Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Šventųjų drožėjas parodų salę įkūrė garaže

Bene vyriausias Aukštaitijos medžio drožėjas Juozas Čepulis drožti pradėjo prieš 20 metų,būdamas 72-ejų, įkvėptas žymiojo dievdirbio Liongino Šepkos kūrybos. Vyras pasigamino įrankius ir drožinėjimo amato mokėsi savarankiškai. Dabar jo kraitis– šimtai sakralinės tematikos skulptūrų. 2012 m.J.Čepulis tapo septynioliktuoju L.Šepkos premijos laureatu. Pernai jo drožiniams suteiktas liaudies meno paveldo statusas, o šiais metais respublikinėje konkursinėje parodoje „Aukso vainikas“ Alytuje tautodailininkas buvo apdovanotas geriausio liaudies meistro diplomu už specifinį kūrybos braižą. Vyru pasekė ir Juozo žmona Genutė – ji neria dailias lovatieses. Čepuliai įrodė, kad ir vyresniame amžiuje nevėlu pradėti kurti bei pasiekti puikių rezultatų.

Gyvenimo mėtytas ir vėtytas

Juozas ir Genutė gyvena renovuotame daugiabutyje pačiame Rokiškio centre, o pro langus gali grožėtis Respublikos gatve ir didinga Rokiškio bažnyčia.Čepuliai mėgaujasi ramia ir kūrybinga senatve, tačiau Juozas puikiai mena nelengvą vaikystę ir jaunystę.

„Mama mirė nuo tuberkuliozės, kai man buvo vos ketveri. Mane, našlaitį, globoti paėmė mamos sesuo Konstancija.Nuo septynerių pradėjau ganyti karves ir aveles pas turtingus ūkininkus. Pamenu, pirmas ganymas buvo nesėkmingas – šeimininkas pasitaikė šykštus, samdiniams gailėjo geresnio kąsnio, o prie darbų spaudė net šeštadienį ir sekmadienį. Ganyti pradėdavau dar saulei netekėjus, basos kojos šaldavo nuo rasos, juk batų neturėjau. Nuolat būdavau alkanas.Ryte šeimininkė pripildavo butelį nugriebto pieno, kurį užkimšdavo susuktu laikraščiu, įbrukdavo kriaukšlę duonos, o vakare įpildavo dubenį baltintos bulbienės. Kai karvės suguldavo, parbėgdavau pas tetą pavalgyti. Pradinę mokyklą lankyti galėjau tik lapkričio pradžioje, nes piemenis paleisdavo po Visų šventųjų. Vidurinę mokyklą pabaigiau jau suaugęs. Apie medžio drožinėjimą nedrįsau net svajoti – piemenaudamas net peiliuko neturėjau,todėl švilpynės negalėjau išsidrožti“, – pasakoja J.Čepulis.

„Pasibaigus karui, giminės patarė man su broliu ir seserimi grįžti gyventi į tėvų namus Jakiškio kaime, kur turėjome 13,5 ha žemės. Kaimynai padėjo įsigyti karvę. Per vasarą prabuvome, o rudenį atvažiuoja apylinkės pirmininkas ir partijos komiteto instruktorius, klausia: „Kodėl neduodi prievolės?“ O iš ko duoti? Tik pradėjome gyventi, dar neturėjome jokių žemės ūkio padargų. Tada jie mus padavė teisman.Tuomet man buvo 16 metų.Rokiškio teisėjas Kurklietis nieko manęs neklausė, tik pavartė dokumentus ir paskelbė nuosprendį: konfiskuoti visą turtą ir priteisti kelis tūkstančius rublių baudos. Išsigandau – ką dabar daryti? Po kelių dienų atėjo, išsivarė karvę. Nutariau bėgti iš namų, kad manęs neareštuotų. Pas gimines dirbau įvairiausius ūkio darbus už maistą. Visgi manęs niekas negaudė, skolos nereikalavo. Vėliau pradėjau dirbti kuliamųjų mašinų mašinisto padėjėju, kelių eksploatacijos ruože dirbau kelio remontininku. Vežėme žvyrą, taisėme kelio duobes, statėme tiltą. Kai sulaukiau 20-ies, mane paėmė į tarybinę armiją, net 3,5 metų tarnavau pėstininku Vidurinėje Azijoje, Tadžikijoje. Ten labai karštas klimatas, bet nuo mažens esu gyvenimo mėtytas ir vėtytas, užsigrūdinęs, įpratęs prie sunkumų.“

Grįžęs iš armijos,J.Čepulis gimtąją sodybą rado išdraskytą. Tėvų žemę buvo atėmęs kolūkis (vyras ją susigrąžino tik 1992 m.). Jam ir vėl teko sunkiai dirbti kelių remontininku. „Žvyrduobėje „šiūpeliais“ kasdavome žvyrą į sunkvežimį, o į darbą anksti ryte man tekdavo kulniuoti net 18 kilometrų. Vėliau baigiau kelių mechanizatoriaus kursus, išlaikiau vairuotojo teises. Dirbau su vikšriniu traktoriumi, buldozeriu ir trombavimo mašina. Kartą vėjo perpučiamoje daržinėje remontuodamas techniką peršalau ir susirgau plaučių tuberkulioze. Laimė, tuo metu atsirado antibiotikai – streptomicinas.Pasveikau, bet teko persikelti gyventi į Rokiškį ir saugant sveikatą rinktis lengvesnius darbus – dirbau banko sargu, vėliau – vairavimo dėstytoju. Ilgiausiai, net 27metus, dirbau Rokiškio priešgaisrinės dalies viršininku. Ten ir susipažinau su būsima žmona Genute, kuri dirbo gaisrinės dispečere, –likimo vingius prisimena rokiškėnas.–Didžiuojuosi, kad Rokiškio priešgaisrinė dalis buvo viena geriausių Lietuvoje. Esu gavęs nemažai pagyrimo raštų, dovanų.“

Genutė ir Juozas Čepuliai, išėję į pensiją, užsiima širdžiai mielais amatais.

Pats pasigamino kaltus

Drožinėti Juozas pradėjo jau išėjęs į pensiją. „Į Rokiškio dvarą, kuriame įsikūręs krašto muziejus, veda alėja, apsodinta liepomis. Kai tas senas liepas išpjovė, eidamas pro šalį pamačiau storus, sveikus, nesupuvusius kamienus. Paprašęs darbininkų,keletą kaladžių parsivežiau namo, sukroviau į garažą– panižo rankos ką nors išdrožti.Lankiau liaudies meno parodas, akylai apžiūrinėjau kitų tautodailininkų, drožybos meistrų, kurių Rokiškio krašte yra tikrai daug, darbus. Bendravau su medžio meistrais, domėjausi jų darbo paslaptimis ir pats bandžiau drožinėti. Nelankiau jokių drožybos pamokų ar kursų, pats visko išmokau. Iš pradžių net įrankių neturėjau –pradėjau pjaustinėti paprasčiausiu peiliu. Vėliau iš gaterinio pjūklo dantų pasidariau keletą puikių kaltelių. Mano sūnus dirbo mechaniku Rokiškio sūrių gamykloje, jis man tą pjūklą supjaustė juostomis, o aš jas nugalandau – išėjo geri kaltai.Vėliau gavau prizą – mažų drožybos įrankių komplektą. Benzininio pjūklo, kurį naudoja daugelis drožėjų, iki šiol neturiu. Naudoju elektrinį grąžtą, kurį taip pat gavau dovanų“, –pasakoja meistras.

Šv. Jurgis, nugalėjęs drakoną.

Šventųjų galerija

Dirbtuves Juozas įsirengė kieme esančiame nešildomame garaže, kad namuose nereiktų šiukšlinti. „Apsirengęs kelis megztinius, kad nesušalčiau,drožinėdavau nuo ryto iki vakaro. Taip įsitraukdavau į darbą, kad nė šalčio nebejusdavau, o ir laiko, praleisto dirbtuvėje, nebeskaičiuodavau. Žmonai tekdavo manęs ieškoti, nes dažnai pamiršdavau pareiti pietų. Nepastebėjau, kaip 20 metų prabėgo, kai draugauju su medžiu“,– prisipažino tautodailininkas.

Anot J.Čepulio, parodų rengėjai reikalauja temų, todėl jis dažniausiai drožia sakralinės tematikos skulptūras. Jo namuose ir garažo parodų salėje – dešimtys šventųjų statulų, Šventojo Rašto personažai, evangelistai Morkus, Lukas, Matas ir Jonas, senovės kunigaikščių skulptūros, žvėrių figūrėlės.Svetainėje ant lentynų –premijas pelniusios šventųjų statulėlės:mokytojų ir mokinių globėja šv. Uršulė, senyvo amžiaus moteris globojanti šv. Monika, šalia – šv.Veronika, savo šydu nuvaliusi kruviną Jėzaus veidą, šv.Ona – Mergelės Marijos motina. Ant komodos stovi vienas mėgstamiausių Juozo šventųjų – ugniagesių globėjas Florijonas. Prieš droždamas kiekvieną šventąjį, J.Čepulis domėjosi jo gyvenimu ir darbais, tyrinėjo, kaip jis vaizduojamas bažnytinėje dailėje bei tradiciniame liaudies mene.

„Kaip antai šv. Antanas paveiksluose ir skulptūrose vaizduojamas su lelija – nekaltybės simboliu, o šv.Povilo rankose – kardas, simbolizuojantis jo mirtį, mat šv.Povilas buvo nukirsdintas kardu. Šv.Petras prie juostos saugo dangaus karalystės raktus, o šv. Jurgis vaizduojamas su ietimi nugalintis drakonu pasivertusį velnią, – aiškina tautodailininkas. – Vieną statulėlę išdrožiu per mėnesį. Pirmiausia ant popieriaus nusipiešiu eskizą, kurį su kalke atspaudžiu ant paruošto medžio. Drožinėdamas žmonių figūras, stengiuosi laikytis kūno proporcijų. Išmatavau, kad žmogaus veidas sudaro penktadalį kūno.“

Menininkas įsitikinęs, kad jo kūrinys turi būti idealus, todėl jam negaili nei laiko, nei pastangų. Daug dėmesio menininkas skiria ir skulptūrų apdailai. Jo kūriniuose nėra grubių formų, aštrių kampų, kai kurios figūros nudažytos.

Prieš dvejus metus meistro darbus nutraukė nelaimingas atsitikimas – Juozas kieme griuvo ant šaligatvio ir susilaužė ranką.Meistras prisipažino, kad dabar drožinėja vis mažiau, nes pavargsta rankos, skauda pirštų sąnarius.

Keturi evangelistai: šv. Morkus, šv. Matas, šv. Lukas, šv. Jonas.

Laimėjo L. Šepkos premiją

Kas antri metai Rokiškio krašto muziejuje rengiamos respublikinės parodos-konkursai ir apdovanojamas Lietuvos dievdirbio Liongino Šepkos premijos laureatas. J.Čepulis, drožti pradėjęs 1999-aisiais, jau po metų su savo darbais dalyvavo L.Šepkos konkursinėje parodoje.2003, 2004, 2005 ir 2008 m. jis tapo šios parodos prizininku. Renginio komisija menininką skatino už meilę senosioms drožybos tradicijoms, kūrybos tęstinumą. 2012 m. parodoje dalyvavo šešiolika medžio drožėjų iš vienuolikos rajonų.J.Čepulis tapo septynioliktuoju L.Šepkos premijos laureatu. Kartu buvo paminėtos ir garsiojo medžio drožėjo 105-osios gimimo metinės.

Jis dalyvauja ir Rokiškio krašto muziejaus prieš Kalėdas rengiamose tradicinėse prakartėlių parodose. Šiame muziejuje visus metus veikia nuolatinė prakartėlių ekspozicija, įkurta didžiajame dvaro kluone. Joje – beveik 100 garsių Lietuvos meistrų gražiausios prakartėlės. Čia galima pasigrožėti ir J.Čepulio prakartėle. Šiame muziejuje buvo surengta jo personalinė paroda.

J.Čepulio darbų vertę, svarbą įvertino ir muziejininkai. Jo drožiniams suteiktas tradicinio liaudies meno paveldo statusas. Apie menininko darbus pasakojama 2010 m. išleistoje knygoje „Vidurio Baltijos šalių tradiciniai amatai“, kurioje pristatoma geriausių Latvijos bei Rokiškio krašto tautodailininkų kūryba. Be to, Rokiškio krašto muziejus p. Čepulio kūrybinį kelią įamžino 20 min. trukmės dokumentiniame filme.

Žmona neria lovatieses

Juozo žmona Genutė– didžiausia jo kūrybos vertintoja ir patarėja. „Ji ir pati meniškos prigimties. Genutė puikiai mezga, neria, tad mane supranta, palaiko ir įkvepia“, – sakė J.Čepulis.

G.Čepulienė neria spalvingas lovatieses.

G.Čepulienė nenusileidžia vyrui – išėjusi į pensiją ji irgi rado širdžiai mielą amatą ir jau 10 metų vąšeliu neria spalvingas lovatieses, pagalvėles iš lino, vilnos bei pusvilnės siūlų. „Pirmiausia suderinu siūlų spalvas, iš jų nuneriu vienodo dydžio kvadratėlius, o paskui juos sujungiu. Lovatiesę nuneriu per porą mėnesių. Man patinka toks darbas, ypač niūriais rudens, žiemos vakarais. Mano lovatiesių paroda buvo surengta Salų dvare. Keletą lovatiesių atidaviau sūnui, anūkei. Jie jas vertina, skatina dirbti toliau“, – pasakojo moteris.

Rekomenduojami video