Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Teksto virtimas knyga – stebuklas

Apie knygos gimimą ir kelią iki skaitytojo – nuo pirmosios minties impulso iki istorijos tekste bei iliustracijoje – pasakoja du Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai: rašytojas Valdas Papievis ir dailininkas Stasys Eidrigevičius.

Kaip gimsta tekstas

„Parašyto teksto virtimas knyga – tarsi stebuklas. Tai aplinkybių ir to, kas tvyro ore, sutapimas. Štai vienas mano labai seniai rašytas tekstas netrukus bus išleistas knyga. Nesuprantu, kas tai lemia. Ir nežinau, ar to reikia. Galbūt tekstas, kurį parašiau, geriau už mane žino, kiek laiko jam slėptis, kada pasirodyti. Įsivaizduoju, kad išleisti tekstai ima gyventi savo gyvenimus. Ir jiems toli gražu ne vis tiek, kas ir kur juos apgyvendins. Knygos – ne daiktai, tai – kūriniai“, – įsitikinęs rašytojas V.Papievis.

Daugelis paklausti, kas yra knyga, pirmiausia pagalvoja apie tekstu papasakotą istoriją. Tačiau kaip rašytojui gimsta tekstas? Kokį kelią jis nueina, kol tampa knyga? Ji gimsta ir yra vedama įspūdžio, o gal prieš imant rašyti knygą jau privalu žinoti, kuo ji pasibaigs? Kiekvienas rašytojas turbūt papasakotų savo istoriją. Ir ne vieną.

„Pavydžiu tiems, kurie geba iš anksto susikurti siužetą, jo vingius, numato, kaip vienoje ar kitoje situacijoje pasielgs jo kuriami personažai, nes jau perpratę jų charakterius, dar prieš pradėdami rašyti žino, kokia bus atomazga. Ir gali sau pasakyti: dabar rašysiu tiek valandų, paskui eisiu pasivaikščioti, tada vėl rašysiu arba nerašysiu. O mane rašymas užklumpa. Nors dažniau neužklumpa“, – tikina V.Papievis.

Pasak pašnekovo, pirminį impulsą tekstui, virsiančiam knyga, gali duoti bet kas, svarbu išlaukti, nes suplanuoti tokių akimirkų neįmanoma.

„Nežinau, kas tuo metu manyje dedasi, bet akstiną rašyti gali įskelti bet kas: motinos ištarti žodžiai „diena kaip maiše“ („Ruduo provincijoje“), atsitiktinai nuo grindinio pakeltas permirkęs Paryžiaus planas („Vienos vasaros emigrantai“), visu garsu pasileista filmo „In The Mood for Love“ muzika, pro langą stebimi artėjančios audros debesys („Eiti“) ar lagamino ratukų dardėjimas („Odilė“). Kad ši rašymo būsena ištiktų, man reikia ilgai nieko neveikti, mėgautis tinginystės palaima: sėdėti ant Senos krantinės ir žiūrėti į srūvantį po kojomis vandenį, prisidegant vieną nuo kitos cigaretes, gurkšnoti vyną kavinės terasoje, be tikslo slankioti gatvėmis“, – pasakoja nacionalinės premijos laureatas, jau bemaž tris dešimtmečius gyvenantis Paryžiuje.

Ir tada visai netikėtai prasideda...

„Tai – mirksniai, kai įveikęs tuštumos baimę tarsi savaime parašai pirmąjį sakinį. Paskui – antrą ir trečią. Randasi ritmas, kuris tave ima vesti. Neturiu muzikinės klausos, nežinau, ar turiu kalbos klausą, bet kalbai aš atsiduodu. Ieškant žodžių, sintaksės darinių, ji manyje atveria tai, ko pats nežinojau savyje esant. Jei dažniau įsiklausytume į tai, ką sakome, gal geriau suprastume ir patys save? Rašyti man – išgyventi tai, ką išgyvenai. Savotiškas atsisveikinimas. Pasikliauju kalba – ji mane nuves ten, kur reikia. Nerimauju tik dėl vieno – ar išgirsiu jos negirdimą muziką?“ – kalba rašytojas.

Būtent todėl V.Papievis prisipažįsta vis dar sutrinkantis, kai yra pavadinimas rašytoju, nes rašymas jam niekada nebuvo darbas, veikiau būsena.

„Kitados ją pavadinau egzistencine, dabar jau nebedrįstu. Kad ir kaip būtų, tai –laikas, kai visiškos vienatvės valandomis labiausiai su visais suartėji, pažįstamais ir nepažįstamais, kai nuo atsiribojęs pasaulių giliausiai į juos nugrimzti“, – prisipažįsta autorius.

V. Papievis:"Niekada nesusipažinsiu su visais skaitytojais, bet tikiu, kad jų išgyvenimai skaitant mano knygas taip pat jas praturtina."

Rašyti lyg eiti lynu

Paklaustas, ką jam apskritai reiškia rašyti, autorius sako, kad pirmiausia tai – drąsa nusileisti į savo esybės gelmes.

„Rašyti – tai eiti per nežinios lyną. Atrodo, viską žinai ir tuo pat metu nežinai nieko. Rašydamas niekada nežinai, ar dar nesuklupai, ar tavo tolesnės pastangos nebėra visiškai tuščios, bevaisės. Ir dar svarbiau – ar tavo paties ir kitų žmonių patirtys transformuosis į tavo rašomais žodžiais bylantį į ką nors tekstą. Vienintelė išeitis – sakyti, kad rašau sau. Ir nebijoti nusileisti į giliausias savo esybės gelmes. Skiriasi aplinkybės, tonacijos, genetiniai kodai, bet juk visi mes panašūs. Spalvos tos pačios: liūdesys, nerimas, skausmas ar pyktis, tik atspalviai ne tokie patys“, – įsitikinęs menininkas.

Tačiau tekstas – tik viena dalis ir toli gražu ne vienintelė knygos sąlyga. V.Papievis sako, kad gimęs tekstas – dar ne knyga, iki jos – ilgas kelias, kurio gale – skaitytojas.

„Rankraštis, mašinraštis ar tavo kompiuterio ekrane esantis tekstas – toli gražu dar ne knyga. Jei taip būtų, galėčiau sakyti, kad esu daugybę knygų prirašęs. Neišleistas tekstas – be žado, be amo, jis – kurčnebylys. Jis nieko nebyloja, nieko į save nesugaubia. Niekada nesusipažinsiu su visais skaitytojais, skaitančiais mano knygas, bet tikiu, kad jų išgyvenimai skaitant taip pat jas praturtina. Skaitymas – tai nuolatinis tos pačios knygos kūrimas ir perkūrimas. Viena knyga – tai tiek pat knygų, kiek jas skaitančiųjų. Didžiulė tos pačios knygos biblioteka“, – tikina rašytojas.

Knyga – krašto veidas

Kad knyga – daugiau nei tekstas, tvirtina ir knygų iliustruotojas, dailininkas, grafikas Stasys Eidrigevičius.

„Knyga man – krašto veidas, veidrodis. Todėl keliaudamas po įvairias šalis visų pirma apsilankau knygynuose, su dideliu smalsumu vartau meno albumus, knygas vaikams. Stebiu knygų viršelius, žaviuosi raidžių grožiu ir dailininkų išradingumu. Man viskas įdomu – ir mažytės knygos, ir knygos gigantės, padėtos ant specialių staliukų. Kai esu knygyne, žiūriu į knygų panoramą. Būna, kad kurią nors noriu paimti ir atversti, o būna, kad nepaliečiu nė vienos. Be galo svarbu viršelis. Tai knygos drabužis“, – sako menininkas.

S.Eidrigevičius teigia turintis daugybę skirtingų pavyzdžių, kaip, kokiomis aplinkybėmis tekstas atranda tinkamiausią savo drabužis ir įgauna formą. Tačiau svarbiausia sąlyga, pasak jo, – autoriaus ir dailininko susikalbėjimas.

Dailininkas, grafikas Stasys Eidrigevičius.

„Iliustravau apie 40 knygų, kiekvienai iš jų buvo būdingi tam tikri vingiai. Pavyzdžiui iliustruojant Vytautės Žilinskaitės knygą „Robotas ir peteliškė“ man iš anksto buvo pasakyta, kad autorė labai reikli, nežinome, ar įtiksite, bet kurkite. Pasirinkau temperos techniką ir kurdamas paveikslėlius stengiausi atspėti, ką rašytoja norėjo pasakyti. Tarp eilučių įžvelgiau laisvės klausimą. V.Žilinskaitė iliustracijomis liko patenkinta, tik kelias pakoregavo, o leidykla paprašė plikoms vaikų galvoms „užauginti“ plaukus. Knyga buvo išleista, išsiųsta į Bratislavoje vykusį konkursą ir jį laimėjo. Taigi į iliustruotojų pasaulį įėjau kaip liūdnas, susimąstęs lietuvis, kurio darbai tamsūs, bet dar nematyti“, –pasakoja S.Eidrigevičius.

Pasak jo, knygos sparčiai keičiasi, tobulėja jų leidyba, atsiranda naujų galimybių, ir tai išlaisvina dailininkus bei dizainerius, teikia vilties, kad net kadaise piešti eskizai, kurių autorius niekada nepamiršta, taps dar nematytos formos knygomis.

„Būsimo kūrinio esmę glūdi gerame eskize. Tik reikia suvokti, kuris eskizas labiausiai pavykęs. Aš kartais darau mažą eskizine knygelę, kurioje komponuoju būsimos knygos viziją. Neseniai radau dvi tokias. Viena knygelė „My Dog“ – apie mano sūnaus šunį Kubą. Knyga taip ir liko kaip eskizas, nes neieškojau nei leidėjo, nei plėtojau tą projektą. Tačiau paėmęs ta mažulytę knygelę į rankas jaučiu jos svarbumą, autentiškumą, dramaturgiją. Knygelę padėjau kažkur ant lentynos ir turbūt po kelerių metų vėl ją atrasiu“, – sako grafikas.

Vien teksto neužtenka

Abu knygos meistrai sutinka, kad knyga negimsta be puslapių, viršelių, tačiau jai neužtenka ir vien tik teksto. Regis, knygos stebuklas įvyksta tada, kai susitinka ir susikalba tie, kurie mato, kas turi gimti, ir kūrinį atranda tas, kuris jį skaitys.

„Tai, į ką įsiklausai, įsigyveni, turi virsti apčiuopiama forma. Jai sukurti reikia daug rankų darbo. Šitai akivaizdžiai pamačiau, kai radosi pirmoji penkiolikos egzempliorių rankomis rištų „Žiebtuvėlių anarchistų“ laida. Dar ir dabar tebematau džiūti sukabintus jos viršelius – jie man atrodė panašūs į paukščių, kurie dar čia, bet netrukus nežinia kur ir nežinia pas ką nuskris, sparnus“, – prisimena rašytojas V.Papievis.

Vasario 22–25 dienomis vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje bus galima sukurti savo knygą, matyti, kaip čia ir dabar gimsta knygų iliustracijos, pirmą kartą mugėje savo erdvę ras ir jaunieji knygų kūrėjai – Vilniaus Dailės akademijos studentai ir absolventai iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos fakultetų. Jie pristatys tekstines ir iliustracijų knygas, knygas objektus, erdvines knygas, pieštines ir spausdintas iliustracijas, grafikos atspaudus ir kitus kūrinius, skirtingais išraiškos būdais pasakojančius įvairias istorijas.

 

 Lina Valantiejūtė

 

 

Rekomenduojami video