Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
V.Vitkauskas: „Kalnai – ir rimtas išbandymas, ir gili prasmė“

Keliautojas, alpinistas, menininkas Vladas Vitkauskas šių metų gegužės mėnesį paminėjo dvi svarbias sukaktis – 65-ąjį savo gimtadienį ir įkopimo į aukščiausią pasaulio viršukalnę – Everestą (8 848 m, Eurazija, 1993 m. gegužės 10 d.) – 25-metį. Vėliau su Evereste plevėsavusia Lietuvos vėliava jis įkopė į aukščiausias visų žemynų viršukalnes: Makinlio (Šiaurės Amerika), Vinsono (Antarktida), Kilimandžaro (Afrika), T.Kosciuškos (Australija), Akonkagvos (Pietų Amerika), taip pat – Monblano ir Elbruso (Europa). Jubiliejiniai alpinisto metai – puiki proga prisiliesti prie jam ir visai Lietuvai reikšmingų įvykių.

65 ir 25 – nuostabūs skaičiai, ką jums jie reiškia šiandien? Gal kaip nors ypatingai šventėte?

65-asis jubiliejus – tai labiau tėvelių šventė. Man svarbesnis įkopimo į Everestą 25-metis. Negirdėjau,kad kas kitas pasaulyje panašiomis sąlygomis būtų įkopęs ir gyvas sugrįžęs. Net žinodamas, kad viskas baigsis sėkmingai, šiandien kojos iš virtuvės nekelčiau. Dar vienas svarbus man sutapimas – 1953-iaisiais (mano gimimo metais) tą patį mėnesį tik kitą dieną, gegužės 29-ąją, į Everestą, kuris tuomet buvo vadinamas Džomolungma, įkopė pirmieji pasaulio alpinistai – Edmundas Hillaris iš Naujosios Zelandijos ir šerpas Tensingas Norgėjus iš Nepalo.

Dar vaikystėje ryškiai atmintin įkrito Tensingo Norgėjaus knyga „Sniegynų tigras“, bet giliau prisiliečiau prie jos beveik po 40 metų, kai jau buvau pasiekęs mums prieinamas aukščiausias Sovietų Sąjungos viršukalnes, tarp jų ir pačią aukščiausią – Ismailo Samani (buvusi Komunizmo). Tensingo vaikystėje aš atradau savo vaikystę. Tik jis augo Himalajų apsupty, o aš – Viduklės miestelio pakraštyje. Mano Himalajai – Žemaitijos kalneliai, slėniai, upeliai, miškai. Taigi ir 25-metį prisiminiau ramiai, jaukiai, tarp bičiulių miško kaimelyje.

Skulptūrinio ženklo karaliui Mindaugui prie Palatavio piliakalnio (Anykščių r.) atidengimo iškilmėse su relikvine Lietuvos vėliava, kurią 1992 m. vasarį audros metu alpinistas nukėlė nuo Aukštutinės pilies bokšto stiebo. Vytauto Janulio nuotrauka.

Kas padėjo pasiekti Everesto viršukalnę?

Lietuvos nepriklausomybė ir40 metų gyvenimo. Nebūčiau pasiekęs šio rezultato be vaikystės, kurioje įgijau savarankiškumo, be pertemptos dėl darbų ne pagal metus ir sportinių treniruočių sveikatos, ligos (mat tik pirmąkart patekęs į kalnus pajutau, kad čia galiu jaustis geriau). Prireikė gal 15 metų, kol supratau, ką turiu pakeisti, kaip geriau išnaudoti savo galimybes, kad galėčiau įkopti į aukščiausią Žemės kalną. Perėjau prie vegetarinės mitybos, saikingai sportavau, grūdinausi, laikiausi dienos režimo.

Taigi įkopti padėjo profesionalumas, patirtis (ne vien alpinistinė), kalnų kelionių, detalus savęs pažinimas, nors ir įgytas per nesveikatą. Pagaliau – gamtos paslapčių suvokimas. Svarbus buvo ir ką tik atkurtos Nepriklausomybės dvelksmas, supratimas, kad tai svarbiausias darbas, kurį galėčiau atlikti Lietuvai, nes tik po 10 metų į šį kalną jau su ekspedicija užsimojo įkopti kitas lietuvis. O visa sujungė tikėjimas tuo, ką darau.

Ar jaučiatės pakankamai įvertintas dėl šio ypatingo Lietuvai žygio?

Prieš penkerius metus buvau įvertintas pasauliniu mastu. Minint deimantinį Everesto jubiliejų – pirmojo įkopimo 60-metį, buvau pakviestas į iškilmes Nepale. Šalies sostinėje Katmandu, buvusiuose valdovų dinastijos rūmuose Chandra Samsher‘s Palace, man pasiūlė surengti fotografijų parodą iš mano kopimo 1993-iaisiais. Renginiu rūpinosi ir atidarymo iškilmėms vadovavo pats Nepalo viceprezidentas, Nepale reziduojantys valstybių ambasadoriai, o Lietuvai atstovavo Europos Sąjungos ambasadorius. Pirmąją salę budistų lamos papuošė specialiai tai progai sukurta mandala. Šventė buvo skirta pirmojo lietuvio įkopimo į Everestą 20-mečiui. Ne deimantiniam jubiliejui, kuris turėjo būti paminėtas po 3 dienų, ne tais pačiais metais į Everestą įkopusiai, tačiau žuvusiai pirmajai nepalietei Pasang Lhamu (jai dedikavau šią parodą). Parodos lankytojams pristačiau unikalią relikviją – Lietuvos vėliavą, kurią po Everesto buvau užnešęs ir iškėlęs aukščiausiose visų žemynų viršukalnėse. Reportažą apie parodą parodė Nepalo televizijos, bene septynios iš jų vėliau ėmė iš manęs interviu.

O Lietuvoje tomis dienomis žiniasklaidoje pasirodė tik žinutė, kad Nepale buvo paminėtas Everesto deimantinis jubiliejus, kuriame dalyvavo žymiausi pasaulio alpinistai...

V. Vitkausko nuotr.

Kodėl pasirinko mane? Juk Nepalas galėjo pakviesti ne vieną iš garsiausių pasaulio alpinistų ar fotografų, padengti jų išlaidas, kaip ir man... Tikriausiai svarbiau buvo tai, kaip kopiau, ką nuveikiau tuomet prie didžiojo kalno. Tik grįžęs nuo viršūnės, išsekęs, būdamas tikras ligonis, vėl pasiryžau kopti aukštyn – pargabenti žuvusios Pasang Lhamu kūną. Apie tai rašiau savo knygoje „Everestas – manoji lemtis“: „Kodėl rizikavome? Kas vertė vyrus taip beatodairiškai, įtempus jėgas iki virpulio, traukti, laikyti, stingti? Šerpus, ko gero, – natūralus lemties suvokimas... Aš pasisiūliau ne dėl žuvusios, bet dėl gyvųjų. Per daug gerai suvokiau, kad toji saujelė – ir tik pora išmanančių – arba nieko nepadarys, arba – į pražūtį... Iš patyrimo žinojau, jog tai sunkesnis už bet kokį įkopimą darbas.“

Ką laikote esmingiausiu dalyku, prisimindamas 1993 metų kopimą?

Su bičiuliu latviu Aivaru Bojaru planavome prisijungti prie kurios nors ekspedicijos... Jam žuvus, likau vienas, tik bilietai pirmyn ir atgal už skolintus pinigus ir savi 500 dolerių šildė kišenę. Su kuklia amunicija bei apranga. Su sveikatos problemomis – juk stebuklo neįvyko, aš tik išmokau valdyti situaciją. Vienas! Tokiomis sąlygomis tikrai nė vienas į Everestą neįkopė ir į namus negrįžo. Tais laikais, norint, kad bent vienas pirmas kurios nors valstybės pilietis įkoptų į Everestą, dažniausiai būdavo organizuojamos didžiulės ekspedicijos. Sovietų Sąjungoje, kad pirmasis pilietis įkoptų į aukščiausią pasaulio kalną, buvo derinami sprendimai aukščiausiuose valdžios lygiuose – tam dirbo tyrimų centrai, karinės gamyklos, ką jau kalbėti apie treniruotes, pasirengimą kalnams ar sveikatos patikrinimus...

Aš vykau net neapsidraudęs, nes 50 dolerių tais laikais buvo brangus malonumas. Svarbiau buvo šiltesnės pirštinės ar apšiltinta gertuvė, kurios, beje, taip ir nenusipirkau. Vakare išgertas atšalusios arbatos gurkšnis dideliame aukštyje gali būti mirties priežastis. Statistika negailestinga: tuo metu keturiems, pasiekusiems viršūnę, tekdavo vienas žuvęs. 1993-iaisiais žuvo aštuoni žmonės, įskaitant du iš Nepalo ekspedicijos, kurios fotografu buvau simboliškai įformintas, kad galėčiau patekti prie Everesto.

Kas pasikeitė jumyse per tuos 25-erius metus? Gal kitokiu žvilgsniu apkabinate pasaulį, žmones, kitaip matote save po saule, kodėl panorote apsigyventi ne sostinėje?

Atsirinkau vertybes, suvokiau, kad svarbiausia tai, kas tikra ir prasminga: nesvarbu, ar tai būtų maistas, ar žmonių santykiai, ar tai, kaip aš gyvenu. Supratau, kad tai, kaip jaučiuosi gyvenime, pirmiausia, priklauso nuo manęs paties, kad duota daug galimybių, tik mes to neįvertiname. Dar svarbu suprasti, kad tai, ką darai, reikalinga ir gera kitiems. Labai pagražėjo gyvenimas suvokus, kad visada egzistuoja mano paties pasirinkimas. O jis priklauso nuo to, kokiomis vertybėmis aš gyvenu, kuo tikiu. Tikėjimą kalnuose pasitikrinau, nes Everestas – ypatingo tikėjimo rezultatas. Pilnatvę išgyvenu, kai dirbu prasmingą darbą, tuomet ir kiti šalia manęs gerai jaučiasi. Gyvendamas Anykščiuose (jau trečia vasara čia) esu laimingas – ištrūkau iš didmiesčio, be to, tyloje ir ramybėje jaučiuosi žmoniškiau. Sutinku žmogų eidamas gatve, jis man sako: „Labas“, arba aš pasisveikinu ir jis atsako... Tai ne tas pat, kas būti uždarytam troleibuso dėžutėje. Ir diena, ir gyvenimas ilgesnis. Dar svarbu, kad čia gyvena daug kūrybingų, talentingų žmonių, vyksta nuostabių kultūrinių renginių. Ir daugiau suspėju, negu gyvendamas Vilniuje.

Ar jaučiatės perdavęs kelionių lazdelę savo vaikams?

Neturėjau tokio tikslo. Kam ko reikia, tas pasiima, o iš tikrųjų – subręsta. Pavyzdžių vaikams netrūko. Vaikystėje kartu keliaudavome po Lietuvą, slidinėjome Lenkijos Tatruose, vyriausiasis su manimi iki Elbruso Kaukaze nužygiavo, bet rimtai kalnais vaikai jau subrendę susidomėjo. Deja, 2010 metais Tatruose užgriuvus sniego lavinai žuvo sūnus Vaidotas. Tačiau liko šviesus atminimas, gražus jo gyvenimas – mokslai, darbai, žygiai ir kiti polėkiai.

Plaukimas baidare prof. St.Kolupailos kelionės Anykščiai – Kaunas Šventosios upe 80-mečiui paminėti.

Ar nesigailite metų, atiduotų svarbiausiam gyvenimo pomėgiui – kalnams?

Kalnai mane apdovanojo. Jie suteikė gyvenimo prasmę, kuria dalijuosi su kitais įvairiais būdais: paskaitomis, seminarais, kūryba, kultūros renginiais, bendravimu. Dar – nuotraukų parodomis, savo knygomis ir straipsniais, filmais, mokslinėmis ekspedicijomis (pvz., kaip pasaulinio garso lietuvio, vadinto mokslo apaštalu, Ignoto Domeikos keliais Čilėje). Ne vien apie keliones ar kalnų viršūnes, bet svarbiau – apie gyvenimo kalnynus, žmoniškesnį, sveikesnį gyvenimą bei nekasdienes akimirkas.

Kalnai – ir rimti išbandymai, ir gili prasmė. Pagaliau, renkamės patys. Štai kodėl kasdieniame gyvenime galiu pasidalyti tuo, kas tikra: ką pats išmėginau, kas padėjo išgyventi ekstremaliomis sąlygomis, aukščiau „mirties ribos“ – vienam pasiekti aukščiausią viršūnę ir sugrįžti į namus.

 

 

 

Rekomenduojami video