Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
V. Mačernį žmonės skaitys, jei pasaulis gyvuos ir dar po šimto metų
Šių metų birželio 5-ąją rašytojui Vytautui Mačerniui būtų sukakę 100 metų. LR Seimas, įvertindamas poeto filosofijas, intelektualiosios poezijos svarbą lietuvių kultūrai, neabejodamas, kad poeto kūryba ir jos kontekstai padeda formuoti visuomenės istorinę sąmonę, kultūrinę tapatybę, 2021-uosius paskelbė Vytauto Mačernio metais.
V. Mačernio vardą lydi daugybė apibūdinimų: jauniausias lietuvių literatūros klasikas, naujosios lietuvių poezijos pradininkas, vidujinio gyvenimo, vidujybės poetas. Pasak literatūrologės Židronės Kolevinskienės, jo eilės neturi amžiaus.
Ta proga istorikė, literatūros tyrinėtoja Silvija Stankevičiūtė Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos organizuotame pokalbyje su prozininke, poete, ilgamete muziejininke, Maironio lietuvių literatūros muziejaus vadove Aldona Ruseckaite, parašiusia romaną apie Vytautą Mačernį „Dūžtančios formos“, atskleidžia tragišką, skaičiais trumpo, bet ne mažiau įsimintiną jo gyvenimo istoriją: parašyta per 200 eilėraščių, išgyventi spalvingi studijų metai, neįvykusios vestuvės su mylimąja ir atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra, tąkart buvusi lemtinga.
Skaito bet kokio amžiaus žmonės

S. Stankevičiūtė pokalbio metu V. Mačernį apibūdino kaip ne tik vieną jauniausių tarp poetų žemininkų, bet ir apskritai tarp Lietuvos poetų per tokį neilgą savo gyvenimą sukūrusių išskirtinių kūrinių. „Vizijos“, „Sonetai“ pasižymi išskirtine, egzistencinio nerimo, kartu ir dvasinės, intelektualinės išminties jėga.

Rašytoja A. Ruseckaitė, tęsdama mintį, pasiūlė manyti, jog eilėraščius jis parašė prieš maždaug aštuoniasdešimt metų. Tada ėjo karta po kartos, kurios skaitė jo kūrybą. Pirmoji karta buvo jo draugų, bendramokslių ir bičiulių.

Rašytoja prisiminė, kad vėliau buvo toks laikotarpis, kai nusirašinėdavo V. Mačernio eilėraščius paslapčiomis, nes jie nebuvo spausdinami. O po to, kai buvo pradėti spausdinti, pirmoji knyga išėjo 1970 m., tada V. Mačernio kūryba pasklido kitoms kartoms.

Tokia įdomi poeto kūrybos raida: bet kokio amžiaus žmogus, t. y. ir tie, kurie ateina vyriausieji su V. Mačernio kūryba, dalis jų jau net ir iš šio pasaulio turbūt iškeliavę, ir dabartiniai moksleiviai, jaunimas, kuriam galbūt yra apie 16 metų – visi V. Mačernio kūryboje randa tuos pačius klausimus, kurie svarbūs tiek žmogui, kuriam yra daug metų, ir tam, kuris jaunas. Kiekvienas žmogus yra pakankamai klaidus ir sudėtingas – štai poetas irgi ieškojo atsakymų į tuos pačius klausimus…

Šio laikmečio skaitytojams V. Mačernio kūryba galbūt yra kaip tik labai aktuali šiame neramiame pasaulyje kelianti klausimus: „kur einu?“ ir „kur nueisiu?“, „kas man atsakys, kokia ta gyvenimo prasmė?“ – kaip pats sakė, aš visų klausiu, bet man niekas neatsako, aš turiu pats surasti tuos atsakymus.

A. Ruseckaitės manymu, V. Mačernį žmonės skaitys, jei pasaulis gyvuos ir dar po šimto metų.

Vytautas Mačernis.
Užrašė prisiminimus

Literatūros tyrinėtoja pastebi, jog skaitytojus V. Mačernis žavi ne tik savo kūryba, bet ir tam tikromis legendomis apipintu gyvenimu. Jo asmenybė spalvinga: poliglotas, mokslams gabus jaunuolis, dėl pasakų knygų, atrodo, galėjęs atiduoti ir paskutinį kąsnį, kad tik įsigytų tą knygą, kurią jam dabar reikia perskaityti; su filosofijos dėstytoju kalbėjęs it su lygiu, diskutuodavęs – tai neeilinės erudicijos žmogus.

Atrodo šiek tiek nepraktiškas, labai karštai mylintis, būrį draugų turėjęs, tačiau tuo pat metu mėgęs vienatvę ir nevengdavęs būti vienumoje, kartais galbūt net savo draugus nustebindavęs tam tikrais pasisakymais lyg ne iš to lizdo atskridęs paukštis būtų.

Antrindama istorikei rašytoja prisimena, kad jos kelias iki knygos rašymo buvo gana ilgas. Kai prieš daug metų pradėjo dirbti Maironio lietuvių literatūros muziejuje, rado vieną kitą, muziejiniu terminu sakant, V. Mačernio eksponatą: literatūrinį dienoraštį, studijų knygelę – tuos dalykus buvo perdavusi Bronė Vildžiūnaitė, V. Mačernio mylimoji, sužadėtinė.

„Kadangi jo kūrybą mes nusirašinėjome studijuodami vieni nuo kitų, tada prasidėjo toks muziejinis kelias. Mes važiavome į ekspediciją. Kadangi muziejuje važiuodavo į ekspedicijas rašytojų keliais, gimtosiomis vietomis, fotografuodavo, užrašinėdavo prisiminimus iš pažinojusių žmonių ir aš tada sugalvojau, kad labai noriu į Šarnelę, V. Mačernio keliais, – pasakojo A. Ruseckaitė. – Taip mes nuvažiavome ten. Radome daug žmonių, kurie galėjo papasakoti. Buvo toks kraštotyrininkas Konstantinas Bružas, kuris buvo viską ištyrinėjęs, buvo gyvi broliai ir sesuo.

Namuose gyveno V. Mačernio brolis, po kiemą lakstė jo šviesiaplaukis sūnus. Mes važiavome vieną kartą, antrą, trečią ir užrašėme prisiminimų, dalyvavome minėjimuose, tada susipažinau su Brone Vildžiūnaite. Ji buvo be galo uždaras žmogus. Tikriausiai ir tebėra – gruodžio 1-ąją atšventusi šimto metų jubiliejų.“

Atidavė meilės laiškus

Taigi, ji be galo paslaptinga moteris, neparašė jokių prisiminimų. Anot rašytojos, reikėjo viską surinkti iš trupinių. Kai ji dar gyveno Kaune ir mokytojavo, A. Ruseckaitė sako mažai su Brone bendravusi. Tačiau labiau moterys susibendravusios, kai ji jau gyveno Vilniuje.

Taip po truputį šio to pasiklausdavusi, o ji pati vis kažką atiduodavusi, – tai kaklaraištį, tai rankšluostį, studento kepuraitę, vertimų – buvo labai branginamas, tyrinėjamas kiekvienas daiktas, rašomi straipsniai. Kol galop, būdama 96 metų, Bronė nusprendė atiduoti per 30 meilės laiškų, kurie jau yra išspausdinti „Po ūkanotu nežinios dangum“, bet ji juos norėjo turėti. Taip pat atidavė tikrą leidimą tuoktis.

Rašytoja prisipažino, jog kaskart bendraujant su V. Mačernio mylimąja ją sukrėsdavo tai, kad jis ėjo dvidešimt ketvirtuosius, o ji gyvena devyniasdešimt šeštuosius taip ir neištekėjusi visą gyvenimą, saugojusi jo atmintį ir dabar dar nuotrauka pas ją ant stalo stovinti.

Bijojo poeto mylimosios

Po tokių pokalbių ir išgyvenimų, A. Ruseckaitė suprato norinti aprašyti šią istoriją. Labiau ne vien apie V. Mačernį, bet tą meilės ir Bronės istoriją.

„Daug metų aš ėjau iki to, daug su kuo bendravau – ir su artimaisiais, seserimi, išvaikščiojau, iškvėpavau tas vietas, atlaiduose specialiai buvau, sėdėjau vienuolių suole, kur jis sėdėdavo…

Aš panorau išnagrinėti ir pateikti tą medžiagą, kurią mes turime: literatūrinį dienoraštį, vertimų, rankraščių, studijų knygelę, kuri yra įdomi. Tiesiog manyje buvo jau labai daug tos medžiagos subrendę ir vieną kartą Bronės Vildžiūnaitės viena bičiulė sako: „Bet ar jūs nenorėtumėt parašyti knygos?“.

Vytauto Mačernio rankraštis.

Aš tuo metu dar nelabai ketinau, bet paskui pradėjau rašyti, – pasakojo rašytoja. – Bijojau Bronės dėl to ir vardą knygoje pakeičiau į Sofijos, nes ji dar gyva yra. Galvoju, ką jai pasakyti, nes jau pusę knygos buvau parašiusi. Sakau, žinote, ponia Bronele, aš rašau apie Vytautą Mačernį tokį tekstą. Be abejo, ir jūs ten būsite, nes kitaip neįmanoma be jūsų. Tai ji, taip gana atsainiai sako: „Rašykite“.

Paskui, kai knyga jau išėjo, man nepavyko su ja susiskambinti. Bet ji daug to teksto išklausė per radiją, kurį pati įskaičiau. Kai išklausė, savo draugei pasakė: „Mane labai nustebino ta Ruseckaitė. Toks įspūdis būtų tarsi ji su mumis gyveno.“ Man tai buvo pats didžiausias įvertinimas. Net didesnis už kritikų ir visų kitų. Iš džiaugsmo negalėjau tiesiog atsigauti.“ https://4ca10d805fd8d50969e1efceb995a48d.safeframe.googlesyndication.com/safeframe/1-0-38/html/container.html

Padėka už knygą

Rašytoja pripažįsta, jog rašant knygą V. Mačernio mylimajai B. Vildžiūnaitei gyvai esant, būta tiek sunkesnių, tiek lengvesnių etapų. Lengvesniais ji įvardija tai, kad iš mylimosios galėdavo gauti unikalios, autentiškos medžiagos.

„Kai ji atidavė tuos laiškus, juose radau dar keletą mažyčių lapelių, kurie nebuvo niekur skelbti. Jie, matyt, buvo kaip ir nevertinami, bet tie lapeliai tikrai labai įdomūs. Pavyzdžiui, viename jis rašo, kad aš tau nuskinčiau visas gėles. Tai buvo rugsėjo 3 d. Aš sakau: „Ponia Bronele, tai Jūsų gimtadienis?“.

Ji sako: „Ne, tai mano vardadienis. Mano gimtadienis – gruodžio 1 d.“. Tada truputį paaiškėja kiti dalykai – kai jie ėjo į teatrą, buvo gruodis, vadinasi, šventė jos gimtadienį, – poeto gyvenimo dėlionę dėliojo A. Ruseckaitė. – Tai, kad ji yra be galo uždara, nieko nepasakojanti, aišku, buvo tam tikra įtampa, kad kažkur neperžengčiau etikos, bet, kita vertus, negalėjau labai jau glaistyti visko, nes ta meilės istorija tikrai buvo sudėtinga, skausminga. Turbūt ji buvo skausminga jai, Bronei, vienaip, Vytautui kitaip.“

Rašytoja prisiminė nutikimą, kai Anykščiuose, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje, po knygos pristatymo jo direktorius Antanas Verbickas paskambino jai, įjungė mikrofoną ir sako:

„Ponia Brone, pakalbėkite su Aldona (mudvi labai seniai buvome kalbėjusios, nes ji gulėjo ligoninėje) ir man sako: „Labai jums ačiū, kad parašėte knygą, labai ačiū, kad priminėte šitą užmirštą autorių“. Aš sakau: „Bet jis, žinokite, neužmirštas, jį mokosi mokykloje, jis yra vadovėlinis autorius“. Ji sako: „Ką jūs, ką jūs, jis yra užmirštas“. Jos širdyje jis yra ir viskas jai atrodo taip toli jau.

Taigi, ji, būdama senolė, priėmė, tai labai šiltai, be jokių pykčių, kaprizų, pastabų. Jauna gal būtų kitaip priėmusi, nes aš turėjau vieną laišką, kur ji piktai rašo vienai poniai, kad prašau neišsigalvoti visokių dalykų. Tačiau vėlyvais savo gyvenimo metais ji jau priėmė knygą.“

Poeto mylimoji, gelbėtoja, užtarėja

S. Stankevičiūtė pastebėjo, kad romane atskleidžiama daug V. Mačernio išgyvenimų, jautrių patirčių, bet bene labiausiai jaudina ir širdį virpina aprašytosios Sofijos išgyvenimai sužinojus apie mylimojo žūtį.

Skaitant V. Mačernio laiškus, matyti, kad jis merginą labai myli, o jos racionalus protas ir rūpestis, atrodo, kad tą karštą širdį atvėsina, regima netgi tokia tarsi pastanga žemiškai pasižiūrėti į tam tikrus dalykus, nes V. Mačernis kartais atrodo lyg skrajojantis savo svajose. O sužinojusi apie V. Mačernio mirtį, jo mylimoji Sofija romane kaltina save, kartais ją kaltina ir poeto draugai. Matyti, kad jos išgyvenimai tikrai labai skaudūs.

Iš šalies žvelgiant atrodo, kad tai ir galėtų būti paaiškinimas, kodėl ji neatsakė į tuos laiškus – tarsi paskutinis bandymas tiems kritikams paaiškinti, kaip viskas buvo. Vienoje knygos vietoje rašoma: „Kas čia bloga, jeigu aš rūpinausi, pergyvenau, žinoma, ieškojau jam saugios vietos karo metais, kai vokiečiai lyg pasiutę gaudė į darbus. Kas dar rūpinosi Vytautu, be manęs? Gi niekas. O pasišaipyti visi gudrūs“.

Vytauto Mačernio ir jo Bronelės meilė buvo ypatinga.

A. Ruseckaitės teigimu, Bronė, kaip ir Vytautas, labai sudėtinga asmenybė. Gal ne tiek ji sudėtinga, kiek kieto, tvirto charakterio:

„Ji buvo žemiška, realistiška ir, kaip suprantu, jos laiškų nėra išlikę, nors, jei neklystu, jam parašydavo labai puikių ir gražių laiškų. Tik, kaip supratot, ji tingėjo rašyti ir neatsakydavo į laiškus. Bronė V. Mačerniui materialiai daug padėjo. Tikriausiai ji jį mylėjo, nes tas išgyvenimas ir vienatvė visą gyvenimą… Yra išlikę ir prisipažinimų: gal kam atrodo, kad aš ne taip jį mylėjau, gal kažkam atrodo, kad aš jį išnaudojau siųsdama malkų į sandėliuką kapoti, bet iš tikrųjų viskas buvo taip, kaip jis norėjo ir mūsų santykiai buvo abipusiai, labai užpildyti meile.

Ji Literatūros ir tautosakos institute yra parašiusi keletą laiškų Juozui Jurkui, kuriuose labai gailisi, kad nesusituokė, kad klausė mamos ir kad Vytautas labai norėtų, jog po jo mirties viskas priklausytų jai – jo asmenybė ir jo kūryba, tokių kaip Vytautas per šimtą metų gimsta vienas. Žodžiu, jeigu aš nebūčiau radusi šitų laiškų J. Jurkui, žinočiau mažiau spalvingą Bronės charakterį.

Kita vertus, Vytautas laiškuose prisipažįsta, kad jis kartais specialiai kokį konfliktą surengdavo, kad būtų daugiau emocijų, kadangi jis eilėraščius rašo tada, kai yra nelaimingas, kamuojamas ilgesio.

Antra vertus, žinoma, jie buvo labai jauni, buvo karo metai ir viename laiške Vytautas motinai buvo prisipažinęs, kad, jeigu ne Bronė, jis būtų badu nudvėsęs. Ji dirbo, jį maitindavo, leisdavo knygų nusipirkti. Rūpinosi ir santuokos leidimu. Jei būtų nemylėjusi, tai nebūtų ėjusi to leidimo gauti ir t.t. Žodžiu, jam, matyt, reikėjo materialesnės moters ir draugės, dėl to, kad jis iš tikrųjų šiuo klausimu buvo vienišas.

Aš manau, kad jų santykiuose buvo visko. Labai lygu tikrai nebuvo, nes esu truputį išsityrinėjusi, kaip draugai Vytautui parašo, kad paskutiniais karo metais būdama jau Anykščiuose, ji vaikšto su simpatingu vyriškiu, kad juodu matė gegužinėj ar dar kažkur. Galbūt ji mąstė, svarstė, dvejojo. Bet koks įdomus ir skausmingas jos likimas – tas vyriškis žuvo bombarduojant Šiaulius 1944 metais. Dievai žino, kaip būtų, kadangi mama labai nenorėjo Vytauto Mačernio, o Bronė labai mamos klausė, bet po to gailėjosi. Ji yra spalvingesnė negu iš šalies galima įsivaizduoti, kadangi labai jau paslaptinga ir neparašiusi nei vieno atsiminimų sakinio apie Vytautą.“

Dūžtančios formos – V. Mačernio gyvenimo palydovės

Iš tikrųjų Bronės Vildžiūnaitės asmenybė, kuri atsiskleidžia romane, labai įdomi, bet be abejonės, tas įvairiapusiškumas ir įdomumas atsiskleidžia žvelgiant į V. Mačernio laiškus, į tai, kaip jis apmąsto, kaip jis reaguoja į įvairias peripetijas, kaip jis mato savo mylimąją.

Knygos pavadinimas yra labai taiklus. Dar 1944-aisiais sukurtame eilėraštyje „Pavargimas“ poetas rašė: „Ak, būki dar, nors dūžtančiose formose,/Pasauli, man prasmingas ir gražus.“ O 1942-ųjų laiške Bronei Vildžiūnaitei jis rašė: „<…> mokėkime gyventi nors ir dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą.“

Žvelgiant į V. Mačernio biografiją matyti, kad jo gyvenimas eižėjo ne kartą ir tos dūžtančios formos jo gyvenime pasirodė ne vieną kartą: mirus senolei, kuri jam buvo didelė dvasinė atrama ir prieglobstis, kai jis patyrė tikrai sunkius išgyvenimus, lydėjo nelengvi santykiai su mama, vyresniuoju broliu, 1943-iaisiais uždaromas Vilniaus universitetas, visas istorinių permainų laikotarpis, neįvykusios vestuvės, nors ir buvo gautas burmistro leidimas tuoktis, taip pat ir draugų planai emigruoti supratus, kad 1944-aisiais ateina antroji sovietinė okupacija – neabejotinai šios ribinės situacijos ir netektys, nežinomybė rašytojo gyvenimą veikė.

Tiesiog kyla klausimas, kaip tos ribinės situacijos, permainų, anomalijų laikai formavo jo būdą. Ar šios patirtys žmogų brandino, grūdino, ar veikiau žlugdė. Ir vienas toks – tiek amžininkų, tiek skaitant knygą – pastebėjimas: susidaro įspūdis, kad V. Mačernis tarsi nuo tų karo realijų atsiriboja ir į savo vidų jų neįsileidžia – jis kuria, išvyksta į Šarnelę, labai daug dėmesio skiria savo mylimajai.

Kartais atrodo, kad jis kažkokiu stebuklingu būdu geba nepasiduoti toms visuotinėms nuotaikoms ar net būti atokiau nei jo draugai nuo visų socialinių, istorinių įvykių.

„Ar toks poeto atsitraukimas rodo jo tvirtumą, aukštųjų akimirkų siekimą, gebėjimą nepasiduoti panikai, o galbūt priešingai – tam tikrą naivumą, gyvenimą idealistiniame pasaulyje?“ – klausia S. Stankevičiūtė.

A. Ruseckaitė sutinka, jog V. Mačernis buvo labai sudėtinga asmenybė, nors ir labai jaunas. Daug jis tų spalvų savo asmenybės turi. Ji teigia poetą įsivaizduojanti einantį Vilniuje elegantiškai apsirengusį, nes labai didelis elegantas buvo, bet lygiai taip pat įsivaizduojanti jį paprastą.

Buvo toks atvejis, kai Žemaičių Kalvarijoje pristatė knygą ir vienas vyras papasakojo prisiminimą, kai pas juos V. Mačernis buvo atėjęs pasiskolinti sieto grūdams sijoti. Jis buvo basas, apsirengęs paprastais drabužiais. Ir sako, jis įsiminė toks gražus, paprastas.

Rūpėjo Lietuva ir jos ateitis

Iš tikrųjų ta skalė galėtų būti tikrai labai plati: nuo eleganto, išsilavinusio, mokėjusio daug kalbų, svajojusio būti tautos vedliu ir tam besiruošusio iki labai žemiško ir paprasto, dirbančio ūkio darbus, važiuojančio vežimu apdrėbto purvo gniūžte.

Jis nebuvo abejingas tam laikmečiui. Visus istorinius dalykus, jo siekius ir tokį pareiškimą atskleidžia jo straipsnis-paskaita „Mūsų gyvybės upė“. Ten jis išreiškė viską, ko nekėlė į eilėraščius, nes eilėraščiai visiškai kitokio pobūdžio.

O ten sako: kad tik laisva valstybė gali kurti meną ir savo valstybę, ekonomiką ir t.t. Kad šitas karas alina ir kad jis svajoja, jog po jo bus laisva Lietuva, kad jaunoji karta turi mokytis kalbų, filosofijos, būti atsiriboję nuo žemiškų dalykų ir ruoštis vadovauti Lietuvai, kad Lietuva dar nėra pasireiškusi kaip tauta savo gyvybinių jėgų ir kad dar neilgas tas nepriklausomybės laikas, kad reikia be galo gerbti savo tėvus, savo gentį, giminę, ūkininkus. Tiems, kurie vadovaus tautai, reikia labai pakilti.

Jis netgi numato, kad kažkada bus tokia Europos Taryba, į kurią jis pats norės įeiti. Jis labai daug galvojo apie Lietuvą, kokia ji bus ir kokie turėtų būti žmonės, o ypatingai – jaunoji karta.

Eilėraščiai jau yra kaip ir kažkokio kito plano, jo nerimo (jis žmogus, kuris vieną valandą yra džiugus, kuris norėtų šviesti ir šviečia, patiria aukštąsias akimirkas, kada jis yra kažkokioje Visatos pilnatvėje, o kitą valandą pats prisipažįsta, kad yra absoliučiai bejėgis ir nieko nebenori) išraiška.

Muziejininkė poetą įsivaizduojamai palygina su dviem kraštutinumais – plienu ir voratinkliu ar šilku: iš vienos pusės jis yra tiek stiprus ir be galo darbštus, pats daug pasiekęs, besiruošiantis vadovauti Lietuvai. Jis nori būti filosofas, poetas, nori mokslo ir filosofijos tiesas poezijoje atverti.

Kita vertus, laiškuose, kuriuos jis rašo, kalba apie tai, kad jis nenori gyventi, nori numirti. Kai Bronei rašo laiškutį, kad, jeigu tu meldiesi, tai pasimelsk, kad aš numirčiau. Tada jis Pauliui Jurkui sako, kad aš tikrai noriu numirti. Tas jo bangavimas buvo būdingas ir labai skausmingas.

Iš jo visuomeninių dalykų dar yra labai skausmingas eilėraštis, skirtas Rainių sušaudytiems vyrams, kankiniams. Jis atsirado pakankamai neseniai, kadangi V. Mačernis jį parašė trečiosioms Rainių metinėms. Jų minėjimo metu paskaitė. Ten buvo susirinkę daug poetų. To eilėraščio iš karto paprašė kažkas iš „Žemaičių žemės“ redakcijos darbuotojų, kad jame išspausdintų.

Pasiėmė ir jau nebespėjo, nes žmogus, kuris jį turėjo, traukėsi nuo karo ir jį išsivežė. Paskui Kazys Bradūnas ieškojo to eilėraščio. Kaip proginis eilėraštis jis gal nėra labai stiprus kaip kad V. Mačernio žodynas, bet labai skaudus.

Apie Lietuvą ir apie visuomeninę, netgi ūkinę pusę poetas tikrai daug svarstė, ragino, tik to neįpynė į eilėraščius. Jis tuo egzsitencializmu gyveno ir tą filosofiją giliai perėmęs buvo.

Ne liūdesio, o vilties poetas

Dėl jautrios, nerimastingos, bet ir ugnies nestokojančios lyrikos, tenka girdėti, kad V. Mačernis melancholiškas, kartais gal net kiek šaltokas žmogus. O S. Stankevičiūtei yra tekę skaityti tokių tekstų, kur jis netgi pavadinamas liūdesio poetu. Jo lyrika, kaip kadaise rašė literatūrologas Vytautas Kubilius, pagauna stipriu autentiškumo akcentu, jaudinančiu sielos atvirumu ir trapumu, žemu emociniu tembru.

Tačiau tuo pačiu metu jo lyrikoje pro nerimą kaip skaidrūs pavasariniai ūpeliūkščiai šlamena tikrų, dar nesudarkytų žmogiškų santykių ir vertybių ilgesys, trapi svajonė apie meilę, apie taikų, gražų ir prasmingą gyvenimą.

Kai žvelgiame į kūrybos eilutes, matome ir šviesesnių natų, matome ir nerimastingos poezijos – būtent dėl jų mes neretai poetą ir apibūdiname kaip liūdesio poetu.

Romane aprašoma tai, kaip 1936 metais buvo išleistas jo eilėraštis „Nėra laimės“. Tuo metu V. Mačerniui tebuvo vos 15 m. ir jame nuskambėjo tokios eilutės: „Vėl sugrįš į žemę margaspalvės dienos, / Vėl rugiuos bus daugel mėlynų akių, / Bet neradęs laimės, pasiliksiu vienas / Pasiskųsti Dievui, kad gyvent sunku.“

 Ir tuomet yra labai gražiai aprašyta vieta, kaip viena bendraklasė išdrįsta paklausti: „Vyti, tau liūdna? Tau sunku gyventi?“.

Liūdesio poetu romano „Dūžtančios formos“ autorė jo nevadintų, nors liūdesio tikrai yra daug. Bet liūdesys yra pakankamai jaunatviškas ir jis gi sako: „Neatimki, Dieve, iš manęs skleidimo teisės“ ir tuose eilėraščiuose gal daugiau yra prasmės ieškojimo negu liūdesio. Dažnai pirmos eilutės gal ir gali būti liūdnos, nerimastingos, o paskui jis vis tiek kažkokį sakinį ar eilutę parašo, kad yra džiaugsmas ir reikia jo ieškoti.

Jos nuomone, V. Mačernis yra ne pesimizmo, o vis gi vilties poetas, bet, kadangi pats labai daug mąstė, skaitė tokių poetų kaip Tagoria ar Bodleras, Jaspersas, Haidegeris, Nyčė, jam tai darė didelę įtaką. Jis daug rėmėsi ne tik gyvenimu, bet ir literatūra.

Jeigu jis būtų absoliučiai pesimizmo, liūdesio poetas mes tikriausiai jo taip nemylėtume ir taip jo šiandieną nevertintume. Jis kunigų ir filosofų klausia, kodėl visa tai. Jam niekas neatsako, bet ir toliau eina ieškodamas atsakymų į tuos klausimus.

Jokių nešvankybių…

Tai yra labai gilus, mąstantis, be abejo, ne humoristas, ne linksmuolis… Matyt, pati gamta buvo taip jį suformavusi. Dideli namai, galbūt ne pati didžiausia motinos meilė iš pradžių, noras įsilieti į gentį, giminę, kad jis būtų vertas tų žmonių – dėl to daug tų ieškojimų.

O kad jis truputį išdidus, tai taip. Buvo tokių dalykų, kad jis toks buvo. Kai jį labai pripažino V. M. Putinas, tai po to draugai šiek tiek kaltino, kad jis pasipūtė, labai pasitikėjo. Bet ką jis ten pasipūtė – nei knygą jo kas leido, o be to, karo metais jis labai išsikankino, daug buvo Šarnelėje.

Tačiau jis buvo elegantiškas, estetas ir, kaip draugai prisipažino, jo akivaizdoje niekas nenorėjo pasakoti nešvankių anekdotų, nenorėjo keiktis, kalbėti kokių niekų, nesąmonių. Jo buvimas aplinkai suteikdavo tokią aurą, kai norėjosi kalbėti rimtesnius dalykus ir pajuokauti galbūt šmaikščiai, bet ne negražiai. Žodžiu, prie to žmogaus nelipo tos kasdienybės dulkės.

Nors, aišku, kaip Matuzevičius rašo, ir alaus išgerdavo, ir degtinėlės parausvintos ir t.t. Draugai jau buvo pripratę prie to, kad pasėdėjęs valandėlę kartu, atsistodavo ir niekam nieko nesakęs išeidavo žiūrėti į žvaigždes, atsitraukdavo, būdavo vienumoje.

Sudėtingo charakterio, bet ir darbų tiek, eilėraščių, o ir pati jo asmenybė buvo tarsi jis būtų mažiausiai 50 metų gyvenęs – vis mes jį tyrinėtume ir iki galo negalėtume tos esmės atskleisti, nes ji yra labai sudėtinga.

V. Mačernis ir jo moterys

Istorikė pastebėjo, kad skaitant romaną, žinant V. Mačernio biografiją, išryškėja dar kelios tarsi linijos. Susidaro įspūdis, jog poeto gyvenime tam tikra prasme svarbų vaidmenį atliko, skambiai sakant, jo gyvenimo moterys.

Apie mylimąją Bronę Vildžiūnaitę jau tikrai kalbėjome. Tie, kas skaitė „Vizijas“, žino apie senolės vaidmenį jo gyvenime, tačiau romane yra paliečiamas ir jo mamos vaizdinys, mamos ir sūnaus santykiai. Atrodo, kad V. Mačerniui motinos meilės trūko, jautėsi jis nemylimas. Romano pabaigoje yra paaiškinamas mamos šaltumas racionaliais dalykais.

A. Ruseckaitės teigimu, Vytautas daug kartų yra prisipažinęs, kad savo motiną myli, bet santykiai tikrai buvo sudėtingesni nei paprastai būna vaiko ir mamos. Elžbieta Mačernienė pagimdė trylika vaikų. Po pirmojo sūnaus buvo antroji dukrelė, kuri mirė. Ji dėl to labai išgyveno.

Po V. Mačernio mirė dar 5 vaikiukai, o po devynerių metų gimė dar viena mergaitė ir 4 berniukai. Galima galvoti, kad trylika vaikų gimdanti moteris nuolat laukiasi, tada laidoja… Ir ji yra prisipažinusi, kad jeigu ne jos mama, kuri kartu gyveno, tai ji galbūt būtų nepajėgusi susigyventi su tais prarandamais vaikais.

Rašytoja mano, kad V. Mačernio mama galbūt sąmoningai perdavė berniuką senolei. Jiedu buvo didžiuliai draugai. Vaikas buvo labai išdykęs, gyvybingas, laukinukas, lakstydavo su piemenimis, kol nėjo į mokyklą. Net keista. O močiutė turėjo kantrybės ir jį mylėjo.

„Ir kokia įdomi ta asmenybė – V. Mačernis pasikeitė iš juodo į balta, kai išmoko skaityti. Tėvas pasamdė vyresniems berniukams namų mokytoją. Tada jis suvokė pasaulį tarsi nuo pat pirmųjų knygelių. Ir parvažiavęs iš Sedos gimnazijos sakydavo: „Mama, tu matai tuos berželius, kur ten auga? Tai tu lenk mus, kol maži, lenk mus į gerus dalykus“. Toks filosofas buvo.

Senolė išties buvo jo didžioji meilė, auklėtoja. Berniukui buvo skausmingas laikas, 12 metų, kai ji mirė. Bet vis tiek jau buvo paaugęs, savarankiškesnis, mokėsi progimnazijoje, gimnazijoje“, – apie poeto gyvenimą pasakojo muziejininkė.

O mama, anot A. Ruseckaitės, buvo laibai įdomi: ji pati rašė eilėraščius, išjuokdavo kaimo girtuoklius, galėjo tuoj pat sueiliuoti. E. Mačernienė buvo labai stipri fiziškai – galėjo traukti net šieno vežimą (todėl ir trylika vaikų išnešiojo), bet kokį vyrą parversti, nes turėjo labai daug fizinės jėgos.

Karo metais ji irgi rašo daug laiškų, namuose Vladas mamą kartais skriaudžia, prašo Vytauto, kad padėtų… Vytautas buvo įtrauktas į nelabai malonias šeimos peripetijas, jam būdavo nelabai smagu. Jis išeidavo ir būdavo dvidešimt kilometrų nueidavo po miškus.

Mama įvertino po mirties

Mama kartais domėdavosi, ką jis rašo, kokios jo knygos, norėdavo jo eilėraščių paskaityti. Jis sakydavo, aš išleisiu knygą, mama, tada aš tau ją paskirsiu ir tu galėsi skaityti. Ir, kai po karo viskas buvo labai sudėtinga – Sibiras, namų netektis ir t.t. – tik tuomet, kai Vytautui būtų sukakę gal 50 metų, mama dar buvo gyva (ji mirė 1972 metais), ji pastebėjo, kad prie jo kapo atvažiuoja labai daug žmonių, eina į kalnelį, dega žvakutę, neša gėlę, deklamuoja jo eilėraščius.

Tada mama suprato, kad tas jos vaikas kažkoks nepaprastas. Ji sakė, kad tai kaip ne mano sūnus, iš kur jis toks yra, mes mužikai. Nors iš tikrųjų jie bajorai buvo, ne mužikai, bet ji sakydavo: „Anas mažesnis už vyrelį, didesnis už Šarnelę“.

Tuomet ji išmoko daug jo eilėraščių mintinai ir negalėjo atsistebėti. Suvokė to vaiko didybę, to vieno savo iš vaikų. Didžiavosi, atsiklaupusi ant kelių (nes, matyt, skaudėjo kojas) pasakodavo žmonėms apie jį.

Taigi motina E. Mačernienė patyrė labai įdomų dalyką: po daug metų ji suprato, koks buvo jos vaikas, kokius eilėraščius rašė. Ji jį atrado kažin kada, kai jau praėjo daug metų, nes ji eilėraščių neturėjo, jų namuose nebuvo, eilėraščius buvo pasiėmusi Bronė. Kas buvo užkasta archyvuose, tas subėgo vandeniu. Motina galėjo gal kažkiek spaudoje pasiskaityti, gal dar kažkur, bet visų eilėraščių ne.

Tad su motina santykis buvo labai įvairialypis. Juo labiau kad abu tėvai buvo bajorai, nerūpestingi – žemės daug, miškų daug – bet pro langus vėjas pučia, mama rūkė pypkę, tėvas irgi mėgo medžioti, išgerti, mėgdavo jie eiti į svečius. Žodžiu, teisingai ji pati sakė: „Kaip ne mūsų vaikas“. Vytautas sakydavo, kad jis atsigimęs į močiutės giminę, šiaurės žemaičius – orius, ramius.

A. Ruseckaitė: „Daug atvėriau sau“

Biografinio romano žanras pasižymi savitais bruožais. Viena vertus, suteikia aiškią siužetinę liniją ir sudėlioja tam tikrus atraminius taškus, kita vertus, įpareigoja, apriboja fantaziją, verčia labai apsvarstyti, kiek ko galima, kiek tos meninės išmonės galima pridėti.

S. Stankevičiūtė teigė, jog ją romane labai sužavėjo tai, kad rašytoja su tuo gausiu archyviniu palikimu, su atsiminimais elgiasi labai korektiškai, atsargiai. Tarsi nepasiduoda pagundai, kuri dažnai yra matoma istorinių romanų rašytojų darbuose, kai bandoma hiperbolizuoti tam tikrą dalyką siekiant dar stipresnio efekto, nors V. Mačernio gyvenimas sudėtingų kelrodžių pamėtėjo. Būtent labai pagarbus santykis su istorija, dokumentais labai žavi.

Knyga apie V. Mačernį – ne pirmasis A. Ruseckaitės tokio žanro darbas. Jos kūrybiniame kelyje yra kitos knygos, apie žymius mūsų rašytojus – Maironį, Žemaitę, Salomėją Nėrį.

Paklausta, kuo būtent „Dūžtančių formų“ romano rašymas jai buvo išskirtiniausias, įsimintiniausias, išsiskyrė iš kitų jos knygų, rašytoja sakė:

„Nepasigiriant norėčiau pasakyti, kad tokius romanus, ko gero, aš viena ir rašau, kai cituoju originalią medžiagą ir noriu, kad būtų kiek įmanoma autentiškiau. Tai turbūt mano, kaip muziejininkės bruožas. Juk yra įvairių žmonių, parašiusių romanų apie mūsų rašytojus, laisva forma. Bet, kai aš pradėjau rašyti apie S. Nėrį, pagalvojau, rašysiu laisva forma, nieko necituosiu, bet nepavyko. Rašiau gal du lapus, trečiam jau atsirado jos kažkokie autentiški dalykai: eilėraščiai ar dar kažkas.

Apie V. Mačernį gal ir buvo tas sunkiausia ir kitaip nei kiti romanai, kad viena iš pagrindinių veikėjų buvo gyva ir, kaip jau minėjau, reikėjo galvoti apie tai, kad tik jos neįžeisčiau. O šiaip V. Mačernis mane be galo stebina ir stulbina. Aš vis pasiimu, paskaitinėju laiškus ar dar kažką ir pagalvoju: „Dieve, aš jau tiek kartų skaičiau, o šitame laiške randu man naują sakinį“. To trumpo gyvenimo viskas labai platu ir gilu. Kas kartą ar eilėraštyje, ar laiške galima atrasti vis kažką naujo.

Bet kas mane stebino – tai jo begalinis darbštumas. Pavyzdžiui, savo gyvenimo susidėliojimas vos ne valandomis. Mane labai trikdė ir labai gaila, kad aš nieko neradau apie jo diplominį darbą „Kristus ir Nyčė“. Tai čia būtų dar atskira tema. Tam tikra jo krikščioniškų pažiūrų kaita per kelerius metus. Nyčė buvo jo mylimas filosofas.

Žodžiu, daug atvėriau sau, nes, kai labai labai giliniesi, tai atveri tiek, kad ir surašyti visko į knygą negali. Tikrai nesurašai.“

Parengė Rasa Jakubauskienė
Rekomenduojami video