Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
V. Havelas: gyvenkime tiesoje

Šiemet Vaclavui Havelui būtų sukakę 80 metų. Deja, gruodį sueis jau penkeri metai nuo jo mirties.

V.Havelas – dramaturgas, intelektualas, Prahos bohemos žmogus, disidentas, vienas iš Čekoslovakijos aksominės revoliucijos lyderių, o vėliau – ir politikas, šalies prezidentas. Tačiau koks V.Havelas buvo kaip žmogus? Kokį įspūdį jis paliko tiems, kuriems nusišypsojo laimė su juo bendrauti?

Rinkdavosi pas profesorę

Vertėjas ir publicistas Almis Grybauskas V.Havelą sutiko devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Su juo kalbėjomės apie V.Havelo meninę ir disidentinę veiklą komunistinėje Čekoslovakijoje, kelią į prezidento postą ir politikos idealus, akcentavusius gyvenimą tiesoje ir būtinybę, pasitelkus tiesą ir meilę, nugalėti neapykantą.

Kada ir kaip susipažinote su Čekoslovakijos „Chartija 77“ nariais ir V.Havelu? Ar Lietuvoje irgi palaikėte ryšius su vietos disidentais?

Ne, Lietuvoje ryšių su disidentais nepalaikiau, nebent paminint Gintaro brolį Algirdą Patacką. Ir Čekoslovakijoje su vietiniais susitikau gana atsitiktinai. Nuomojau kambarį pas vieną profesorę, kuri po 1968 m. buvo išmesta iš universiteto. Pas ją rinkdavosi disidentai, taip su jais ir susipažinau.

Tie, kurie rinkdavosi šiame bute, vėliau mane supažindino ir su kitais. Taip susipažinau ir su Alexandru Vondra. Jis tuo metu buvo „Chartijos 77“ pirmininkas. Būtent jis supažindino mane su V.Havelu, kuris tuo metu gyveno savo tėvų bute, F.Engelso krantinėje.

Tame bute, man rodosi, lankiausi gal porą kartų. Atsimenu vieną tokį momentą. Stovėjome su A.Vondra to buto balkone, išeinančiame į Vltavos upės krantinę, ir žvelgėme į tolumoje dunksančią Hradčanų kalvą su ant jos stovinčiu Hradu, kur tuomet sėdėjo Čekoslovakijos prezidentas Gustavas Husakas.

A.Vondra man tuomet ištarė: „Pažiūrėk, ten greitai sėdės V.Havelas.“ Gal sėdės, o gal nesėdės, pagalvojau tuomet. Buvo 1988 m. rugpjūtis. Nepraėjo nė dvejų metų, ir jis ten jau sėdėjo kaip Čekoslovakijos prezidentas.

Kai mane supažindino su V.Havelu, turėjau su juo šiokį tokį pokalbį, kuris nebuvo skelbtas kaip atskiras interviu. Jis buvo įdėtas į mano platesnį reportažą iš Prahos, kurį paskelbė savaitraštis „Literatūra ir menas“.

Tuomet gavau ir daug pogrindinės literatūros. Ten buvo ir išeivijoje išleistos knygos, skirtos V.Havelo penkiasdešimtmečiui, pokalbis su juo. Atsiskleidė ne politiko, o rašytojo, plačių interesų mąstytojo biografija. Kai man teko iš arčiau pažinti V.Havelą, jau galėjau palyginti jį tokį, koks yra kasdienybėje, su tuo, kuris atsiskleidžia knygoje.

Antrą kartą tame jo bute apsilankiau, kai V.Havelas buvo paleistas iš kalėjimo prieš pat didžiąsias demonstracijas, kurios vyko 1989 m. lapkritį.

Jis man parodė į sofą, ant kurios sėdėjome, ir tarė: „Dar vakar čia sėdėjau su Aleksandru Dubčeku.“ Jie bendravo jausdami, kad situacija Čekoslovakijoje keičiasi. Tiesa, niekas tuo metu dar nesitikėjo, kad netrukus ji pasikeis taip dramatiškai.

Įsiminė akimirka, kai pirmą kartą per radiją išgirdau V.Havelą kalbantį jau kaip Čekoslovakijos prezidentą. Tai, man rodos, buvo 1990 m. gegužės 2 d. Jis pasakė tuomet garsiai nuskambėjusią mintį. Mums iki tol kalamas dialektinis materializmas skelbė, kad materija yra pirminis dalykas, o sąmonė – antrinis. Toje prezidentinėje kalboje V. Havelas įtaigiai pabrėžė, kad tai sąmonė yra pirminė, o materija – antrinė. Gaila, kad tos minties jis neišplėtojo, bent aš neaptikau.

Jau vėliau, kai V.Havelas į Lietuvą buvo atvykęs kaip prezidentas, man irgi teko su juo susitikti. Tuo metu buvau Lietuvos ir Čekijos draugijos vadovas. O paskutinį kartą jį sutikau, kai su Lietuvos televizija buvome nuvykę į Prahos Hradą pas prezidentą V.Havelą. Audrius Siaurusevičius ėmė interviu, o man teko būti vertėju. Tad mano pažintis su V.Havelu susidėjo iš tokių trumpų susitikimų.

Daugiau teko bendrauti su jo tekstais. Išverčiau jo stambesnius esė, kurie įėjo į knygą „Kas žmogaus galioje“. Paskui dar išverčiau ir jo prezidentinių kalbų rinktinę „Vilties erdvė“.

Bohemos atstovas

Ar buvote pažįstamas su V. Havelo tekstais dar prieš savo viešnages Čekoslovakijoje?

Skaičiau kai kuriuos pogrindinius tekstus, o vėliau teko ir dalį jų versti. Tiesa, režisieriams siūliau ir jo pjesių, bet niekas jomis savo laiku nesusidomėjo. Gal ta jo dramaturgija dabar kiek primiršta. Tačiau jo filosofinė ar politinė, estetinė mintis yra svarbi.

Manyčiau, kad ir dabar būtų verta kai kuriuos jo esė išversti į lietuvių kalbą. Pavyzdžiui, vadinamuosius „16 filosofinių laiškų“, parašytus kalėjime, kurie sudėti į knygą „Laiškai Olgai“.

O kokį įspūdį jums paliko V.Havelas kaip žmogus? Juk dažnai tokio masto asmenybės neišvengia savotiškų mitų, ypač po savo mirties. Žinome daug įvairiausių pasakojimų apie jo bohemišką gyvenimą, netradicinį prezidentavimą.

Jis buvo savo laiko žmogus. Prahos bohemos jaunuolis su visais tos bohemos atributais – alkoholiu, džiazu, kuris tuomet buvo pusiau nelegalus, laisva meile. Jis dirbo teatre, tad daug bendravo su teatralais, jaunaisiais rašytojais. Apie savo tuometį gyvenimą yra parašęs pjesę „Largo desolato“. Tai farsas, kuriame atvirai kalbama apie daugelį jo erotinių problemų – santykius su žmona, su kitomis moterimis, disidentų kasdienybę.

Reikia pridurti, kad V.Havelas buvo nuolatos sekamas. Buvo stebimas ir fiksuojamas kiekvienas jo žingsnis. Daug laiko jis praleisdavo savo toli už Prahos įsigytame namelyje. Jis buvo pirktas už honorarus, gautus iš užsienio. Tiesa, šalia vasarnamio, į kurį suvažiuodavo Prahos bohema ir kur vykdavo temperamentingi vakarėliai, Čekoslovakijos saugumas pastatė tokį namelį, kurį V.Havelo kompanija pavadino lunachodu, nes jis buvo labai panašus į sovietinį mėnuleigį.

V.Havelas buvo keletą kartų kalintas, o tai fatališkai atsiliepė jo sveikatai – vyresniame amžiuje teko daryti sudėtingas operacijas, jis dažnai sirgo. V.Havelas buvo Prahos bohemos vyrukas, tačiau jo horizontai buvo labai platūs. Jis domėjosi daug kuo, rašė pjeses, kurias statė geriausi Europos teatrai. Aišku, tapus prezidentu, gyvenimo stilius pasikeitė. Šiame poste jis išbuvo dvylika su puse metų. V. Havelas pakeitė ir patį prezidentavimo stilių.

Kalbėdami apie jo asmenybę, turėtume apžvelgti keletą aspektų arba pavidalų. Galime kalbėti apie V.Havelą kaip disidentą, galime kalbėti apie jį kaip intelektualą, o vėliau – ir kaip aktyvų politiką. Be to, jis buvo ir menininkas, dramaturgas. Labai retai įmanomas harmoningas visų šių vaidmenų derinys, ir sunku įsivaizduoti, kiek jų derinimas kainuoja pačiai asmenybei. Bent jau tam tikrą susvetimėjimą ir vienatvę – tai tikrai.

Politikos išvengsime

Jūs kalbėjote apie V.Havelą kaip apie savo laikotarpio žmogų, rašiusį ir kalbėjusį būtent tą akimirką aktualia tematika. Tačiau ką jo raštai ir kalbos byloja mūsų dienoms? Kuo V.Havelas galėtų būti svarbus tiems, kurie galbūt nė negyveno komunistiniu laikotarpiu?

Aš manyčiau, kad būtent jo esė „Begalių galybė“ yra svarbus ir šiandien, nes kalba apie paprastą žmogų, kuris savo kasdieniais veiksmais, kasdieniais pasirinkimais gali veikti politiką. Tame esė V.Havelas akcentuoja, kad kasdienis žmogaus gyvenimas yra taip persipynęs su politika, jog iš esmės kiekvieną jo poelgį galima vertinti politiškai.

Aš manau, kad ir mes, jei reaguotume į politinius įvykius mūsų šalyje ne tik simboliniu atsaku, mūsų galia būtų didesnė.

Manau, kad V.Havelo tekstai aktualumo neprarado. Aišku, šiandieniame kontekste mes juos interpretuojame kitaip, pritaikydami prie savo aplinkybių. Tačiau jie vis dėlto kalba mums.

Kas V.Havelui buvo politikos esmė?

Į prezidento postą V.Havelas ėjo su šūkiu „Tiesa ir meilė nugalės melą ir neapykantą.“ Pirmojoje naujametėje kalboje jis priminė tautai prezidentą Tomašą Masaryką, tokia pat proga citavusį husitų ir Jano Komenskio nuostatą „Jėzus, o ne ciesorius!“, teigusią moralią politiką.

Kitas svarbus principas – gyvenimas tiesoje. Šitą labai aktyviai savo egzistencialistiniuose filosofiniuose apmąstymuose pabrėžė Janas Patočka. Tai buvo „Chartijos 77“ ideologija, tai buvo V.Havelo disidentavimo laikų moto. Tikiu, kad tai liko jo esminiu siekiu ir prezidentavimo periodu, nors ir jis turėjo daryti tam tikrų kompromisų, atsisakyti esėjistikoje plėtotų idėjų apie „nepolitišką politiką“, visuomenės saviorganizavimą „iš apačios“, neigiamo požiūrio į politines partijas ir jų kovos metodus ir pan.

Gyvenimas tiesoje yra toks gyvenimas, kai vadovaujiesi savo sąžine. Tais komunistiniais laikais tai buvo labai daug ir dėl to V.Havelas, drįsęs gyventi pagal savo sąžinę, buvo persekiojamas ir kalinamas.

Išsiskyrė nuoširdumu

O kaip čekai dabar atsimena V.Havelą?

Atsižvelgiant į baigiamąjį jo gyvenimo etapą, galima būtų leisti sau tokią metaforą: V.Havelui teko atlikti kelis itin komplikuotus vaidmenis. Tai turėjo būti gana įdomu dramaturgui. Todėl, manau, jam buvo taip svarbu pačiam asmeniškai režisuoti filmą pagal savo pjesę „Išėjimas“, pasakojančią apie iš valdžios pasitraukusį politiką.

Jam nusišypsojo galimybė pabūti ne tik vaidmens atlikėju, bet ir režisieriumi, to gyvenime anksčiau jam nebuvo duota. Šis autobiografinis farsas susisiejo su ankstesniuoju taip pat biografišku „Largo desolato“. Ratas užsidarė.

Reikia pripažinti, kad tas prezidentinis laikotarpis jo populiarumą visuomenėje sumažino. Tačiau čekai dabar gali palyginti prezidentus, kurie buvo nuo 1989 m.

V.Havelas išsiskyrė neformaliu bendravimu, susitikimais su žymiausiais pasaulio rašytojais, muzikantais (prisiminkime „Rolling Stones“) ir intelektualais. Jie kasmet suvažiuodavo Prahon į „diskusijų klubą“, pavadintą „Forumas 2000“.

Kito prezidento Vaclavo Klauso institutas taip pat kartkartėmis paskelbdavo kokią kontroversišką publikaciją, pavyzdžiui, neigiančią globalinį atšilimą. O dabartinį prezidentą Milošą Zemaną įsidėmėjau tik tada, kai jis dabartinius įvykius Ukrainoje pavadino pilietiniu karu.

Man atrodo, kad V.Havelo legenda dabar atgyja ir stiprėja. Dar yra daug žmonių, kurie patys atsimena savo bendravimo su juo laikus. Man susidaro įspūdis, kad dabar vyksta savotiškas pomirtinis jo sugrįžimas.

Rekomenduojami video