Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Antikonstituciniai Vyriausybės veiksmai – kas vadovauja šalies ministerijoms?

Devynios auklės – vaikas be galvos – taip sako patarlė ir panašu, kad į tokią situaciją pateko šalies švietimas. Visi kažką daro, priima sprendimus, dalija nurodymus, keičia, tobulina, o rezultatas prastas. Tarpiniai vienuoliktokų patikrinimai nepavyko, vadovėlių trūksta, pagaliau katastrofiškai trūksta pedagogų ir švietimo ekspertų. Užtai apsčiai turime visažinių patarėjų, kurie puikiai žino, kaip darbus deleguoti? Tik ar patarėjai nepersistengė dirbdami, nes kišimasis į kitų institucijų darbą gali prieštarauti Konstitucijai.

Švietimo mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas pasitraukdamas, po nesėkmingų eksperimentų su vienuoliktokų ateitimi, pasiskundė, kad nebegali dirbti su Premjerės Ingridos Šimonytės patarėjų komanda, kuri primeta nurodymus, o jis turi prisiimti atsakomybę už sprendimus. Iš esmės – tai buvo jo paties įvardinta atsistatydinimo priežastis. Ne klaidos dėl reformos ar tarpinių patikrinimų, bet darbas su I. Šimonytės patarėjų komanda.

Demokratinėje valstybė neįsivaizduojama situacija, kai ministras, verčiamas prisiimti asmeninę atsakomybę už Premjerės politinių patarėjų kolektyvinius sprendimus, o nurodymų davimas yra nesuvokiamas ir akivaizdžiai negalimas demokratiniame procese. Toks „tiesioginis valdymas“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir valdžios pasidalinimo sąrangai, kerta per pasitikėjimą valstybės institucijomis bei neleidžia reikalauti tiesioginės asmeninės ministrų atsakomybės, nors būtent to reikalauja LR Konstitucija.  Bet Lietuvoje demokratijos sąvoka, matyt, keičiasi pagal konservatorių norus, o Konstitucija interpretuojama pagal jiems naudingo teksto suvokimo principus. Nors gal ir nereikėtų stebėtis, ypač, kai jų šūkis praėjusiuose Seimo rinkimuose – buvo „daugiau jėgos“. Tad tą jėgą ir buldozeriu stumiamus sprendimus matome jau beveik 4 metus. Tad ir demokratija pagal konservatorius – kitokia.

Nepamirškime, kad Ministro Pirmininko ar ministro patarėjai - tai politinio pasitikėjimo asmenys, kurie priimami į darbą, nes taip asmeniškai nusprendė ministras ar Premjeras. Nėra atrankos ar konkrečių kriterijų, išskyrus bendruosius, kurie būtų taikomi patarėjui. Jis ar ji gali užimti gana aukštą poziciją vien todėl, kad taip panoro jo vadovas. Tad ar tokie „pilkieji kardinolai“ prisiima atsakomybę už savo patarimus ir veiksmus? Kodėl jų nurodymus turi vykdyti ministras, kurį tvirtina Prezidentas?  Ministras, skirtingai nei patarėjai, kaip viešas asmuo turi prisiimti atsakomybę už savo arba už jam primestus sprendimus.

Ir kurgi dabar tie žymieji patarėjai, kuriems buvo taip lengva vadovauti konstruojant nesėkmingą švietimo reformą iš svetimos varpinės? Juk jie, kartu su Ministre Pirmininke Ingrida Šimonyte, taip pat turėtų prisiimti atsakomybę už rezultatus ir klaidas. Ar jie „pavadovavę“ švietimui ir išsaugoję gerai apmokamas darbo vietas, dabar vadovaus kitoms sritims?

Be to norėtųsi ir viešos Prezidento Gitano Nausėdos reakcijos į tokius Vyriausybės veiksmus. Lietuva jau turėjo panašų pavyzdį, kai patarėjų kišimasis į kitų institucijų darbą baigėsi buvusio prezidento Rolando Pakso apkalta ir nušalinimu nuo pareigų. Ar šį kartą patarėjai neperžengė ribų ir kieno interesų vedini veikė jie, jei reforma visiškai žlugo, o vienuoliktokai patikros rezultatai vis dar aklavietėje?

Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 44 str. nurodoma, kad Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai – vieni iš jų Ministro Pirmininko patarėjai padeda Ministrui Pirmininkui suformuoti politines nuostatas ir prioritetus, priimti ir įgyvendinti sprendimus. Padeda Ministrui Pirmininkui. Patarėjų užduotis – surinkti informaciją, ją apibendrinti bei perduoti vadovui ar jos pagrindu jam patarti, pateikti optimaliausius problemos sprendimo būdus. Iš to seka, kad nurodinėti ministrui, Vyriausybės nariui, patarėjai negali. Nebent Vyriausybės vadovės patarėjams atrodo, kad jų įsivaizduojami antpečiai yra visagaliai. Tačiau tuomet turime tiesiog nustekentą švietimą su tiek problemų, kad vargu ar kas pasiryš jas spręsti artimiausiu metu.

Valstybės vadovai – tiek Prezidentūroje, tiek Seime. Nors po šio Vyriausybės akibrokšto su patarėjais, pats laikas aiškiau apibrėžti patarėjų veiklos reglamentavimą, kontroliuoti jų veiklą, kelti konkrečius reikalavimus, atsižvelgiant į sritį, kur žmogus kviečiamas dirbti. Puikiai matome, kad nekompetencija brangiai kainuoja ir kalba ne tik apie pinigus, yra žymiai svaresnių dalykų, pradedant nuo emocinės vaikų būklės iki ilgalaikių sprendimų, kurių rezultatus pamatysime tik po kelių metų.

Artūras Paulauskas

Partijos „Laisvė ir Teisingumas“ Tarybos pirmininkas

Rekomenduojami video