Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Šventinės pamaldos prikėlė šimtametę cerkvę

 Spalio 13 d. Girelės sentikių cerkvė (2,5 km nuo Kavarsko sen., Anykščių r.) pasitiko savo šimtmetį. Ilgus dešimtmečius stūksojusi apleista, yranti ir nesaugoma, šią dieną cerkvė buvo prikelta didžiulio būrio sentikių, susirinkusių į šventines pamaldas.

Trumpam atgijo

Į mažą, beveik išnykusį Girelės kaimą atvyko keliolika šventikų, giedorių ir minia sentikių iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Ukmergės, Kavarsko ir kt. Senutėlė medinė cerkvė svečius pasitiko sutvarkytu šventoriumi ir plačiai atvertomis durimis, pro kurias žengė Kauno sentikių bendruomenės dvasinis tėvas Sergejus Krasnopiorovas, Lietuvos sentikių dvasinio teismo pirmininkas, dvasinis tėvas Grigorjevas Bojerovas, Ukmergės sentikių religinės bendruomenės pirmininkas Timofėjus Epifanovičius Semionovas, Panevėžio dvasinis tėvas, dvasinio teismo pirmininkas Nikolajus Jevstafjevičius Vladimirovas ir kiti.

Vyrai tradiciškai sustojo dešinėje cerkvės pusėje, o moterys – kairėje. Po prasmingos prakalbos melstasi ir prašyta Dievo pagalbos išsaugant šią cerkvę. Pilnutėlė cerkvė žmonių akimirksniu tapo šilta ir jauki nuo degančių žvakių gausos ir besimeldžiančiųjų šilumos. Vėliau vyko Kryžiaus eisena aplink cerkvę ir dar kartą grįžta į vidų užbaigti pamaldas, padėkoti vieni kitiems ir pasidžiaugti viltimi, kad šie maldos namai bus išsaugoti.

Iškilminga Kryžiaus eisena aplink Švč. Dievo Motinos Užtarėjos cerkvę. Autorės nuotr.

Šiek tiek istorijos

Girelės kaime esanti medinė Švč. Dievo Motinos Užtarėjos cerkvė pastatyta apie 1919 m. Pirminis cerkvės planas – stačiakampis, ir tik vėliau buvo prijungtas karkasinis prieangis. Priesienis su dvejomis durimis (atskirai vyrams ir moterims) atskirtas skersine siena. Be varpinės bokšto, virš dvišlaičio stogo kraigo iškilęs ir žemesnis bokštelis. Viduje salę dengia medinis cilindrinis skliautas. Prie galinės rytų sienos įvairiame aukštyje pritvirtintos lentynos, ant kurių būdavo dedamos ikonos. Esminę pastato paskirtį išduoda sakralinis sentikių simbolis – aštuongaliai kryžiai, puošiantys dvivėres duris.

XX a. pradžioje Girelės sentikių parapijai priklausė apie 400–500 tikinčiųjų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Girelės parapijiečiai buvo priversti bėgti nuo vokiečių, trauktis į Rusijos gilumą. Po karo jie vėl grįžo į gimtuosius kraštus, į Girelės kaimą. 1937 m. bendruomenėje buvo 689 tikintieji, 1949 m. – net 750 parapijiečių. XX a. 6–8 deš. dėl prasidėjusios kolektyvizacijos ir migracijos į miestus, Girelės parapijiečių skaičius ėmė smarkiai mažėti. Daugelis tikinčiųjų išsikraustė į Anykščius, Panevėžį, Vilnių ir kitus miestus. Nuo XX a. 10 deš. dėl tikinčiųjų stokos pamaldos Girelės cerkvėje vykdavo nereguliariai, o paskui ir iš viso nutrūko.

1990 m. Girelės kaime gyveno tik aštuonios šeimos: dvi sentikių ir šešios lietuvių katalikų, dauguma tikinčiųjų pamaldas lankė Ukmergės sentikių bendruomenėje.

Daugiau nei tris dešimtmečius cerkvė stovėjo sunykusi – nebelikus vietinės Girelės sentikių parapijos, niekam neberūpėjo išsaugoti, restauruoti šią cerkvę. Ne kartą buvo bandyta pavogti cerkvės ikonas. Be remonto pamažu pradėjo irti kadaise per visą kaimą varpų skambesio aidą skleidęs cerkvės varpinės bokštas.

Šventinės pamaldos, kuriose dalyvavo keliolika šventikų ir būrys sentikių, prikėlė ir sušildė šimtametę Girelės kaimo cerkvę.

Pasigenda valstybės paramos

Maždaug 35 metus Švč. Dievo Motinos Užtarėjos cerkvė stūksojo visiškai tuščia, apaugusi krūmynais. Per ilgą laikotarpį dauguma cerkvėje kadaise besimeldusiųjų atgulė amžinojo poilsio sentikių kapinėse.

Apleistas Girelės cerkvės pastatas nuo 2015 m. yra Lietuvos sentikių religinės bendruomenės nuosavybė. Į Kultūros paveldo vertybių registrą šis pastatas iki šiol nebuvo įtrauktas, valstybė jo nesaugojo. Apirusi, užkaltais langais, paskendusi krūmynuose, cerkvė artėjo savo šimtmečio link.

„Pateikėme prašymą Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, kad šią cerkvę įtrauktų į kultūros paveldo registrą ir priskirtų architektūrinio paminklo statusą. Tikimės, kad pasiseks. Po pokalbio su Kavarsko seniūne Šarūne Kalibataite, tikimės bendradarbiauti su seniūnija, kitais Anykščių savivaldybės atstovais“, – kalbėjo Lietuvos sentikių bažnyčios administratorius Romanas Tretjakovas, kuris rūpinasi sentikių cerkvių tvarkyba Lietuvos regione.

„Per visą sentikybės istoriją mes patys galėjom sau padėti, bet kad padėtų valstybė... Tiesa, maždaug prieš septynerius metus gavome lėšų Ukmergės cerkvės remontui. Šiandien susirinkome į jau užmirštą cerkvę mažame Girelės kaime. Dievas mūsų nepaliko“, – džiaugėsi Ukmergės sentikių religinės bendruomenės pirmininkas A.J.Nikitinas.

Nuo 2018-ųjų metų, kai cerkve susidomėjo sentikių bažnyčios istorijos tyrinėtojas Vilniaus universiteto mokslininkas doc. dr. Grigorijus Potašenko, vis daugiau dėmesio atkreipiama į seną ir saugotiną architektūrinį statinį, kalbama apie įmanomas rekonstrukcijos ir finansavimo galimybes. Tais pačiais metais atvykę Lietuvos sentikių bažnyčios vadovybės atstovai įsitikino, kad unikalus religinės paskirties pastatas turi vertingų architektūrinių detalių, istorinę reikšmę ir dar galėtų būti išsaugotas. Gimė maža viltis, kad, į vieną būrį sujungus Lietuvos sentikių bendruomenę, mokslininkus, Anykščių rajono savivaldybės atsakingus darbuotojus, neabejingus krašto paveldui vietinės bendruomenės atstovus ir žymius Lietuvos žmones, turinčius sentikių šaknų, imtis restauravimo darbų pradžios ir išsaugoti cerkvę dar įmanoma.

Apleista cerkvė pasitiko išpuošta. Autorės nuotr.

Meldėsi ilgaamžė

Šventinėse pamaldose dalyvavo vyriausia Kavarsko seniūnijoje gyvenanti sentikė – 95-erių kavarskietė Evdokija Apčinikova. Ją palydėjo dukra Raisa Nabažienė, atvykusi dar su trimis giminaitėmis. „Mama iš paskutiniųjų stengėsi sudalyvauti. Per pamaldas sėdėjo ant kėdutės. Nors tikrai pavargo, liko labai patenkinta. Uždegiau 13 žvakių: už vaikus, anūkus, sergančią tetą. Grįžusi namo mama kartojo: „O Dieve, kokia graži cerkvė buvo anksčiau. Viskas stovi prieš akis. Oi, net langų nėra. Kaip apleista...“. Viena moteris, mano mamą pažinusi, priėjo, pabučiavo ją, o mama sako: „Bet kad aš neatsimenu jos...“ Mūsų mama buvo pati vyriausia pamaldų dalyvė. Labai džiaugiuosi, kad ji dar galėjo čia pasimelsti“, – pasakojo dukra.

Pasak R.Nabažienės, kelios moterys iš Kavarsko ir aplinkinių kaimų specialiai atvyko pažiūrėti šių šventinių pamaldų ir cerkvės. „Po mišių jos stebėjosi: „Dieve, kaip gražu, kaip jie meldžiasi, koks gražus jų tikėjimas!“. Labai malonius žodžius pasibaigus pamaldoms pasakė kiekvienas dvasios tėvas: kad mes visi sušildėm šią cerkvę ir šiandien ji tapo gyva, kad čia šventi namai ir jie negali būti apleisti. Buvo renkamos aukos. Davė, kas kiek galėjo“, – kalbėjo R.Nabažienė.

Paskutinis Girelės sentikis

Kavarsko seniūnijos duomenimis, Girelės kaime šiuo metu yra 12 asmenų, čia deklaravusių gyvenamąją vietą. Iš senųjų sentikių belikęs vienintelis vietinis gyventojas – priešais cerkvę gyvenantis Anatolijus Grigorjevas. Tiesa, 61-erių vyras paiso jau mažiau senojo tikėjimo tradicijų, nes maldos namai seniai uždaryti, o pačiam neturint savo transporto nuvykti į Ukmergės cerkvę nėra taip paprasta. „Visą laiką gyvenu Lietuvoje, tai jau ir rusų kalbą baigiu pamiršti, ir nebe toks pamaldus esu. Nebeprigirdžiu, gaunu neįgalumo pašalpą. Turiu kelis hektarus gabalėliais išmėtytos žemės, tad ją dirbu. Su žmona esu išsiskyręs. Kai tėvai mirė, iš Anykščių grįžau gyventi į Girelę. Gyvenom čia dviese su broliu. Mūsų šeimoje buvo šeši vaikai. Visi penki jau atgulė amžino poilsio kaimo kapinaitėse, tėvai taip pat ten palaidoti“, – pasakojo pašnekovas.

Paklaustas apie cerkvėje vykusias pamaldas, Anatolijus prisiminė Velykas, kai buvo meldžiamasi per visą naktį: „Nusivesdavo tėvai. Cerkvė buvo puošni, su daug paveikslų, su ikonomis. Esu išsaugojęs savo šeimos ikoną, turiu ją (kviečia užeiti ir parodo – aut. past.). O šiame name, kur prie pat cerkvės, gyveno šventikas Stepanovas. Jo dukra gyvena Vilniuje. Po jo joks dvasios tėvas Girelėje nebegyveno“, – kalbėjo pats tikriausias sentikių palikuonis A.Grigorjevas.

Bet tą dieną šalia cerkvės sutikome ir dvasios tėvo I.Stepanovo anūką Andrėjų Jarmolajevą. „Šiandien į šventines pamaldas susirinko gražus būrys artimųjų. Mano senelis Stepanovas čia tarnavo Dievui iki 1978 metų. Šiandien atvykom su mama. Visi mamos giminės buvo ištremti į Sibirą, liko tik senelis, jis čia dirbo beveik 30 metų. Į kapines atvykstam dažnai. Vis pastebim, kad ten pristatyta žvakių. Mūsų tradicijose to nėra – ant kapų mes žvakių nestatome. Reikia uždegti žvakę cerkvėje ir sukalbėti maldą už mirusįjį. Tai būdas, pagal mūsų tikėjimą, galintis padėti mirusiojo dvasiai“, – pasakojo šventiko vaikaitis.

Laikomasi papročių

Netoliese nuo Girelės cerkvės yra vis dar veikiančios XVIII–XIX a. senosios kaimo kapinės. Iki šiol šiose kapinėse laidojami rusų tautybės žmonės. Kasmet per Sekmines nemažas būrys sentikių renkasi į senąsias kaimo kapines, kad, vedami dvasios tėvo, iškilmingai, su giesmėmis ir maldomis, pagerbtų kiekvieną mirusįjį, o jų čia daug palaidota... Kai kurie kryžiai jau ir griūva nuo amžių naštos, kai kurie kapai, akivaizdu, jau seniai nebesulaukia jokios priežiūros.

Šalia Girelės cerkvės gyvenantis Saulius Vaicekavičius neretai ką nors tvarko kapinėse: žiemą atkasa takus, pavasarį sugrėbia lapus, išpjauna nereikalingus krūmus, surenka šakas. „Darbų paskiria birža. Šiemet baigėm dažyti visą kapinių tvorą ir šulinį. Prieš dažymą reikėjo aptvarkyti viską aplink tvorą“, – pasakojo kaimynystėje esančią cerkvę stebintis vyras.

Jei tikintysis nuolat lanko bažnyčią, reguliariai eina išpažinties, jam mirus atliekamos tradicinės apeigos. Tačiau jei žmogus ilgus metus neatliko išpažinties, pagal sentikių tradicijas šventikas atlieka apeigas, bet nesimeldžia už konkretų asmenį, sukalba tik visuotinę maldą. „Kai mirė brolis Ivanas, pakavojom (palaidojom – red. past.) be nieko“, – prisiminė A.Grigorjevas.

Jei priežastis, kodėl žmogus nėjo išpažinties, yra liga, kurios metu žmogus nėra sąmoningas, šventikas savo nuožiūra gali jį palaidoti pagal tradicijas arba ne. Jei sergantysis yra sąmoningas, tiesiog prikaustytas prie lovos, jis pats arba giminaičiai gali išsikviesti šventiką į namus, medicinos įstaigą ir pan. Tuo atveju šventikas privalo priimti kvietimą ir atvykti pas tikintįjį, priimti išpažinties.

Į ateitį – su viltimi

S.Vaicekavičiui gerai matosi visi smalsuoliai, ateinantys apžiūrėti neveikiančios cerkvės, fotografuoti pradėjusio nykti pastato. „Mūsų šuo loja ir loja. Atvažiuoja smalsuolių, lenda į cerkvės vidų, fotografuoja. Aš pats dar puikiai atsimenu, kaip buvo bandyta pavogti cerkvės varpus, stebėjau, kaip policija visgi užkirto tam kelią. Po to kažkas pradėjo daužyti cerkvės langus, tad buvo užkalta plokštėmis. Daug kas žiūrinėja, smalsauja, o kad imtųsi taisyti – niekas nieko nedaro daugybę metų. Ant laužomų durų buvau prikalęs lentą, bet ir tą ilgapirščiams vis rūpi nuplėšti. Yra tekę kviesti policiją, nes atsiranda plėšikaujančių. Gal dabar jau pajudės kokie reikalai dėl restauravimo darbų. Jau seniai mūsų kaime nebuvo tiek žmonių, kiek šiandien“, – kalbėjo S.Vaicekavičius.

Po pamaldų kiekvienas dvasios tėvas pasakė prasmingą ir viltingą kalbą tikintiesiems. „100 cerkvės tarnystės metų... Sveikinu su tokia gražia sukaktimi. Yra pavyzdžių, kai stovi cerkvė su ikonomis, bet nėra besimeldžiančiųjų... Tikiuosi, bendrai sutelkus jėgas, mums pavyks išsaugoti šią cerkvę. Nuo šiol kasmet tokiu laiku čia sukviesime į pamaldas. Jūs matote, kas lieka iš cerkvės, kai joje nustojama melstis. Kadaise čia buvo ikonų, gerai atsidarydavo langai, durys. Kiekviename iš mūsų turi būti Dievas. Jei nebebus meilės Dievui, mūsų širdys taps tokios, kaip ši buvusi apleista ir užmiršta cerkvė“, – prasmingus žodžius tarė vienas iš dvasios tėvų.

 

Rekomenduojami video