Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Vienuolė V.Voidogaitė apie savo knygą: „Esu ne autorė, esu sakytoja“

Ji matė naujausią filmą apie Džeimsą Bondą. Ji skaito ne tik Šventąjį Raštą, bet ir kitas vertingas šiuolaikines knygas. Susitinka su draugais išgerti arbatos. Ir bėgiodama tarp nesuskaičiuojamų vietų, kuriose turi būti – savo vienuolyno, katalikiško vaikų darželio, Ruklos pabėgėlių centro, įvairiausių bendruomenių ir slaptų maldos kambarėlių, kuriuose vyksta širdį perkeičiantys dvasios pokalbiai, – sesuo Viktorija Voidogaitė dar spėja savo mintis užrašyti mobiliajame telefone.

Iš tų minčių išėjo Nukryžiuotojo Kristaus seserų bendruomenės vienuolės, edukologės, katalikiško vaikų darželio „Mažutėliams“ įkūrėjos V.Voidogaitės knyga „Ir tarp puodų vaikšto Dievas“, kurią išleido leidykla „Alma littera“. Minkšti viršeliai ir nedidelis knygos formatas tarsi pritaikyti kasdienei rankinei, o knygos viduje – dienos klausimai, į kuriuos mes taip dažnai nerandame atsakymų.

Viktorija, jūsų knygoje radau tokią frazę: „Rašymas man yra tarzankė. Vogtas skrydis virš gyvenimo. Ne mano. Kai galiu, nerašau.“ Ar visada tokį jausmą turėjote savyje?

Mes, žmonės, kiekvienas mąstome skirtingai. Aš mąstau žodžiais, bet kai reikia perteikti mintis, reflektuoti, juos užsirašau. Tai padeda susikaupti. Įprotis užsirašinėti, rodos, egzistavo nuo tada, kai išmokau rašyti. Vėliau, kai pradėjau vienuolės kelią, paaiškėjo, kaip vertinga užrašyti Šventojo Rašto eilutes, kurias įsidėjai į širdį. Tokiu net fiziniu veiksmu, rodos, susieji Dievo žodį ir šiandieną. Užrašytas žodis tampa tarsi pirmuoju veiksmu, skatinančiu ne tik mąstyti, planuoti, bet ir veikti.

Knyga „Ir tarp puodų vaikšto Dievas“ surinkta iš mano įrašų socialiniame tinkle „Facebook“. Juos pradėjau draugų paraginta: „Nagi, Viktorija, pasidalink, ką mąstai per pusvalandį, kurį skiri Dievo žodžio apmąstymui.“ Iš pradžių tik jiems siųsdavau improvizuotas apmąstymų santraukas be lietuviškų raidžių, kartais be taškų ir kablelių. Net tokį suvalgydavo ir prašydavo: „Duok dar!“ Paskui keletą minčių įkėliau į „Facebook“. Paaiškėjo, kad jos patinka ne tik mano draugams – atsirado ir sekėjų.

Tikra jų griūtis! Kaip manote, ką žmonės juose randa, kas juos kabina tuose tekstuose?

Reikėtų klausti žmonių. Aš juk tekstą parašau, paleidžiu ir jis gyvena savo gyvenimą, galbūt net kiekvienam kalba skirtingus dalykus. Ačiū Dievui, kad yra kas juos skaito! Pasakysiu tiesą: aš tos knygos nenorėjau, specialiai nerašiau. Jei būčiau rašiusi, rimčiau į darbą būčiau žiūrėjusi, labiau susikaupusi. O dabar knygoje nugulė išvogtos minutės, tas tekstas dar karštas, toks iš širdies ištrauktas angliukas. Kas nori, ateina, pasišildo. Bet literatūra jo niekaip negali vadinti... Esu ne autorė, esu sakytoja.

V.Vaidogaitė: „Meldžiamės ne todėl, kad Dievas mums kalbėtų, meldžiamės, kad patys sustotume, užsičiauptume ir galiausiai išgirstume save. Kad įsidėmėtume akimirką, tikrovę, kurioje šiuo metu gyvename. Ir kai viskas pagaliau nurimsta, kai baigiame maldą, kai išeiname iš tylos, gauname atsakymus.“

Kiekvieną kartą atsidarydama „Facebook“ ir palikdama įrašą savo sienoje negalvoju: štai, šitas geras, mano skaitytojams, draugams, sekėjams labai patiks. Tiesiog dalijuosi, kuo gyvenu. Kažkam tinka, o būna, kartais sako: „Ne, ne, mums čia, žinai, ne!“ Puiku! Juk nerašai teksto, kuris tiktų visiems. Rašai, kas guli širdyje, o ji – ne penki eurai, kurių ir turtingas, ir vargšas neišmes. Būna, žmonės pasipiktina, atsitraukia. Pastaruoju metu daug kam nepatiko mano kalbos apie pabėgėlius. Tačiau mano tikslas – ne patikti, o atiduoti tai, ką atsinešiau iš maldos. Į tiesą nepretenduoju, bėgant metams ir pati augu, keičiuosi. Draugai, kurie skaito, turi galimybę matyti mano augimą, pasiginčyti, o kartais tiesiog atsitraukti.

Dievas vaikšto tarp puodų. Arba – kotletas Dievui. Jūsų knygos skyrių pavadinimai tokie kasdieniški, visiškai nederantys su tuo, kuris aukštai, kuris sprendžia mūsų likimus. Kas jam tie mūsų kasdieniai reikalai?

Knygos pavadinimas – beveik tiksli Bažnyčios mokytojos Teresės Avilietės citata. Buvo laikas, kai Teresė savo maldoje išgyveno visišką sausrą. Vieną dieną, ruošdama pietus, staiga pajuto stiprų ryšį su Dievu, jos maldos buvo atgaivintos. Ji sakė: „Štai ir tarp puodų vaikšto Viešpats.“

Ir tikrai, mes ne visada surandame Dievą, labai dažnai mus suranda jis pats. Net tada, kai kepame kotletus, kiekvieną dieną. Matyt, gyvenimas su Dievu ir yra Dievo svajonė būti su žmogumi, kai jis kepa kotletus. Štai, dabar Dievulis mane stebi, bet artimoje draugystėje, jaukioje meilės tyloje. Manau, kad vienas kitą mylintys žmonės juk ne visą laiką turi kalbėtis, vienas kitą nuodugniai tyrinėti. Kur kas svarbesnis bendras gyvenimas artumoje. Toks turėtų būti ir mūsų gyvenimas su Dievu – paprastas ir artumoje. Mano knygos pavadinimas apie tai labiausiai ir kalba.

Ar jūs kartais irgi meldžiatės tarp puodų?

Melstis galima visur. Tai nereiškia, kad visada tai daryti reikia įtemptai. Svarbu būti mylinčio Dievo artume. Ir ne jam reikia, kad ten būčiau, o man. Tarp puodų būtinai pasimeldžiu, nes labai prastai gaminu. Verda sriuba, pasimeldžiu, kepa pyragas – irgi. Bet daugiausia meldžiuosi savo kelionėse. Automobilio nevairuoju, važinėju autobusu ar vaikštau pėsčiomis. Ir tai puikus laikas melstis, tikrai. Nebent kas nors mano vienuolės drabužį pamatęs užkalbina.

Būna taip? Autobuse?

Abitą mes nešiojame beveik visada. Šis drabužis – tarsi ženklas, kad galima prie mūsų prieiti ir pakalbėti. Arba apspjauti. Taip irgi būna...

Yra taip buvę?

Taip. Bažnyčioje, matyt, žmogus patyrė skausmą, pažeminimą. Aš juk suprantu, kad ne ant manęs, Viktorijos, spjovė... Dievas mus pasiekia visokiais būdais, kartais supranti, kad turi žmogaus pagailėti ir jo atsiprašyti. Kai žmonės man pasakoja apie baisias patirtis mūsų bažnyčioje, sakau: „Aš labai labai atsiprašau.“ Turiu atsiprašyti, nes kiekvienas nešamės atgailos momentą už viską, kas įvyko. Ne tik tie, kurie nešioja abitus, visi krikščionys. Nesiginčysiu, nedangstysiu, neteisinsiu, nesakysiu, kad tai ne mano kaltė, kad tai buvo prieš 50 metų. Tiesiog – labai labai atsiprašau.

Viktorija, kad visi bažnyčios žmonės šitaip kalbėtų! Ar kartais nesijaučiate esanti bažnyčiai nepatogi?

Gali būti, kad nepatogu, bet ir bažnyčia man ne visada patogi. Vieną dieną tiesiog supratau, kad visi mes esame silpni žmonės. Dievas į Bažnyčią kartais irgi kviečia silpnus, norėdamas juos užauginti. Tokia yra jo pedagogika.

Ar galite papasakoti, kaip susidraugavote su Dievu? Nuo kokio santykio viskas prasidėjo?

Jokių stebuklų! Kiekvienas turi kokią nors stebuklingą istoriją, o aš neturiu. Ir man gaila! Norėčiau būti patyrusi kažką nepaprasto, turėčiau ką papasakoti. Mano draugystė su Dievu įvyko per vaikus. Vienuoliai saleziečiai pakvietė savanoriauti vaikų stovykloje. Dirbdama su įvairaus amžiaus vaikais supratau, kad tai, kas vyksta jų ir mano pačios gyvenime, yra nuostabūs dalykai. Be jokios abejonės, visa tai – Dievo veikimas. Dievas daro savo darbą ir tada, kai mėtomės kamuoliu, ir kai visi kartu mokomės valytis dantis. Taip paprastai, aiškiai... Po tos stovyklos pagalvojau: gal man vertėtų su Dievu susitaikyti? Po daugybės metų nuėjusi išpažinties pajutau gydantį Dievo veikimą. Ne, ne tokį, kai žemė dreba po kojomis, o ramų, tylų, lopantį širdies skyles, po vieną ląstelę atgaivinantį ir širdį, ir kūną.

Daugelis iš mūsų turbūt tikimės vieną dieną išgirsti Dievo balsą... Gražiai rašote: „Eiti į savo tylą ir leisti Dievui kalbėti“

Pirmiausia mums reikėtų suprasti, kad negalime kontroliuoti Dievo, negalime jo išsikviesti jokiais burtažodžiais, net ir ilgomis savo maldomis. Jis – laisvas ir jau tikrai nešoka pagal mūsų dūdelę. Bet kartu toje laisvėje jis palieka ir mus. Meldžiamės ne todėl, kad Dievas mums kalbėtų, meldžiamės, kad patys sustotume, užsičiauptume ir galiausiai išgirstume save. Kad įsidėmėtume akimirką, tikrovę, kurioje šiuo metu gyvename. Ir kai viskas pagaliau nurimsta, kai baigiame maldą, kai išeiname iš tylos, gauname atsakymus, aiškius sprendimus, kas mums geriausia šioje situacijoje.

Dievas nėra raminanti mamytė, kuri tiesiog apkabina. Taip, jis nuramina, apkabina, paguodžia, bet kartu leidžia augti, eiti į priekį. Dievas yra labai geras tėvas, jis nori, kad būtume savarankiški, tačiau visada eina greta, myli, rūpinasi.

Šių dienų pasaulyje informacija mus dažnai pasiekia per labai aštrius pojūčius. Štai, neseniai žiūrėjau Bondą. Siaubingas garsas, nuo kurio net ausis prisidengti norisi. Bet kuo aštresni pojūčiai, tuo labiau sužadinama mūsų rega, klausa, kartais netgi uoslė. Dievas taip neveikia, jis nėra tas, kuris daro įspūdį ar rengia pasirodymą. Jis gyvena su mumis kiekvieną dieną, mūsų namuose. Ir pagalvokime, kada geriausiai jaučiamės? Kai grįžtame namo ir viskas baigiasi – įspūdinga kelionė, triukšmingas vakaras ar koncertas. Dievas tam tikru būdu yra mūsų namai. Su juo susitinkame, kai grįžtame į savo širdį, į tylą.

Kartais aš jį kalbinu, o jis kažkodėl nekalba. Ir tikrai nežinau, kodėl, juk nekontroliuoju – nekalbi, tai nekalbėk. Šiandien, pavyzdžiui, užuot sulaukusi atsakymo į savo klausimą, gavau labai aiškų klausimą: Viktorija, ar tau tikrai to reikia? Pagalvojau ir nusprendžiau – nereikia.

Taip gražiai dėstydama mintis, Viktorija, turbūt gaunate daugybę pasiūlymų skaityti paskaitas, susitikti su žmonėmis, gal net tapti dvasine vedle, mokytoja. Kaip jums pasiseka išlaikyti savo sielos ramybę?

Matote, turiu aiškų suvokimą, kas esu ir kas tikrai nesu. Šis suvokimas irgi, matyt, yra maldos vaisius. Žinau, kad nesu ir negaliu būti dvasios mokytoja, ir man ramu. Pastaruoju metu man dažnai skambina žurnalistai, klausia apie knygą ir apie pabėgėlius, kuriuos mes ėmėme globoti. Laimė, turime šio projekto koordinatorių Bartą, kuris perima visus interviu, dalyvauja laidose, atsako į visus klausimus, tad nereikalinga šlovė nuo manęs nukrito ir aš dar turiu šiek tiek laiko miegui. O jis būtinas, kaip ir malda. Vienu metu buvau pajutusi, kad nustojau melstis, tik lakstau visur ir mokau kitus, kaip tai reikia daryti. Šizofrenija kažkokia! Tada nusprendžiau: renkuosi melstis, o ne mokyti kitus apie maldą. Jei galiu dalyvauti kokioje nors programoje, dalyvauju, bet per maldos laiką meldžiuosi. Dar yra mūsų darželis, vaikai ir tėvai, kurie visada – prioritetas, taip pat pabėgėliai, apie kuriuos galvoju dieną ir naktį. Jei mane kviečia šeštadienį kalbėti apie pabėgėlius, aš renkuosi ne apie juos kalbėti, o pas juos važiuoti. Matyt, man jau ne tiek mažai metų, nebegundo taip stipriai blizgėti, užuot darius tai, ką privalau daryti.

Labai norėjau paklausti apie pavojų sublizgėti. Rodos, tai visai nederėtų prie vienuolės įvaizdžio...

Tie, kas turi namus, bendruomenę ir šeimą, žino, kad savo aplinkoje žvaigždele nebūsi. Kuo ilgiau būni namie, tuo geriau pasimato tavo sielos tarakonai. Esu dėkinga savo seserims, kad jos laiko mane ant žemės, tai – didžiausias darbas, kurį jos man gali atlikti. Negyvenu „Facebook“, tai kanalas, kuriame galiu skleisti žinią apie tai, kad Baltarusijos miškuose miršta pabėgėlių vaikai.

Ant žemės mane laiko ir kasdieniai reikalai, paprasti darbai. Man patinka plauti grindis, nes netrunki pamatyti rezultatą. Esu laiminga galėdama paguosti verkiantį vaiką, nes tai – mano pareiga. Gerai žinau: kol esu Dievo rankoje, esu įrankis, bet reikia nepriprasti, nes jis vieną įrankį gali padėti ir paimti kitą. Dar man labai padeda tai, kad esu bendruomenės dalis. Kartais, kai mane kur nors kviečia, vietoj savęs siūlau seseris. Gal jos ne taip plačiai žinomos, bet daug šaunesnės ir smarkesnės už mane. Tuos darbus pasidalyti ir yra pašvęstojo gyvenimo vaisiai.

Mintys, kurias paleidžiate socialiniuose tinkluose, o ir savo knygoje žmonėms, yra labai artimos. Gal kad kalbate paprastai, aiškiai, kasdieniškai – tarsi pati tikriausia nuomonės formuotoja. Ar tai irgi būdas priartinti žmones prie Dievo ir savęs?

Taigi visi toje pačioje Žemėje gyvename. Matome tuos pačius žmones, skaitome tas pačias knygas, žiūrime tuos pačius filmus. Kartais draugai man skiria savo laiką ir mes einame į kiną. Nuėjau į Bondą ir yra ten apie ką pagalvoti, nors, tenka pripažinti, pastarasis filmas nėra geriausia Bondo versija (juokiasi). Man atrodo, pašvęstasis gyvenimas, vienuolinis gyvenimas ir yra būti kartu su žmonėmis, bet toje kasdienybėje pamatyti Dievą. Ne dirbtinai jį pritraukti prie Bondo arba prie daktaro Hauso. Beje, Hausas yra visiškas agnostikas, bet ir iš jo yra ko pasimokyti. Kartais prisimenu jį ir paminiu savo tekste, bet niekada – specialiai. Mano rašymai spontaniški, neturiu talento imti ir panaudoti ten, kur reikia. Bet gal dar išmoksiu...

Ar yra taip nutikę, kad žmogus, paskaitęs jūsų tekstą ar su jumis pakalbėjęs, staiga įtikėtų arba padėkotų, kad parodėte jam kelią?

Jeigu iš tikrųjų žmogus sutiko Kristų per mano tekstą arba per susitikimą su manimi, jis nesustoja, eina artyn prie Kristaus. Na taip, gal prisimena, gal sako: „Ačiū, štai tada pasimeldei ir tikrai įvyko nuostabus dalykas.“ Dažnai vaikų negalinčios susilaukti moterys prašo, kad už jas pasimelstume. Paskui gauname laimės pilnas nuotraukas ir padėkas už gerą maldą. Bet juk aš nieko nepadariau, kad žmogus atsirastų! Mamos dalijasi džiaugsmu, ir aš džiaugiuosi iki graudumo su jomis kartu, kad Dievas paskolino žmogų mamai užauginti.

Man atrodo, kad pavojinga imtis atvertinėjimo misijos. Vertingiau Dievą liudyti savo gyvenimu. Tikriausiai atsiras ir daugiau tokių, kurie pamėgins taip gyventi. Ir jei jie sutiks Kristų, tikrai nebežiūrės atgal, į įrankį. Tokia yra Dievo malonė ir dovana.

Rekomenduojami video