Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Tiesiog gyvent be Venecijaus?

Kaip laikas įvertins tą, kuris savo jokiais mokslais neramstyta drožyba ir neprognozuojamu būdu buvo lyginamas su Šepka? Kuris gyveno jausmų valdomas, kuris niekada nesiskųsdavo..? Giliai viduj tiksliai žinodavo, ko pas jį atėjai. Jei neturi laiko, tavo mintys toli kažkokiam biure („ne pas jį Degeniuos“), nekalbėdavo. Kai kurių žmonių apskritai nepriėmė, išeidavo. Žmona Eglė („Eglutė papasakos“) atvažiavusiems turistams apie vyrą pasakodavo. O jis savo pasauly gyveno – ant degtukų dėžutės patikusią nuotrauką, žiūrėk, pasislėpęs klijuoja, ramunės ieško pievoj, tinkamos įmerkti į vyną, rūko tyliai prie „prūdo“ su savo mintimis, kūriniais ir žaluma...

Žinomas ir be valdiškos meilės

„Ar kažkas rašys nekrologą?“ – vakar ryte kolegė paklausė. Vargu. Venecijus nebuvo jokių organizacijų ar valdžių saugomas ar mėgstamas. Kolegos menininkai jo, išsišokėlio, apskritai nemėgo. Tiesa, „kad drožinius atvežtų į parodą“, seniūnija pasirūpindavo. Tačiau ir be valdiškos meilės jo žinomumas buvo įspūdingas.

Prisidėjo, aišku, tas ugnies šou, kai į Europos Sąjungą Lietuva stojo. Tačiau tai – spontaniškas poelgis, tuometinės jausmų audros ir vidinių išgyvenimų padiktuotas (Venecijus, supleškindamas savo kluoną, taip prisidėjo ir  prie akcijos, kai buvo prašoma uždegti šviesas, kad Lietuva iš dangaus būtų matoma). Daugiau apie jį, kaip apie „vidinį aristokratą“, sako tai, jog filmus apie „kitokius žmones“ kurianti  režisierė Janina Lapinskaitė  2002-aisiais  pristatė savo filmą „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“. Ten kalbama apie dramatišką Degenių  kaime gyvenusio talentingo ir originalaus medžio drožėjo  Venecijaus Jočio vienatvę, jo stiprybę ir  kasdienybės rūpesčius. Į filmo premjerą herojus nenuvažiavo. Neturėjo kuo. Kai „Cezaris“ buvo pristatomas Rokiškyje, Venecijus  buvo pasodintas pirmoje eilėje. Negalėjo susikaupti, nes „saujoje laikė režisierės ranką (tada buvo platoniškai įsimylėjęs režisierę)“,  o žiūrėti į ekraną užvertus galvą buvo labai nepatogu.

Žurnalistus jis mėgo. „Nes jie nekalba apie orą“

Primityvia drožyba ir nenuspėjamu elgesiu Venecijus  buvo lyginamas  su Lionginu Šepka. Garsas apie originalaus  mąstymo menininką  pasklido ne tik už jo kaimo, kai jis išdrožė save, gulintį karste, ir šalia sėdinčią nuliūdusią žmoną.  (Tiesa,  pirmoji žmona Nijolė, gyvenusi su Venecijumi 20 metų,  jį paliko prieš daugiau nei dvidešimt metų. Kartu pasiėmė ir vaikus. Dėl to Venecijus labai išgyveno.)

Jis, pirmasis iš Rokiškio rajono, yra tapęs ir prestižinės L. Šepkos premijos laureatu. Venecijui buvo įteikta ir Europos parlamento premija. Tačiau gautais pinigais nepraktiškasis drožėjas  nepasidžiaugė. Tik gavęs premiją,  sumokėjo baudą už netoli jo namų esančioje sodyboje iškirstus medžius (reikėjo drožiniams medienos).

Žurnalistams Venecijus buvo tikras lobis ir pats visada juos mėgo. Kodėl? „Todėl, kad jie nekalba apie tai, ar rytoj lis“, – yra sakęs. Todėl, kad „vaikščiodavo basas“,  todėl, kad tarp jo ir žurnalistų buvo (pastaraisiais metais dėmesio, kaip ir Venecijaus išėjimų iš namų, sumažėjo) tokie lyg ir slapti  „barteriniai mainai“. Jie jam – dėmesį, jis jiems – peno medžiagai. Tokių istorijų vėlgi – puslapio neužtektų.

Be ceremonijų

Priminsim tik vieną. Kartą Skirmantas Pabedinskas nuvažiavo į Rokiškį filmuoti Liongino Šepkos medžio drožėjų konkurso uždarymo.

Venecijus Jočys tuomet buvo paskelbtas laureatu.  Jį jau buvo išgarsinęs „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“,  itin originali akcija. Taigi tąsyk V. Jočys, tapęs drožėjų drožėju, filmavosi ir, „užlietas dėmesio“, panoro žurnalistui atsidėkoti. Skirmantas yra pasakojęs: „Rinkis ką nori“, – plačiu mostu man parodė savo drožinius Venecijus. „Pasakyk, išdrošiu ką nori.“ Aš juokais ir leptelėjau: „Išdrožk tu mane karste gulintį su kamera.“ Maniau, nepriims rimtai. Bet po kiek laiko jis man skambina: „Atvažiuok pasiimti, išdrožiau kaip prašei.“ Specialiai į Rokiškį važiuoti laiko neturėjau, tai tas kūrinys taip ir liko pas Venecijų. Kai kas nors ateidavo, jis vis parodydavo S. Pabedinską karste išdrožęs.“

Paskui  Venecijus nusprendė, kad velionis jau gana pašvinkęs, todėl jį reikia palaidoti. Vyrai tvarkingai nunešė tą karstelį į kapinaites ir, kaip pridera, su visomis giesmėmis užkasė. O paskui visiems kalbėjo, kad „čia Pabedinskas palaidotas“. Žinoma, tuo niekas netikėjo. Todėl Venecijus nusprendė „ekshumuoti“. Iškasė tą karstą ir parsinešė į namus.

Vieną dieną  Skirmantas pas jį atvažiavo.  „Įeinu, kambariukas – kaip koplytėlė. Ant pakylos karstas, jo kampuose žvakidės. O virš karsto ant sienos – išdrožta kino kamera. Prie karsto – Venecijus, šalia jo žmona, dar keli žmonės. Visi atsiklaupę ir rimtais veidais gieda“, – pasakojo Skirmantas. Tiesa, savo kūrinio žurnalistui Venecijus neatidavė veltui. Išgirdęs, kad kaklaraištis  ne bet koks, o „Versace“, griebė žirkles ir nukirpo kaklaraiščio pusę. „Honoraras“, – be ceremonijų paaiškino.

Nesakyk, kad gailiesi

Kai paskutinį kartą ne dėl draugystės, o dėl straipsnio lankiau Venecijų,  Eglė neslėpė:  per beveik dešimt su juo praleistų metų ji ne kartą svarstė ir pagaliau suprato – nesigaili taip kardinaliai  pakreipusi savo gyvenimą. Rado jį tuomet  depresuojantį, pirmosios žmonos paliktą. Ir nusprendė moteris atsisveikinti su Kaunu, gyventi pas Venecijų. „Nesakyk, kad gailiesi,  bo parašys“,  – kaip visada, taip ir tąkart,  į rimtas kalbas nerimtai įsiterpė Venecijus.

„Užvakar staugiau kaip šuo. Per staigiai… Mes į žvaigždes dar naktį žiūrėjom, o  pareinu  ir randu gulintį be gyvybės ženklų. Nepamenu, kaip surinkau pagalbos telefoną… Tik šiandien pradedu suvokti kažką. Vakuumas, tuštuma, nykuma… Nesakau žodžio „meilė“… Mūsų tiek stiprus ryšys buvo… Niekad nepagalvojau, kad gali būti taip sunku. Gal ir buvo jam kažkas negerai, betgi žinai Venecijų, nepasisakys niekad…“ – kalbėjo žmona Eglė vakar.

Šiandien, antradienį ryte, Venecijus Jočys bus kremuodamas Rygoje, o atsisveikinimas su juo rytoj, trečiadienį, vyks Degeniuose.

P. S. Kaip tik šią savaitę prieš Rasas ruošėmės pas juos – Eglę ir Venecijų – važiuoti. Jie susituokę per Jonines, pagal pagoniškus papročius…

Rekomenduojami video