Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Vertėjas C.Hellis: „Lietuvių autorius pirmiausia turi papasakoti apie Lietuvą“

CorneliusHellis iš lietuvių kalbos verčia jau daugiau nei tris dešimtmečius, vokiškai yra prakalbinęs daugybę Lietuvos autorių nuo klasikų iki šiuolaikinių kūrėjų. Jis sako atidžiai sekantis, kuo gyvename ir kvėpuojame, nes tik taip galįs iš tiesų gerai suprasti, kaip ir kodėl kalbame, rašome ir mąstome.

Kaip ir kada supratote, kad norite ir galite lietuvių literatūrą pristatyti pasauliui?

Viskas prasidėjo nuo pirmo vertimo 1985 m. Tada buvau paprašytas išversti tris tekstus iš Petro Cvirkos „Nemuno šalies pasakų“. Pamenu, jau tada supratau, kad tenka prisiliesti prie labai specifinio, kitokio, nei man įprasta, pasaulio. Pamenu dvejojau, nežinojau, kaip pavyks, nes lydėjo jausmas, kad norint tą specifinį pasaulį perteikti, paversti suprantamu ir vokiečiams, teks jį transformuoti. Juk „Nemuno šalies pasakose“ pasaulis visai kitoks, nei mūsų pasakose. Žinoma, yra panašumų, bet ir skirtumų pakanka.

Per trisdešimt metų Lietuva labai pasikeitė. Ar tą pokytįpajautėte? Ar skyrėsi pasaulis, kurį reikėjoperteikti devintojo dešimtmečio pabaigoje, nuo to, kuris atsivėrė po 1990-ųjų?

Žinoma, ir net labai skiriasi. Beveik viskas pasikeitė – žmonių gyvenimas, bendravimas, net kalbėjimo maniera tapo kitokia. Manau, geriausiai šią transformaciją iš mano verstų kūrinių įkūnija Renatos Šerelytės romanas „Mėlynbarzdžio vaikai“. Jį versti buvo labai įdomu, bet ir sunku. Knygos veiksmas prasideda dar sovietmečiu ir nusidriekia iki pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Vienoje knygoje tarsi sukoncentruotas tas milžiniškas pokytis. Skirtumai tarp gyvenimo iki ir po nepriklausomybės, skirtumas tarp mažo miestelio kasdienybės ir sostinės gyvenimo, pačios gyvenimo sąlygos, bendravimas, galimybės, mąstymas ir mentalitetas – visa tai romane labai ryšku, o man reikėjo tai perteikti.

Prakalbote apie mentalitetą, bendravimą ir jo pokyčius. Kiek vertėjui iš tiesų svarbu juos žinoti, ar galima teigti, kad neužtenka mokėti kalbą, norint būti geru vertėju?

Taip, tikrai galima taip sakyti. Ir, tiesą pasakius, esu laimingas, kad dar tarybiniais laikais turėjau progos gyventi Lietuvoje. Dabar taip pat gana dažnai čia lankausi, turiu galimybę savo kailiu patirti, koks verda gyvenimas. Pats einu į parduotuvę, kavines, bendrauju su žmonėmis. Taip pajaučiu, kas keičiasi ir kas vyksta, kaip funkcionuoja ir keičiasi kalba, kokių posakių atsiranda. Tokius dalykus būtina žinoti. Kalbos mokėjimas čia tikrai ne visada išgelbsti.

Kalbėdama apie jus, rašytoja Giedra Radvilavičiūtė yra gražiai pasakiusi, kad turite išskirtinį gebėjimą perteikti ne tik tai, kaip mes rašome ir kalbame, bet ir tai, kaip mąstome. Kaip jums pavyksta užčiuopti tuos niuansus?

Iš tikro aš pats dar nesu tikras, ar man pavyksta, ar sugebu. Tiesą pasakius, neįmanoma visiškai, iki galo, 100 proc. teisingai suprasti kito žmogaus. Aš net savo draugų ar vaikų kartais negaliu iki galo suprasti – vis pasitaiko staigmenų. O jeigu tarp pačių artimiausių žmonių visiškas supratimas neįmanomas, suprantama, kad prisilietimas prie kalbų, kultūrų yra didžiulis iššūkis. Svarbiausia – pastangos vis iš naujo bandyti. Net žinodamas, kad tarp rašytojo ir skaitytojo visada liks tarpas, vis dar noriu bandyti pasakoti. Būtent tas bandymas ir yra svarbiausia.

Nelengva literatūroje perteiktižmonių bendravimo subtilybes. Pavyzdžiui,deminutyvus, kuriuos lietuviai labai mėgsta. Nuo kreipinių „mamyte“, „tėveli“ iki „sąskaitėlių“ ir „parašiukų“. Mes tiesiog taip nekalbame, neišeitų taip pasakyti. Tad versdamas turiu pasirinkti kitą kalbos priemonę, kuri leistų suprasti, kad tariant žodį mažybine forma išreiškiama meilė. Lietuvoje padavėja visiškai ramiai gali klausti, ar jums jau atnešti sąskaitėlę. Bet aš niekaip negaliu tos „sąskaitėlės“ išversti, pažodžiui pasakyti, tad turiu kitaip parodyti, kad mus aptarnaujanti mergina tiesiog stengiasi būti miela.

Ar užsienio šalims lietuvių literatūra yra patraukli universalumu, ar kaip tik priešingai tuo, kad atskleidžia kitos šalies realijas, kultūrą ir specifiką?

Nerašyta taisyklė, kad ir leidyklos, ir skaitytojai laukia, kad lietuvių autorius pirmiausia papasakotų apie Lietuvą, kaip kad graikų autorius kalbėtų apie Graikiją. Mažos šalys, retos kalbos su tokiu lūkesčiu susiduria visada. JAV rašytojas gali rašyti apie visą pasaulį, pasakoti labai universalias istorijas, ir jam niekas nieko neprikiš, bet iš mažų tautų tikimasi, kad jų literatūra taptų vartais į tų šalių kultūrą ir mentalitetą.

Man tarsi klasikinis pavyzdys atrodo Jurga Ivanauskaitė ir jos kūrinių vertimai. Pati autorė norėjo, kad būtų verčiami tie kūriniai, kuriuose ji pasakoja apie Tibetą. Bet leidėjai aiškiai pasakė, kad lietuvė, rašanti apie Tibetą, jų nedomina, nes turi savų autorių, kurie šią temą plėtoja. Nuspręsta, kad lietuvė turėtų pasakoti apie Lietuvą, todėlbuvo verčiamos knygos „Placebas“, „Ragana ir lietus“.

Arba, tarkime, Valdo Papievio tekstai. Skaitau juos, žaviuosi ir tuo pat metu galvoju – lietuvis, rašantis apie Paryžių... Bus labai sunku įtikinti leidėjus, kad jiems tokios knygos reikia.

Lietuviškame kontekste kol kas, ko gero, vienintelė išimtis – Undinės Radzevičiūtės kūrinys „Žuvys ir drakonai“. Jame nekalbama apie Lietuvą, tai labai universalus kūrinys, tikras europietiškas romanas.

Vadinasi,užuot nerimavę,turėtume atsipalaiduotiir pasakoti, kokie esame ir kas mums svarbu?

Taip, esu visiškai tuo tikras. Labai ramiai galite rašyti apie save ir sulaukti sėkmės. Tiesa, tai, ką reiškia rašyti apie save, pastaraisiais metais irgi labai pasikeitė. Autoriai važiuoja į užsienį, skaito užsienio literatūrą, bendrauja su kolegomis iš užsienio, o tos patirtys juos keičia. Matau, kad jie apie savo kraštą ir istoriją kalba kitaip nei anksčiau. Tačiau tai natūralu – per santykį su kitais neišvengiamai pasikeičia ir žvilgsnis į save.

O ar vertėjo žvilgsnis skiriasi nuo paprasto skaitytojo?

Taip, žvilgsnis tikrai skiriasi. Pirmiausia tuo, kad vertėjas negali skaityti kitaip, kaip tik galvodamas, ar tą kūrinį įmanoma išversti. Kartais pagaunu save galvojantį, kad gali būti sunku išversti, nes tiek visko aiškinti reikės. Galvos skausmu gali tapti žargonas. Kaip jį perteikti, ar įmanoma suprasti? Man be tokių klausimų nepavyksta skaityti teksto.

Verčiant kartais tikrai reikia tekstą sukurti iš naujo. Aš pats tai ypač jaučiau versdamas Tomo Venclovos eilėraščius. Ten vienas pagrindinių dalykų – rimas, ritmas, skambesys. Norint tai išlaikyti, kartais reikia ir žodį praleisti, gal net naują žodį atrasti, kad būtų išlaikytas skambesys. Kartais forma ima viršų prieš turinį, o bendra autoriaus intencija tampa svarbesnė už detalę. Turiu daryti viską, kad skaitytojas galėtų autoriaus intenciją suprasti. Juk kartais faktas, kad vertimas yra labai arti originalo, nereiškia, kad jis bus suprastas taip, kaip norėjo autorius.

Įsivaizduokime, kad pamėgintume jūsų vertimus iš vokiečių kalbos išversti atgal į lietuvių kalbą. Ar gautume originalą?

Turbūt ne. Ir su proza taip būna, tad jei tekstą atverstume atgal, jis skirtųsi. Man patirtis verčiant Giedros Radvilavičiūtės tekstą šiuo požiūriubuvo unikali. Mes kartu galvojome, kaip išversti, ką pakeisti, ką galbūt iš viso praleisti, kad būtų perteikta tai, ką norima pasakyti. Pavyzdys – viename jos tekste minima čeburėkinė. Versti tiksliai, mėginti išaiškinti, koks tai patiekalas ir kas tai per vieta, būtų buvę labai sunku, o gal net beprasmiška. Tad pačios autorės siūlymu ir leidimu išvertėme tą vietą kaip piceriją. Ne tas pats, bet kur kas suprantamiau vokiečiams.

Kitas pavyzdys – pastraipa, kurioje visas pasakojimas susideda vien iš knygų pavadinimų. Minimi tokie kūriniai kaip „Altorių šešėly“. Vokiečių skaitytojui tai nieko nesako, net ir paaiškinus, kad tai svarbus lietuvių literatūros kūrinys, jiems nepalengvės, nes tas kūrinys jūsų kultūroje turi labai didelį svorį, o mums nereiškia nieko. Giedra man pasiūlė perrašyti, parinkti mūsų kultūrai svarbius ir žinomus kūrinius, jų pavadinimus ir tokiu būdu perteikti mintį. Taip ir pasakė: „Sugalvok pats, kad tiktų, ir sukurk visiškai naują pastraipą su kitais knygų pavadinimais“... Ir vertėjui tikra prabanga dirbti su autoriumi, nes kai tokios galimybės nėra, neišvengiamai kyla klausimas, ar turiu teisękeistitekstą.

Kaip jums atrodo, ar skaitymą mes vis dar suprantam kaip kūrybą?

Skaitymas tikrai yra kūrybinis aktas. Literatūros nauda ta, kad tekste visuomet yra tuščios vietos, kurią skaitytojas pats turi užpildyti ir sukurti pasaulį. Be abejo, knygoje labai daug duota, daug kas pasakyta, bet visa kita skaitytojai susikuria patys. Būtent todėl juos taip trikdo kino ekranizacijos, nes jose tai, kas rodoma ekrane, neatitinka to, ką jie įsivaizdavo.

Kaip per mūsų literatūrą vokiečiai perskaito Lietuvą? Kokią jie ją pamato ir atranda?

Viskas labai priklauso nuo to, ar žmogus šalį pažįsta tik per literatūrą, ar yra čia lankęsis, turėjo galimybę vaizdą susidaryti iš kitų šaltinių. Kita vertus, daug kas priklauso ir nuo to, ką jis skaito. Tarkime, perskaitęs Rimvydo Stankevičiaus „Patys paprasčiausi burtažodžiai“, jis turbūt galvoja, kad Lietuvoje dar daug maginio mąstymo, kad tai labai archajiškas, pusiau pagoniškas kraštas. O tai juk tik labai nedidelė dalis tiesos. Skaitydamas Giedrą Radvilavičiūtę skaitytojas mato Vilniaus gyvenimą, supranta, kad čia rusų ir lenkų kalba dar vaidina svarbų vaidmenį. Skaitydamas Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus“ jis pajunta, kad ir dabar vyresnės kartos vyrai Lietuvoje dar turi skausmingos tarnavimo sovietų armijoje patirties. Iš kiekvieno kūrinio šalies vaizdas formuojasi, jis vis kitas, vis pilnesnis.

 

Lina Valantiejūtė

 

Rekomenduojami video