Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
V.Adamkus: „Mes turime tikrą talentų lobyną“

2018 metai bus ypatingi Lietuvai – vasario 16 dieną minėsime Lietuvos valstybingumo šimtmetį. Stovėdami ant Naujųjų metų slenksčio kalbiname dešimt metų Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas ėjusį Valdą Adamkų.

Jūs, gimęs ir augęs laisvoje, Nepriklausomoje Lietuvoje, tuometinėje sostinėje Kaune, esate tarsi gyvas tiltas, jungiantis smetoninę Lietuvą su dabartine. Kokie jausmai užplūsta pasitinkant šią reikšmingą datą, prisimenant savo ilgą kovos už laisvą Lietuvą kelią?

Prisimindamas Nepriklausomybės laikotarpį, neretai pajuokauju: Lietuvos valstybė už mane vyresnė tik aštuoneriais metais. Šimtmetis nepaprastai susijęs su mano gyvenimu, nes aš augau kartu su valstybe. Savo vaikystės laikotarpio, žinoma, taip gerai neprisimenu, bet brendimo metais jau suvokiau, kad mano gyvenimas teka lygiagrečiai su besikeičiančiomis valstybės sąlygomis, galimybėmis, idėjomis. Pamažu išsiugdžiau sąmoningą valstybės piliečio pareigos jausmą, kuris mane lydi visus tuos devyniasdešimt su trupučiu metų. Prisiėmiau atsakomybę ir pareigą tautai, žmonėms, valstybei. Šiandien, laukdamas Lietuvos valstybingumo šimtmečio paminėjimo, galiu tvirtai ir nuoširdžiai pasakyti: didžiuojuosi savo nueitu keliu, nors teko patirti įvairių banguojančių įvykių – okupaciją, laisvę, gyvenimą už Lietuvos sienų, grįžimą į Tėvynę, bendrumą su tauta atkuriamuoju Nepriklausomybės laikotarpiu.

Įdomu tai, kad žmogaus požiūrį į valstybingumą padeda ugdyti ne tik šeima, paklojanti pagrindų pagrindus, bet ir mokykla. Mano pirmieji suvokimo, pasididžiavimo savo kraštu, tauta daigeliai sudygo būtent mokykloje. Džiaugiuosi, kad patekau į puikią Kauno J.Jablonskio pradžios mokyklą, kurioje dirbo savo darbui atsidavę mokytojai, sugebėję įdiegti patriotizmą. Itin svarbi tuo metu buvo jaunimo organizacija – skautai, jie nurodė mano gyvenimo kelio kryptį. Ėjau tuo keliu per visą 1940 metais prasidėjusį okupacinį laikotarpį: užsiėmiau aktyvia organizacine veikla prieš nacius, visokiomis priemonėmis kovojau už Lietuvos laisvę. Tai subrandino manyje sąmoningą lietuvį, juo esu iki šiol. Dėkoju likimui, kad leido sąžiningai ir garbingai įveikti visas gyvenimo bangas, ir šiandien su visa tauta galiu pakiliai švęsti nuostabią šventę – Lietuvos atkūrimo šimtmetį.

Asmeninio archyvo nuotr.

Šimtmečio sukaktis, be abejo, primena Jums tą nelengvą, tačiau labai reikšmingą laikotarpį, kai, gyvendamas Amerikoje, JAV prezidentui įteikėte beveik 50 tūkst. Amerikos lietuvių pasirašytą prašymą padėti Lietuvai atgauti laisvę. Rodos, tada į Jus net imta kreiptis „Pone Lietuva“, tuo pripažįstant Jūsų pastangas dėl gimtojo krašto laisvės...

Turiu pabrėžti, kad šie 50 tūkst. parašų surinkti tik iš lietuvių, gyvenančių Amerikoje. Kreipinys „Pone Lietuva“ atspindi ne tik mano darbus vardan Lietuvos, bet ir draugiškus santykius su Amerikos valstybės vadovais – man teko dirbti net su šešiais JAV prezidentais. Tai retas atvejis. Tas nenutrūkstamas darbas ir su prezidentais demokratais, ir su prezidentais respublikonais gali būti įrašytas net į pasaulinę Gineso rekordų knygą (juokauju, žinoma).

2018 metais sukaks dar vienas svarbus jubiliejus Jums ir Lietuvai – prieš 20 metų, 1998 metų vasario 26 dieną, pradėjote eiti Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas. Pradėdamas prezidentauti įvardijote tris svarbiausias savo darbų kryptis: laisvas žmogus, atvira visuomenė, stipri valstybė. Kuri iš šių krypčių šiandien labiausiai šlubuoja?

Taip, man šis jubiliejus labai reikšmingas. Beje, tapti Lietuvos Prezidentu nebuvo koks nors išankstinis tikslas, kurio užsispyrusiai siekiau. Visuomenei gerai žinomas faktas, kad mano žmona Alma to labai nenorėjo. Bet kai mane išrinko Prezidentu, ji sąžiningai ir garbingai ėjo pirmosios ponios pareigas – tai man iki šiol kelia pasididžiavimą. Ji, dirbdama žmonių labui, reprezentuodama šalį, gėdos Lietuvai tikrai nepadarė. Tie dvidešimt metų prabėgo labai greitai. Buvo gražių idėjų, darbų, bet buvo ir nusivylimų, nors stengiausi kiek galėjau. Tvarkant vidaus reikalus, nepavyko įdiegti kai kurių reformų (jas dabar dar bandoma įgyvendinti), bet tikiuosi, kad asmenys, kurie vadovaus Lietuvos valstybei ateityje, ypač jaunoji karta, tikslą pasieks. O per mano vadovaujamus dešimt metų pavyko ne vieną gerą darbą atlikti. Pavyzdžiui, aš ramia širdimi galiu pasakyti, kad užsienio politikoje gerokai pajudėta į priekį. Patys didžiausi laimėjimai – Lietuvos įstojimas į NATO, taip pat į Europos Sąjungą.

Iš tų paminėtų trijų krypčių sunkiausiai sekasi pasiekti visuomenės atvirumą. Liko daug nuosėdų po sovietų okupacijos, skaudžiausios sritys – teisėsaugos, švietimo (nuolat vykdome reformas, tačiau niekaip nepasiekiame rezultato), tuo metu pasaulis sparčiai žingsniuoja į priekį. Aš labai didžiuojuosi jaunąja tautos karta, mes turime tikrą talentų lobyną. Jie Lietuvą kada nors išves į pirmas eiles tarp kitų pasaulio šalių. Jau šiandien jaunimas savo darbais, pavyzdžiui, kosminėje srityje, daro stebuklus. Studentai, dar nebaigę universiteto, pajėgė sukonstruoti aparatą, galintį prasiskverbti į erdves, ir su jais bendradarbiauja ne kas kitas, o JAV pagrindinės atominės energijos įstaigos. Esu tikras, ši karta daug pasieks.

Prezidentas V.Adamkus prisipažįsta esantis laimingas žmogus, nes jo ir asmeninis, ir visuomeninis gyvenimas be galo sklandūs. Asmeninio archyvo nuotr.

Ar pasiilgstate prezidentavimo metų? Šiuo metu netrūksta Europos vienybės ir tikrųjų vertybių išbandymų. Ko Lietuva turėtų imtis, kad išsaugotų laisvę ir lyderystę Rytų regione, kad galėtų užtikrinti savo ir šalių kaimynių saugumą? Ko reikia, kad ES šalys palaikytų viena kitą, kaip Jūs drauge su Lenkijos prezidentu rūpinotės Gruzijos, Ukrainos likimu?

Kartais apima savotiškas ilgesys prisiminus prezidentavimo metus, bet aiškiai suprantu, kad yra atsakingų žmonių, kuriems tauta patikėjo spręsti visus uždavinius. Kartais jaučiu didelį susirūpinimą dėl kai kurių mūsų Vyriausybės, Seimo sprendimų – jie sunkiai suprantami, nepateisinami. Ypač kai tai susiję su sąžiningumu ir atskaitomybe tautai. Nemaloniai nuteikia visokie finansiniai nusikaltimai, nesklandumai ir vis dėlto neprarandu vilties, kad vieną dieną tai pasibaigs, išaugsime iš viso šito.

Aš esu tikras, kad visos dabartinės ir ateinančios vyriausybės prisiims atsakomybę už Lietuvos aktyvumą tarptautinėje erdvėje, o svarbiausia – aktyviai dalyvaus keliant žmonių gyvenimo lygį šalyje. O dėl emigracijos... Visi mūsų verksmai, kad žmonės emigruoja, yra bergždi. Pastangos turi būti dedamos į šalies gyventojų pragyvenimo lygį, į paprastų žmonių gerovės kėlimą. Tada nereikės kurti begalinių mokslinių studijų, prašyti išvažiavusiųjų sugrįžti. Tautiečiai grįš į namus. Kam bastytis kažkur, gyventi tarp svetimų, jei tokį patį gyvenimą galėsi kurti Lietuvoje, jei drauge su kitais galėsi džiaugtis Lietuvos laimėjimais bei galimybe būti vertais savo tautos sūnumis. Taigi, visos pastangos – nuo vaiko auklėjimo iki valstybės valdymo –turi būti skiriamos žmonių gyvenimui lengvinti, gerinti. Ir ne tik. Daugelis lietuvių išvyksta ne vien dėl materialinio šalies atsilikimo – jie pirmiausia pasigenda pagarbos žmogui. Tik tuomet valstybė taps lygiavertė kitų šalių partnerė, kai kiekvienas lietuvis norės gyventi Lietuvoje ir ją kurti.

Esate nepaprastai susijęs su sportu – Jums net pavyko organizuoti Europos pavergtų tautų olimpiadą Niurnberge. Laimėjote du aukso ir du sidabro medalius, bet, atrodo, labiau už viską džiaugėtės draugiškai besirungiančiais 18 tautybių sportininkais. Šiandien Jūs taip pat palaikote daugybę sporto renginių Lietuvoje. Ar pats dar sportuojate?

Sportuoju, kiek leidžia mano amžius – devyniasdešimt ir plius, bent tris kartus per savaitę plaukioju baseine. Manau, kol jėgos leis, laikysiuosi sportinės disciplinos. Noras dalyvauti sportiniame gyvenime neišblėso, aš seku, kas vyksta pasaulyje, Lietuvoje, kur galiu, prisidedu organizacine veikla. Jaunimui linkiu nesėdėti vien prie kompiuterių ar televizorių, stengtis visapusiškai vystyti asmenybę, kad būtų sveiki, aktyviai įsitrauktų į visuomenės gyvenimą.

Tauta žavėjosi ir žavisi Jūsų ir Jūsų žmonos Almos nuostabia bendryste. Ar galite visuomenei atskleisti laimingos santuokos kodą?

Atsakyti būtų labai paprasta – reikia mylėti. Vis dėlto meilė pirmiausia turi būti grindžiama pagarba vienas kitam – tai ir gebėjimas išklausyti, ir patarti, ir tų pačių idealų siekis. Jei tuo yra grindžiamas ryšys prireikus vienas kuris nors kitam pagarbiai nusileidžia, visa kita tėra lengvai įveikiami sunkumai.

Jei burtininko lazdele mostelėjus būtų galima kažką pakeisti savo gyvenime, ar ką nors keistumėte?

Ne, pragyvenau ilgą ir prasmingą gyvenimą, džiaugiuosi juo. Ypač džiaugiuosi, kad mus su Alma, dirbančius ta pačia kryptimi, lydėjo gilus suderinamumas. Tokios dermės visiems linkiu. Ar aš laimingas žmogus? Be abejonės, nes ir asmeninis, ir visuomeninis gyvenimas buvo be galo sklandūs. Labiausiai esu dėkingas Almai ir likimui, kad drauge gyvename ilgą ir gražų gyvenimą.

Rekomenduojami video