„Neprilygstamasis“ – būtent taip vadinosi Filipo de Broca filmas, kurį XX amžiuje rodė Lietuvos kino teatrai. Neprilygstamuoju galima vadinti jo pagrindinį aktorių prancūzą Žaną Polį Belmondo. Rimtai ir su ironija. Rugsėjo 6 dieną jis mirė, paskutinį kartą užkariaudamas visų televizijų ir laikraščių antraštes.

Du prancūzai

Mūsų tėvų karta garbino dvi kino žvaigždes vyrus – prancūzų aktorius Aleną Deloną ir Ž.P.Belmondo. Augome su jų plakatais žurnaluose ir nuotraukomis kirpyklose.

Iš jų dviejų būtent J.P.Belmondo kinomanai visame pasaulyje vadina savu liaudies numylėtiniu. A.Delonas buvo per daug gražus, kaprizingas, susimąstęs, įsižeidęs. Žanas Polis buvo paprastas, atviras, linksmas, draugiškas. Abiejų prancūzų legendų kelias buvo panašus. Pradžioje vaidmenys pas garsiausius rimtus režisierius, vėliau – apsiausto ir špagos kostiuminiai filmai, detektyvai bei kiti pramoginiai žanrai.

A.Delonas iki šiandien žvelgia vienišo samurajaus akimis. Ž.P.Belmondo net po insulto nebijojo pasirodyti viešai, nesigėdydamas savo neįgalumo, paralyžiaus ir prarasto balso.

Neteisinga Ž.P.Belmondo vadinti gatvės vaikėzu. Jis buvo žinomo skulptoriaus Paulio Belmondo sūnus. Jo mama mėgo tapyti. Jaunasis Belmondo puikiai išmanė šiuolaikinį meną, mylėjo ir skaitė prancūzų poeziją. Belmondo šeima būtų gyvenusi pasiturinčiai, jeigu ne Antrasis pasaulinis karas. Po karo paauglys Žanas Polis rinkosi sportą, o ne mokslą. Jis ilgai žaidė vartininku futbolo komandoje, mėgo boksuotis. Suaugusiųjų profesionalų ringe startavo vos šešiolikos metų. Devynis kartus kovojo ir nė karto nepralaimėjo. Vieną dieną jaunuolis pažvelgė į veidrodį ir pamatė, kad jo veido formos nemaloniai keičiasi. Metė sportą ir išėjo tarnauti kariuomenėje. Grįžęs susirgo tuberkulioze, gydėsi provincijoje, ir tuomet sugalvojo tapti aktoriumi.

Dvidešimties metų įstojo į Paryžiaus Nacionalinę teatro meno konservatoriją, kurioje mokėsi trejus metus. Tuo pačiu laiku debiutavo teatre ir kine.

Pirmieji bandymai kine

Pirmasis vaidmuo trumpame filme „Moljeras“ (1957) buvo iškirptas montaže. Vėliau pasirodė drauge su A.Delonu Marco Allégreto filme „Graži ir ta pati“ („Sois belle et tais-toi“, 1958 m.) bei veterano Marcelio Carné filme „Jaunieji nusidėjėliai“ („Les tricheurs“, 1958 m.). Taip pat vaidino legendinio Comédie-Française teatro trupėje.

Pedagogai jam pasakė: „Su tokia fizionomija tu negalėsi vaidinti pagrindinių vaidmenų klasikiniame repertuare. Kai tik bandysi apkabinti moterį, publika mirs iš juoko.“ Truputį vėliau kine sutiktas prancūzų aktorius Žanas Gabenas pasakė kitaip: „Jis negražus, bet jame slypi didelis patrauklumas.“

Žanas Polis buvo mielas chuliganas? Taip. Kaip kine, taip ir gyvenime. Mokykloje vėluodavo į pamokas, konservatorijoje praleidinėdavo paskaitas, krėsdavo prastus pokštus. Vis dėlto pirmieji jo vaidmenys kine itin patiko moterims. Dainininkė Edita Piaf sakė: „Su A.Delonu norisi vaikščioti gatvėmis. Su Žanu Klodu Brialy – šnekėtis. Su Ž.P.Belmondo permiegoti.“

Palaipsniui Ž.P.Belmondo pelnė komerciškai sėkmingiausio prancūzų aktoriaus šlovę. 1971 m. jis įkūrė savo kino kompaniją „Cerito“, pavadintą mylimos močiutės mergautine pavarde.

Pripažinimas

Pasaulinį pripažinimą Žanui Poliui pelnė 1960-aisiais pasirodęs Žano Liuko Godardo kino šedevras „Iki paskutinio atodūsio“ („À bout de souffle“).

Šis filmas buvo pavadintas „Naujosios bangos“ manifestu, o pagrindinio vaidmens atlikėjas Ž.P.Belmondo tapo naujuoju kino herojumi, maištaujančios jaunosios kartos simboliu.

Ž.P.Belmondo karstą kareiviai nešė skambant muzikai iš filmo „Profesionalas“. Vargu ar dabar šį filmą galėsime žiūrėti ramiai. Ašarų nesulaikė ir atvykę legendiniai prancūzų aktoriai B.Bardot ir Ž.Diužardenas. Prancūzija palaidojo ištiso romantiškojo kino epochą.

Nesimėgaudamas laurais, Ž.P.Belmondo stačia galva pasinėrė į darbą. Sovietmečiu Lietuvoje matėme nemažai šio aktoriaus filmų. Dažniausiai tai buvo nuotykių filmai ir komedijos: „Kartušas“ (1962), „Pakartotinos vestuvės“ (1971), „Neprilygstamasis“ (1973), „Privatus detektyvas“ (1976), „Kas yra kas?“ (1979), „Profesionalas“ (1981), „Už įstatymo ribų“ (1983).

Žanas Polis bandė kurti ir intelektualų personažą. Anglų klasikas Peteris Brookas filme „Moderato Cantabile“ (1960) ir italų autoritetas Vittorio de Sica karo dramoje „Ciocara“ (1960) įžvelgė jame sudėtingo, mąstančio herojaus potencialą. Ž.P.Belmondo ekrane pasirodė su akiniais plonais metaliniais rėmeliais, lyg universiteto studentas moksliukas. Žiūrovams toks įvaizdis nebuvo mielas. Jie toliau norėjo žavingo avantiūristo.

1990-aisiais aktorius paskelbė, kad nebenori būti „šokinėjančiu ir šaudančiu seneliu“, todėl palieka kiną ir daugiausia dėmesio skiria teatrui. Teatre vaidino Edmundą Kyną J.P.Sartre‘o adaptuotoje A.Diuma pjesėje ir Edmondo Rostando Sirano de Beržeraką.

Liga nesustabdė

Kine pasirodydavo tik ypatingomis progomis. Skundėsi, kad jam nepatinka scenarijai. 2001 m. aktorių ištiko insultas, pristabdęs stulbinamą karjerą. Žanas Polis buvo stipriai paralyžiuotas, negalėjo kalbėti, tačiau dėl to jis neužsidarė tarp keturių sienų. Pasirodė sporto renginiuose, televizijų laidose ir kartojo tą patį – negalima pasiduoti. Kino triukuose visuomet atsisakęs dublerių, Ž.P.Belmondo ir 2017 m. nugalėjo sunkumus – dalyvavo nacionalinės premijos „Cezaris“ dalybose. Jis buvo apdovanotas garbės „Cezariu“ už viso gyvenimo nuopelnus. Dar niekada „Cezarių“ įteikimuose nebuvo tiek ovacijų, kaip įteikiant jį Žanui Poliui.

Po lemtingo insulto Žanas Polis spėjo vesti, išsiskirti ir sulaukti dukters. Jis oficialiai buvo vedęs tik du kartus. 1952–1968 m. su šokėja Elodie Constantin susilaukė trijų vaikų: dukterų Patricijos (1953–1993, žuvo gaisro metu), Florence (g. 1958 m.) ir sūnaus Paulo (g. 1963 m.).

Ž.P.Belmondo gyveno su aktore Ursula Andress, pirmąja Džeimso Bondo mergina, vėliau – su gražuole italų aktore Laura Antonelli (1972–1980 m.). Jo antroji ir paskutinioji oficiali žmona Barbara Gandolfi pasižymėjo skandalais. Prancūzijos teisėsauga įtarė, jog B.Gandolfi, pasinaudodama žymaus aktoriaus banko sąskaitomis, plovė sekso paslaugų pinigus. Už tai ją negailestingai plakė prancūzų spauda. Kiek moterų iš viso buvo Žano Polio glėbyje, vienas Dievas težino. Kaip ir tai, kiek gerbėjų Europoje ir pasaulyje jis turėjo.

Išėjo epocha

Rugsėjo 9 dienos, ketvirtadienio vakare Prancūzijos televizija transliavo Ž.P.Belmondo laidotuves tiesiogiai iš Paryžiaus. Invalidų rūmų komplekse palydėti legendinį aktorių į paskutinę kelionę susirinko būrys garsenybių. Atsisveikinti atvyko prezidentas Emmanuelis Macronas su žmona Brigitte. Tokio iškilmingumo gedulingos apeigos buvo surengtos 2018 m., atsisveikinant su legendiniu prancūzų dainininku Šarliu Aznavūru.

Vakaro kulminacija – Ž.P.Belmondo karstą kareiviai nešė skambant Ennio Morricone muzikai iš filmo „Profesionalas“. Vargu ar dabar šį filmą galėsime žiūrėti ramiai. Ašarų nesulaikė ir atvykę legendiniai prancūzų aktoriai Brigitte Bardot ir Žanas Diužardenas.

Prancūzija palaidojo ištiso romantiškojo kino epochą.

Marijus Kulvietis