Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Vienintelis ir tikrasis Lietuvos fluxininkas

Ričardą Šileiką vadina įvairiai: Geležėle, Nuogirdininku, Smėlininku, Atvirlaiškininku. Aš šį liberalios minties ir veiksmo klubo „Zabegalovkė“ tikrąjį narį, nacionalinio tupėjimo kilnojamojo punkto steigėją, tekstininką ir fotomenininką pavadinčiau tiesiog fluxininku. Ričardas – unikalus, subtilus ir vienintelis Lietuvoje menininkas, kuriantis nepakartojamus vyksmus iš kasdienybės bei smulkmenų, kurie ir jam, ir juose dalyvaujantiems tampa džiugiais žaidimais, nuotykiais, performansais. Ričardo žaidimai neturi pabaigos, plečiasi laike ir erdvėje, įtraukdami, užkrėsdami Fluxus bacila vis daugiau žmonių. „Tikriausiu fluxininku mane patvirtino menininkas ir poetas Rimvydas Pupelis, gyvenantis Rokiškio rajone, Obeliuose“, – pabrėžė Ričardas.

Duobininkas

„Esu duobininkas. Nepainiokite manęs su duobkasiu, kursai kasa kapaduobes. Aš kasinėju duobes ne iš reikalo. Nes išties šie du žodžiai Lietuvių kalbos žodyne turi savąsias prasmes. O viskas prasidėjo taip. 2005-ieji, tarptautinis poezijos festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“. Jo konferencijos tema: „Poezija ir stichijos: žemė“. Galvojau, ką smagaus ir įdomaus „pasukti“ su ta žeme? Sugalvojau duobę! Dislokacija: Maironio gatvė, šalia kavinės „Širdelė“. Pasiskolinau kastuvą ir iškasiau pats vienas 180 centimetrų gylio duobę, joje tilpo 9 žmonės, kurie į duobę įlipdavo, aišku, kopėčiomis. Duobė paprastai žmogaus prote asocijuojasi su stačiakampe kapo duobe. O maniškė – apskritimo, šulinio formos – vandens, gyvybės simbolis. Tąkart joje svečiavosi šimtas festivalio dalyvių – poetų, vertėjų, mūsiškių ir svečių, – pasakojo Ričardas. – 2015-aisiais minėjau anosios duobės dešimtmetį.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ta proga Rokiškyje, miesto centre prieš R.Lymano muzikos mokyklą, palei Laukupę, iškasiau aštuonias duobiokes. Tik šitos buvo iki kelių. Yra posakis – „jūra iki kelių“, o mano idėja – įbristi į žemę iki kelių. Tų metų rugpjūtį Rokiškyje dūzgė Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos pleneras „Genius Loci / Vietos matymas“, ir kiekvienam plenerininkui iškasiau po duobę. Jie ir įbrido į žemę iki kelių. Entuziastingai mano žemės meno procese dalyvavo ir tuometinis rajono meras Antanas Vagonis, su Rokiškio vėliava įlipęs į tą duobę. Tas performansas baigėsi nenumatytai gražiai: muzikos mokytoja ir kultūrininkė Laima Bieliūnienė sugalvojo į tas duobes pasodinti medžius. Ir spalio 1 dieną, kuri yra Tarptautinė muzikos diena, ji suorganizavo orkestrą ir su muzika pasodino 8 berželius, juos pavadinusi penklinės natomis. Tik šiemet pamačiau, kaip tie berželiai laikosi, – prigijo, auga. O šviežutėliausia duobė – šiųmetė! Spalio 25-ąją mano bendradarbė, menininkė Urtė Baranauskaitė, šventė 25-ąjį gimtadienį, kuris vyko miške, prie Skarbelio ežero, netoli Vilniaus. Gimtadienio proga jai dovanojau duobę iki kelių. Kartu atlikome įžeminimo aktą. Įžeminimas – tai žemės energijos leidimas per save. Urtė įsižemino, paskui jos svečiai tą padarė.“

Atvirlaiškininkas

Ričardas apytiksliai nuo 1993 metų rašo atvirlaiškius savo draugams ir pažįstamiems. Atrodytų, kas čia ypatingo – juk, kol nebuvo interneto, visi mes siųsdavome atvirukus. Bet Ričardo atvirlaiškiai ypatingi.

„Oi, jau daug metų neperku daugiatiražių atvirukų – juos pats kuriu. Dažniausiai tai mano paties fotografijos ar koliažai. Fotografuoju dalykus, kuriuos tą dieną paregiu, patiriu,– jais ir dalijuosi. Kitoje atvirlaiškio pusėje užklijuoju pašto ženklą, brūkšteliu adresą ir, žinoma, parašau tekstą – tai mano pamąstymai, impresijos, miniatiūros, kuriamos ekspromtu. Dažniausiai atvirlaiškiauju kavinėje, gurkšnodamas ryto dvigubą espreso. Adresatai, kaip ir draugai gyvenime, paprastai keičiasi. Dabar rašau gal dešimčiai žmonių. Štai vakar parašiau bibliotekininkei Aušrai į Biržus ir poetei Dianai į Longfordą. Dauguma žmonių man neatrašo, bet ir neturiu primygtinio lūkesčio laukti grąžos. Štai poetė Diana, kuri kilusi iš Druskininkų, man atrašo, poetė Rūta Jonuškienė iš Utenos, dabar gyvenanti Glazge, Škotijoje, atrašo“, – sakė Ričardas.

Atvirlaiškis Dianai:

„trečiadienis, Diana, povėlis, popilkis, šiek tiek snyguriuoja, liežuvį nevalingai spaudžiu prie apatinio gomurio, Strange love staleliai prie lango užsėsti. įsitaisau kampe, įsijungiu toršerą, kaimynai kavagėriai tauškia mobiliaisiais, baristės Karolinos tatuiruota tik dešinė ranka, nuo riešo iki peties. senamiesčio užkaboriuose dar regėjau žydinčių. Vilnelė entuziastingai neša gyvastį, kraujas plukdo kraują. spalio uodegėlė, Diana, Kenijos dvigubas espreso.“

Smėlininkas

Kai susitikome pasikalbėti, Ričardas man iškart įteikė 11 smėlio maišelių: iš Estijos Turisalu pajūrio, Anykščių rajono Gerkiškių kaimo, iš Anykščių ir Alytaus miestų, Smėlio gatvės Ignalinoje, Papės bei Škedės Latvijoje, Petros miesto Jordanijoje, Vakarų Australijos, Panemunės pilies prieigų, Jonionių akmenų kelio iš Merkinės apylinkių. Pajutau šventą reikalą ir jam atvežti smėlio iš vietų, kur keliausiu.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Ponai ir ponios, tai labai sena ir graudi istorija, kaip sakė Hansas Kristianas Andersenas. Iš tiesų, smėlio istorija ir prasidėjo Andersenu, tiksliau – jo 200-osiomis gimimo metinėmis, – neįtikėtiną pasakojimą pradėjo Ričardas. – 2005 metais Danija buvo pamišusi dėl savo didžio rašytojo. Ir tuo metu Lietuvoje lankęsis danas Gunnaras Madsenas pasiūlė: kodėl Lietuvoje ko nors nepadarius šiam rašytojui atminti? Sumaniau į Šv. Jono gatvės galeriją Vilniuje įnešti įprastai lauko objektą – smėliadėžę. Sukaliau ją, o Gunnarui užsiminiau, kad būtų puiku, jeigu pripiltume smėlio, ant kurio vaikystėje bėgiojo mažasis Andersenas – iš jo gimtojo miesto Odensės. Taip žaidimas atsitiko netikėtas ir gražus: vieną dieną atvažiuoja tolimųjų reisų krovininis automobilis su smėliu – 800 kilogramų, tai yra kone tona, – iš Odensės, jį pats Gunnaras prikasė. Vėliau tas smėlis iš maišų buvo perpakuotas į mažus maišelius ir virto originaliais suvenyrais. Kas tau patikės, kad į Lietuvą buvo atvežta tieka Anderseno smėlio, nors turiu ir įrodymą – krovinio sąskaitą faktūrą. Kai parodžiau vienai notarei, ji arogantiškai pareiškė: „Nesek man pasakų – žinau, kaip tokios sąskaitos padirbamos.“

Dar vienas smagutėlis faktas! Hanso Kristiano Anderseno premijos laureatui Panevėžio lėlių vežimo teatro įkūrėjui ir režisieriui Antanui Markuckiui taip pat įteikiau daniško smėlio. Pripyliau jam maišioką, surašėme perdavimo priėmimo aktą. Dabar Antanas turi ne tik Anderseno premiją, bet ir Odensės smėlio.

Tai tokia buvo smėlio kelionės į Lietuvą pradžių pradžia. Beveik visą smėlį man suveža draugai, pažįstami, jų draugai ir pažįstami bei man visai nepažįstami iš visų pasaulio pasviečių. O man lieka nuopelnas, kad tą smėlį supakuoju ir užrašau, kas importavo, iš kur importavo, kas tarpininkavo. Tuos maišelyčius išdovanoju, ir jie keliauja per žmones. Turiu pasilikęs tik po vieną egzempliorių tų vietų smėlio. Taigi mano smėlio kolekcija, kurioje pustrečio šimto pavyzdžių iš Lietuvos ir pasaulio, telpa lagamine. Be abejo, ne kolekcionavimas yra esmė, o draugavimas, bendrystė.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Geležėlininkas

Šileiką visi vadina Geležėle, nes jis dar renka geležėles. Kas pamato jo kolekciją, jau negali ramiai praeiti pro surūdijusią geležėlę – paima ir neša Šileikai.

„Geležėlės ėmė painiotis po akimis, kai persikėliau gyventi į Vilnių, prie Žaliųjų ežerų. Jos būtinai turi būti surūdijusios – ir jokių pasagų, jokių senų varžtų ar vinių iš sandėliukų ar podėlių. Geležėlės turi būti praradusios savo pirmykštę formą ir funkciją. Tuomet jos mūsų vaizduotėje ima kurti naują istoriją, gyventi naują gyvenimą. Į kažką panėšėti. Šis dalykas vadinamas pareidolija – kaip, pavyzdžiui, žiūrėdamas į debesį, matai įvairias formas, taip ir žiūrėdamas į geležėlę regi Afrikos žemyną, tupintį katiną ar chimerą... Geležėles skaitmenizuoju – jos virsta failais, o pati geležėlė, buvusi originalas, tampa tarytum kopija“, – pasakojo originalusis kolekcininkas.

Nuogirdininkas

Kultūros laikraštyje „Šiaurės Atėnai“ R.Šileika jau daug metų spausdina nuogirdas: nugirstus įdomius įvairiausių žmonių posakius.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Viskas vyksta savaime. Iš žmogaus kalbos mano ausis išskiria atskiras frazes, ir jas iškart užrašau ant pasičiupto popierlapio. Jos gali būti protingos, kvailos ar tiesiog įdomios. Tos mintys, žinoma, yra išpeštos iš bendrakalbės, likusios be konteksto. Lieka frazė, kuri ir sužiba kaip aukso smiltis pelenuose. Įdomiausia, kad ilgainiui aš išmokau nugirsti ir pats save – užrašau ir savo nuogirdas. Leidybos platforma „Nerutina“ 2017 metais mano surinktas nuogirdas išleido knyga, kurios forma yra pakabukas raktams. „Nuogirdos“ išleistos 99 egzempliorių tiražu – po 99 nuogirdas kiekvienoje.

 

Geriau tegu miego stinga negu gyvenimo.

Julija Ražinskienė, budėtoja

 

Visos vertybės, kurios prarandamos, daug sveria.

Ričardas Šileika, nuogirdininkas

 

Koks skirtumas, kaip ten parašyta, svarbu, kad veikia.

Gintautas Trimakas, fotografas

 

Kaip svarbu lietuvių kultūroje turėti dantis.

Rita Makselytė, poetė

 

Nedrįstu susireikšmint, nors noriu.

Artūras Bukauskas, režisierius

 

NTKP (nacionalinio tupėjimo kilnojamasis punktas) steigėjas

Tai dar vienas Ričardo sumanytas meninis vyksmas – tupėjimas be jokio būtinumo, kai jis susitinka su draugais ar pažįstamais, ir to tupėjimo fotografavimas.

„Čia ne selfis, čia kito žanro vyksmas. Spusteliu automatinį paleidiklį ir skubu į kadrą. Tupiamasi be reikalo. Viską darau be reikalo, nes tai, kas daroma iš reikalo, būna sukąstais dantimis ir skaudančiu skrandžiu. Tiesiog pažįstamus pakviečiu su manim atsitūpti. Štai šiandien poetas ir fotografas Darius Jurevičius užbėgo į Vilniaus dailės akademijos parodų salę „Titanikas“ pažiūrėti Petro Repšio darbų parodos. Šast ir patupėjom su juo. Tupėjimui yra dvi sąlygos. Pirma, atsitūpia fiziškai galintys atsitūpti žmonės. Antra, atsitūpia tik dvasiškai laisvi, savęs nesuvaržę įsitikinimais ir dogmomis“, – tvirtino Ričardas.

Fotografas

„Meninę fotografiją ėmiau vokti atvažiavęs į sostinę ir pradėjęs dirbti Vilniaus dailės akademijos tuometinėje Fotografijos ir videomeno katedroje. 2019-ųjų kovo mėnesį mano paroda „Mizanscenos“ rodyta Aistės Kisarauskaitės namų galerijoje „Trivium“. Tai nuotraukų ciklas apie mamos pečiuką ir buities rakandų dėliones joje, arba apie gyvenamo gyvenimo pėdsakus. Fotografavau kiekvieną kartą, kai lankiausi pas mamą Veroniką Šileikienę, gyvenančią Kėdainių rajone, Aristavos kaime. Krosnis, kurią mes, namiškiai, vadiname pečiuku, po kūrenimo virsta puodų, bliūdų ir kitų rykų talpykla, užtraukiama mamos pasiūta užuolaidėle, – nuo pašalinių akių paslėpiama buities dalis. Mama net nekurdama sukuria pečiuko „veikėjų“ mizanscenas“, – pasakojo menininkas.

P.S. Anot Vikipedijos, Fluxus (lot. flux – tekėjimas) – tai juoko, žaidimų, nuotykių stichija mene, atmetusi idėjas ir su menu siejamą verslą. Vis dėlto Vilniaus savivaldybė už 5 mln. dolerių įsigijo Jono Mačiūno „Fluxus“ kolekciją. Įdomu, kas ir už kiek po daugelio metų nupirks Ričardo Šileikos fluxus eksponatus?

 

 

Rekomenduojami video