat turėtų būti sprendžiamas klausimas – kaip paspartinti apkaltos procedūrą nusikaltusiam Seimo nariui, jei šis pats neatsisako mandato;

• Valstybės Prezidentas turėtų pasmerkti politinę korupciją Seime ir imtis lyderystės skubiausiems darbams: nedelsiant sukviesti politinių partijų lyderius aptarti susidariusios padėties, kviesti koaliciją atsisakyti bendro valdymo su nuteistomis už korupcinius nusikaltimus partijomis, taip pat pakeisti Seimo pirmininkę, telkti Seimo partijas pašalinti nuteistų partijų atstovus iš vadovaujančių pareigų, tartis ir siūlyti teisės aktus, užkardančius galimybes tokiai situacijai kilti ateityje, sudaryti ar kviesti sudaryti darbo grupes, kurios tokius teisės aktų projektus parengtų.