Lietuvoje langinės atsirado prieš kelis šimtmečius dėl labai paprastos priežasties. Langų stiklus reikėjo saugoti nuo vėjo, lietaus, ilgapirščių. Tačiau šiandieną, kai langai itin patvarūs, noras prie jų tvirtinti langines niekur nedingo. Menininkai, drožėjai ir patys sodiečiai pripažįsta, kad langinės ir langų dekoras šiandieną išgyvena savotišką renesansą. Jomis puošiami ne tik seni medinukai, bet ir naujos statybos karkasiniai ar rąstiniai namai.

Kardinalūs pokyčiai

Jei galėtume keliauti laiku ir nusikeltume į XVIII–XIX a. Aukštaitiją, sunku būtų rasti gryčią, kurioje nebūtų langinių. Jos ne tik padėjo apsaugoti lango stiklą nuo vėjo, lietaus, šalčio, saulės, bet taip pat tarnavo ir kaip apsaugos priemonė nuo įsilaužimo, ilgapirščių. Be to, langinės buvo ir gana pragmatiškas sprendimas, nes tuo laikotarpiu stiklas buvo labai brangus, todėl jį reikėjo saugoti kaip savo akį.

Nors šiandieną namų languose dažniausiai įdėtas tvirtas stiklo paketas, į langines sodiečiai atsigręžia iš naujo. Sovietų okupacijos laikotarpiu ši tradicija buvo nustumta į šalį, o dabar sodiečiai vis labiau grįžta prie savo šaknų ir namus puošia langinėmis. Nors langų nebereikia saugoti nuo vėjo, audrų, langinės atlieka svarbią estetinę funkciją. Dėl to sodybvietę Ariogalos seniūnijoje (Raseinių r.) įsigijusi Eidimantė Šleinienė žinojo, kad jos namą būtinai puoš langinės. Nors pats pastatas iš pirmo žvilgsnio tam nebuvo dėkingas, ji savo svajonės neišsižadėjo. Sklype esantis pastatas buvo ūkinės paskirties, baltų plytų, su šiferiniu stogu, todėl jis lietuviškos senoviškos pirkios nė iš tolo nepriminė. „Mes jį visiškai rekonstravome. Dabar namas turi medinę apdailą, stogas dengtas skiedromis, visur išlaikyta autentika“, – džiaugiasi Eidimantė.

Išpiešė pati

Po remonto darbų liko sudėti svarbiausius akcentus. Vienas jų – langinės. E.Šleinienė juokauja, kad medicininis išsilavinimas meno gyslelės neužgniaužė ir polinkis į dailę, meną visada žengė koja kojon. Dėl to ėmėsi gaminti langines, o paskui ant jų pati ir nutapė. Anot pašnekovės, langinės pagamintos iš masyvaus medžio, jos nedrožinėtos, tvirtos, todėl puikiai atlieka ir apsauginę funkciją, kai šeimininkų nėra namuose. „Esu gydytoja, bet prijaučiu menams, todėl langines piešiau pati, išlaikiau vientisą tematiką“, – tikina pašnekovė, pridurdama, kad visos langinės išpieštos vienodai – jos žydi ryškiai raudonais gėlių žiedais.

Langines ji stengėsi derinti prie namo architektūros, o gėlių motyvus pasirinko neatsitiktinai. Prie pat namo gėlynas, todėl vasarą jos įsilieja į gėlių žiedų kompoziciją, o rudenį, žiemą primena apie sugrįžtančią vasarą. „Visi svečiai labai džiaugiasi mūsų sodyba, nes, be vizualinio autentiškumo, ji turi savo dvasią, joje tarytum sustoja laikas. Langines, be abejo, visi irgi pastebi“, – pasakoja sodietė E.Šleinienė.

Idėja kilo einant į darbą

Dar daugiau žydinčių langinių galite išvysti Rokiškyje. Šis miestas tituluojamas langinių sostine ne be priežasties. Čia gražiausiais raštais ištapyta net keli šimtai langinių, jos jau tapo savotiška miesto vizitine kortele. Galeriją po atviru dangumi sumanė padaryti Rokiškio dailės mokyklos tapytojas Arūnas Augutis. Jam mintis išgražinti miestą kilo visiškai atsitiktinai, keliaujant į mokyklą jam įprastu maršrutu.

„Visuomet į mokyklą einu Respublikos gatve. Čia stovi daug tarpukariu statytų ir dar senesnių medinių namų. Pastebėjau, kad ant namų kabėjo senos langinės, jos atrodė apleistos. Tai yra paveldo objektai, kultūrinė vertybė ir gyventojai mažai ką galėjo daryti patys. Pamaniau, kad šiuos namus reikėtų atnaujinti, papuošti vėjalentėmis. Savo mintimis pasidalijau su Rokiškio kultūros centro direktore. Ji kaip tik buvo parašiusi tarptautinį projektą, kurio dalimi tapo langinių tapymo plenerai“, – apie 2004 metais atsiradusią tapymo plenero idėją, kuri jau tapo tradicija, pasakoja A.Augutis.

Langinėse – Kernagio portretas

Jau beveik 20 metų langines tapo dailininkai profesionalai. Idėja „užsikrėtė“ ne tik rokiškėnai, bet ir miesto svečiai, idėjas parsivežantys namo ir teikiantys pageidavimus dailininkams papuošti ir jų langus.

Vaikščiojant Rokiškio gatvėmis, akivaizdu, kad menininkai į savo darbą pažiūrėjo šiuolaikiškai. Langinės išpuoštos ne tik gėlėmis, tautiniais raštais, rudeniniais lapais – pavyzdžiui, Respublikos gatvėje galima surasti langinę su maestro Vytauto Kernagio portretu ir jo dainos žodžiais. „To pageidavo namo šeimininkė. Ji norėjo, kad langinėje būtų įrašyti dainos žodžiai. Kiekvienu atveju žmogus pats renkasi, ką galime vaizduoti jų langinėse“, – pabrėžia A.Augutis.

Dėl grožio ir saugumo

Tapytojas primindamas langinių istoriją pabrėžia, kad kiekvienoje langinėje žmonės nuo seno vaizdavo tai, kas jiems artima. Dėl to dar prieš įeinat į vidų jau buvo galima numanyti šeimininkų profesiją ar pomėgius. Antai, jei name gyveno kalvis, langines puošė pasagos ar kiti kalviški atributai, jei žvejas – žuvys, bangos ir pan.

„Langinės atsirado XVIII–XIX a. Tada Lietuvoje vyko nemažai karų. Žmonėms langinės padėjo apsaugoti būstą. Jas užverdavo, užsukdavo iš vidaus, o patys bėgdavo kur nors slėptis. Tuo metu jas buvo sunku atidaryti, todėl turtas būdavo saugesnis. Taip pat langinės atstojo naktines užuolaidas – naktį, kad nebūtų šviesu, jas užsidarydavo. Langinės buvo kaip namo akys. Žmogus miega užmerkęs akis, tai ir name būdavo užveriamos langinės. Jas uždarydavo ir kai šeimininkų nebūdavo namuose“, – langinių istoriją primena tapytojas. Pasak jo, langinėmis garsėjo Aukštaitijos kraštas ir pajūrio regionas.

Nors šiandieną namų languose dažniausiai įdėtas tvirtas stiklo paketas, į langines sodiečiai atsigręžia iš naujo. Sovietų okupacijos laikotarpiu ši tradicija buvo nustumta į šalį, o dabar sodiečiai vis labiau grįžta prie savo šaknų ir namus puošia langinėmis.

Nors daugiausia langinės kabinamos ant medinių namų, A.Augutis pasakoja Nyderlanduose, Vokietijoje langinių matęs ir ant mūrinių būstų.

Labiausiai puošia langus

Prienų krašte įsikūręs medžio drožinėtojas Algimantas Sakalauskas užsakymų sulaukia visoje Lietuvoje. Jo pastebėjimu, šiuo metu į madą sugrįžo medinių karkasinių ir rąstinių namų statyba, o su ja atsirito ir banga norinčių puošti langų apvadus, stogo čytus.

„Nuo seno žmonės puošė savo langus. Tai buvo bene puošniausia namo dalis. Anksčiau kaime visi puošė savo sodybas. Vieni įmantriau, kiti – kukliai, kiekvienas pagal savo galimybes, bet puošyba sodiečiams buvo labai reikšminga. Ornamentai – viso namo statybų užbaigimas. Gi ir dabar į gatvę neiname neapsirengę. Taip ir namelis turi būti užbaigtas, aprėdytas iki galo. Tai buvo kiekvieno save gerbiančio šeimininko garbės reikalas. Ši tradicija grįžta, žmonės noriai puošia savo namus. Ypač daug užsakymų Prienų krašte, aplink Uteną. Daug kas nori stogą padailinti vėjalentėmis su vėjo, bangelių elementais. Kiekvienas kraštas pasižymi savitais raštais, tradicijomis. Jas stengiamės ir išlaikyti. Vėjalentės – praktiškai paskutinis namo statybos elementas, jis turi būti skoningas, derantis prie viso namo, reprezentuojantis kraštą“, – įsitikinęs A.Sakalauskas.

Pasak jo, šiandieną itin noriai dabinamos privačios sodybos. Anksčiau buvo kilusi nemaža susidomėjimo banga iš kaimo turizmo sodybų, tačiau dabar jose tik retas projektas įgyvendinamas. Sodiečiai prašo ne tik pagaminti langines, bet ir langus papuošti šoninėmis lentomis. Dažnai jų apačios baigiamos drožiniais. Taip pat lango viršuje nuo senų laikų dedamas karnizas. Kitaip sakant, tai profiliuotų lentų antlangis, ryškiai išsikišantis iš sienos. Taigi, įvairiais ornamentais puošiamų sodybų galima rasti ne tik Rumšiškių kaime, bet ir mūsų sodiečių kiemuose. A.Sakalauskas džiaugiasi, kad ši mada įgauna pagreitį, žmonės domisi menine drožyba, klausia meistrų patarimų ir stengiasi išlaikyti naujai įsigytų ar paveldėtų sodybų autentiką.

Populiariausia balta spalva

Jei ieškote idėjų, kaip būtų galima papuošti savo langus, ir norite pamatyti pavyzdžius ne internete ar žurnale, vienas iš būdų – vykti į Rumšiškių buities muziejų arba Neries regioninį parką. Šiose vietovėse gausu autentiškų, išpuoselėtų ir saugomų sodybų, kuriose ne tik akiai gražių vaizdų prisižiūrėsite, bet ir idėjų namo parsivešite.

Neries regioninio parko specialistai nurodo, kad langų puošyba pasižymi keliomis išskirtinėmis detalėmis. Viena jų – virš karnizo montuojamas sandrikas (lango „karūna“). Šis dekoro elementas itin puošnus drožinys. Vilniaus krašte itin dažnai būdavo sutinkamas žalčio motyvas, kai lango šonuose jų „galvutės“ užriečiamos į viršų, o centre – į apačią užsukamos jų „uodegos“. Taip pat labai populiarūs trilapių lelijų žiedų, pumpurėlių motyvai. Neretai ornamentuota drožinio juosta dedama ne tik virš karnizo, bet ir po juo.

Vis dėlto, tradicinė langų detalė išliko langinės. Dažniausiai daromos įsprūdinės formos, t. y. rėmo apvado centre montuojamos profiliuotos lentos. A.Sakalauskas prideda, kad žmonės gali rinktis tokias spalvas, kurios jiems arčiausiai širdies, tačiau dažniausiai renkamasi įprasta balta spalva.